Daugybė rašymo pamokų, dėmesį prikaustantis pirmasis sakinys yra būtini komponentai bestseleriui. Taip teigia Jodie Archer ir Mathew Jockersas, autoriai parašę knygą „Bestselerio kodas“. Autoriai kartu su S.Day knygomis pasirinko Toni Morrison, Virginios Woolf knygas ir priėjo prie išvados, kad pirmasis sakinys knygoje yra be galo svarbus. 300-tų puslapių istorijos konfliktas turėtų būti užkoduotas pirmuose 20 ir mažiau žodžių, sako „Bestlerio kodo“ kūrėjai.
Ir nors J. Archer yra redaktorė, o M.Jockeris – anglų kalbos profesorius, jų pasiūlymai bestseleriui sukurti grįsti netradiciniu būdu – ne patarimais iš asmeninės patirties, bet algoritmu. Tyrimui pasitelkta 20 tūkst. novelių, išleistų per pastaruosius 30 metų. Per penkerius tyrimo metus buvo išanalizuotos knygų temos, veiksmas, veikėjai, rašymo stilius. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad žodžiai „reikėti“, „norėti“, „daryti“ bestseleriuose naudojami du kartus daugiau nei kiti žodžiai.
300-tų puslapių istorijos konfliktas turėtų būti užkoduotas pirmuose 20 ir mažiau žodžių, sako „Bestlerio kodo“ kūrėjai.
„Bestselerio kodo“ autoriai teigia, kad jų atrasta formulė gali parodyti, ar kūrinys taps „New York Times“ bestseleriu, ar ne. Galbūt daug ką gali nustebinti ar papiktinti, tačiau sukurtas algoritmas, teigiama, veikia 80 proc. tikslumu, mat jis buvo patikrintas su keliais bestseleriais tapusiais kūriniais.
Žinoma, jau seniai egzistuoja nusistovėjęs kanonas, kaip reikia rašyti gerą kūrinį – reikia koncentruotis ne tik į siužetą, bet ir į konkrečias situacijas, kurios nuolat kurtų intrigų. Taip pat tvirtinama, kad bestseleris privalo turėti ir gilių poteksčių. Pavyzdžiui, kaip Emmos Donoghue novelė „Kambarys“, kuri yra ne tik apie motiną ir vaiką, įkalintus kambaryje, bet ir apie motinos begalinę meilę vaikui.
Daugelis tokių patarimų jau buvo žinoma, tačiau „Bestselerio kodo“ kūrėjai surinko duomenis, sukūrė grafikus, kurie atskleidė tam tikras netikėtas detales. Pavyzdžiui, manyta, kad erotiniai romanai dažnai tampa bestseleriais būtent dėl savo erotiškumo. Prisiminkite „50 pilkų atspalvių“ sėkmę. Tačiau J.Archer ir M.Jockerio algoritmas parodė, kad dominuojanti tema, kuri iš viso užima 21 proc. knygos turinio yra ne erotika, bet žmonių artumas, antroji dominuojanti tema – atviras pokalbis ar emocionalios diskusijos.
Kai kurie skeptikai teigia, kad net jei toks bestselerio algoritmas ir pasiteisintų, rašymas remiantis formulėmis, sumažintų rašytojų kūrybingumą ir daugiau primintų matematiką. Maža to, ekspertai tikina, kad patekimas į bestselerių sąrašus nebūtinai atskleidžia knygos gerumą ir kokybę.
Už nesufokusuotas režisieriaus nuotraukas tikisi gauti 0,5 mln. svarų
Nors Andrejus Tarkovskis geriausiai žinomas kaip rusų kino režisierius, jis į rankas paimdavo ir fotoaparatą. Jo fotografijų darbai bus parduoti aukcione, skelbia britų dienraštis „The Guardian“. Spėjama, kad fotografijos bus parduotus už daugiau nei 500 tūkst. svarų. Išblukusios ir nesufokusuotos nuotraukos padarytos „Polaroid“ fotoaparatu gimtojoje Tarkovskio Rusijoje ir Italijoje, kai ten režisierius dirbo 1983 m. ir filmavo pripažinimo sulaukusį filmą „Nostalgija“.
Menotyrininkai spėja, kad daugelis nuotraukų, kurios profesionalių fotografų būtų įvertintos kaip nekokybiškos ar techniškai ydingos, bus tarp labiausiai geidžiamų įsigyti A.Tarkovskio fotografijų. Kūrėjo nuotraukos dažnai nesufokusuotos, o užfiksuotų žmonių ar daiktų spalvos tiesiog susilieja su aplinka. Ekspertai pastebi, kad A.Tarkovskio nuotraukos, kaip ir jo paties filmai, išryškina mistinę atmosferą.
Meno kritikai teigia, kad šios fotografijos buvo ypač artimos menininkui. A.Tarkovskio draugai prisimena, kad, kai kūrėjas atrado „Polaroid“ fotoaparatą, jo nebepaleido iš rankų ir nuolatos fiksavo įvarius gyvenimo momentus. Kino kūrėjo sūnus atskleidžia, kad jo tėvas į keliones visada pasiimdavo fotoaparatą.
Kiekvienas vaizdas, kurį užfiksuodavo menininkas, sulaukdavo vėlesnio jo įvertinimo. Nepatikusias nuotraukas A.Tarkovskis tiesiog sudegindavo. Italų scenaristas Tonino Guerra, dirbęs kartu su A.Tarkovskiu, yra sakęs, kad menininkas savo kadruose užfiksuodavo paprastas gyvenimo akimirkas, tačiau nuotraukose sustabdytas laikas atskleisdavo tų gyvenimo akimirkų grožį ir svarbą.
257 A.Tarkovskio fotografijos suskirstytos pagal 29 temas. Visų jų kaina, spėjama, sieks daugiau nei 500 tūkst. svarų. Nuotraukas suskirstyti pagal temas nuspręsta, nes manoma, kad visų fotografijų pirkėjai neišgalėtų įsigyti. A.Tarkovskio fotografijas aukcione nusprendė parduoti jo sūnus. Jis tikisi, kad nuotraukas įsigys koks nors muziejus ar kino institutas.
A.Tarkovskis pasaulinę šlovę pelnė su filmais „Soliaris“, „Ivano vaikystė“, „Veidrodis“, „Stalkeris“ ir kitais. Jį įvertino ne tik meno kritikai, bet ir kiti kino kūrėjai. Pavyzdžiui, Ingmaras Bergmanas A. Tarkovskį yra pavadinęs geriausiu kino kūrėju, o danų režisierius Larsas von Trieras savo filmą „Antikristas“ paskyrė A. Tarkovskiui.
A.Tarkovskis mirė 1986 m., būdamas 54-erių. Jis palaidotas Paryžiuje, Genevieve kapinėse, o ant jo antkapio iškalti žodžiai „Žmogui, kuris matė angelą“.
Didžiajam Londono gaisrui atminti – interaktyvi paroda
Ankstyvą 1666 m. rugsėjo rytą vienoje Londono kepykloje kilo nedidelis gaisras. Gaisro liepsnos pučiant rytų vėjui išplito po karkasinius namus ir sandėlius, kuriuose buvo saugomas brendis, vynas ir aliejus. Smarkiai išplitęs gaisras buvo užgesintas tik po keturių dienų. Maždaug 13 tūkst. pastatų buvo sunaikinti, tarp jų ir 500 metų senumo šv. Pauliaus Katedra. Beveik 80 proc. Londono senamiesčio buvo nušluota nuo žemės, o daugiau nei 100 tūkst. žmonių prarado savo namus.
Tai didžiojo Londono gaisro istorija, kuri negrįžtamai pakeitė šį miestą. Praėjus lygiai 350 metų nuo gaisro, Londono muziejus pristato naują ekspoziciją „Gaisras gaisras“, kuri nukelia lankytojus į tas dienas, kai miestas buvo apgaubtas liepsnų. Vėliau parodo, kaip gaisras paveikė Londono vystymąsi ir ateitį. Londono muziejaus atstovė Simone Few BBC žurnalistams teigia, kad muziejuje pristatyti iki tol dar nematyti eksponatai ir naujai sukurtos vaizdo projekcijos.
„Mūsų ekspozicijoje apsilankiusios šeimos turi unikalią galimybę suprasti didįjį Londono gaisrą. Parodoje pristatome gaisro istoriją, pagal ją sukurtus vaizdus, kurie niekada dar nebuvo rodyti. Eksponatai pasakoja asmenines londoniečių istorijas ir jų patirtis, o tai iš tiesų paliečia ir paveikia muziejaus lankytojus“, – sako S. Few.
Istoriniai objektai ir muziejaus turimi archyvai pristatomi interaktyvia forma – garso efektais, animacija, ar net sukurta stovyklaviete, kurioje glaudėsi namų netekę žmonės.
Muziejaus ekspozicija taip pat atkuria gatvelę, kurioje kilo gaisras. Pastatų fasadams būdingas XVII a. ąžuolinių konstrukcijų groteskas, gatvėje skamba garsai ir net jaučiamas tuomet pūtęs vėjas, kuris prisidėjo prie gaisro išplitimo. Animuoti siluetai atvaizduoja gatvelės gyventojus. Video projekcija rodo, kaip iš kepyklėlės, kurioje kyla gaisras, jos savininkas spėja pabėgti. Daugelis pasislėpė savo namuose, kol gaisras neišplito ir nepasiekė jų būstų.
Istorikai pastebi, kad Londono gaisras žmonių atmintyje buvo palikęs labai gilų įspūdį. Net ir po 100 metų miesto gatvėse būdavo pardavinėjami gaisro vaizdai.
Vis dėlto istoriniai šaltiniai teigia, kad per miesto gaisrą žuvo ne daugiau 10 žmonių. Daugumai pavyko pabėgti. Net jei ir nebūtų pabėgę, o bandę gesinti gaisrą, muziejaus istorikai teigia, greičiausiai jiems to padaryti nebūtų pavykę, nes XVII a. ugniagesių darbo įrankiai buvo itin kuklūs.
Kitose ekspozicijos vietose rodomas, pavyzdžiui, 1675-aisiais numatytas nežinomo dailininko paveikslas, kuris vaizduoja ugnyje paskendusį miestą. Istorikai pastebi, kad Londono gaisras žmonių atmintyje buvo palikęs labai gilų įspūdį. Net ir po 100 metų miesto gatvėse būdavo pardavinėjami gaisro vaizdai.
Dar kitur ekspozicijoje skaitomas pašto skyriuje rastas laiškas, kuriame aprašoma, kaip šeima sėkmingai pabėgo ir išsigelbėjo nuo gaisro. Muziejuje eksponuojami ir vėliau vykusių archeologinių kasinėjimų radiniai. Pavyzdžiui, 1979 m. buvo atkastas rūsys, kuriame buvo rasti sugriuvusių ir apdegusių pastatų fragmentai.
Paskutinė ekspozicijos dalis daugiausiai dėmesio skiria Londono plėtrai po gaisro. Rodoma, kaip vyko Londono rekonstrukcija, atskleidžiami miesto atstatymo darbų projektai, dalis, kurių niekada ir nebuvo įgyvendinti.
Didžiojo gaisro padarytą žalą lenkia tik Antrojo pasaulinio karo bombardavimai ir po jų kilę gaisrai. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą ir Londone kilusius gaisrus naujai atstatyta šv. Pauliaus katedra išgyveno. Už tai verta dėkoti po didžiojo Londono gaisro išmoktai pamokai. Per bombardavimus gaisrininkai buvo pasiruošę gesinti gaisrą – jie laukė šalia šv. Pauliaus katedros stogo. Kelios bombos krito ant katedros, tačiau liepsnai nebuvo leista įsižiebti, teigia Londono muziejaus istorikai.
Londonas didžiojo miesto gaisro 350 metines minės rugpjūčio pabaigoje.
Parengta pagal užsienio spaudą.
