15min nusprendė pasidomėti giliau, kas buvo S.Dachas ir Taravos Anikė, kaip stipriai jie vienas kitą mylėjo bei kas slypi už jų santykių mitologijos.
Kas buvo S.Dachas ir Anikė?
S.Dachas gimė Klaipėdoje XVII a. pradžioje „Tai yra šimtas metų iki Kristijono Donelaičio, – dalinosi A.Stanevičius. – Jo tėvas Klaipėdos pilyje dirbo teismo vertėju iš vokiečių, lietuvių ir kuršių kalbų. Klaipėdoje S.Dachas gyveno tik vaikystėje, o vėliau jį giminės perkėlė į Karaliaučių.“
„XVII a. S.Dachas buvo garsiausias Prūsijos poetas. Jis ne viename eilėraštyje yra rašęs apie Klaipėdą“, – išryškino A.Stanevičius.
Apie Taravos Anikę žinoma nedaug. Jos tėvas buvo Taravos (miestelis už 15 km. nuo Karaliaučiaus) kunigo Martino Andreas Neanderio duktė Ana Neander. Anksti tapusi našlaite, augusi pas dėdę Karaliaučiuje, ištekėjo už kunigo Johano Partatijaus. Jis buvo tikėjimo bėglys iš Silezijos. Minima, kad jo giminė galėjo turėti ir itališkų šaknų.
„Reikia turėti omenyje, kad po tos nelemtos Melno taikos sutarties (1422 m.), atskyrusios Mažąją Lietuvą ir verčiamos tapti Rytų Prūsija, dabartiniame Klaipėdos ir Karaliaučiaus krašte įsivyravo tikra tautų maišalynė, kurioje kurį laiką vis vien vyravo lietuviai. Tai liudija daug lietuviškų parapijų, kurių kunigai pagal Liuterio mokymą Dievo Žodį skleidė gimtąja tikinčiųjų kalba. Anikės vyras kunigas Johanas Partatijus ir jų pirmagimis sūnus, taip pat Frydrichas Partatijus yra minimi kaip vieni lietuvių raštijos pradininkų. Frydrichas buvo Įsručio (dab. Černiachovsko) lietuvių parapijos klebonas. Būdamas vokiečių kilmės jis taip gerai mokėjo lietuviškai, kad net vertė Bibliją, giesmes. Vienas jų buvo sudaręs graikų ir lietuvių kalbų lyginamąjį žodynėlįׅ“, – pasakojo pašnekovas.
Tačiau svarbiausia Taravos Anikės mitologijos dalis – tai, kad poetas S.Dachas parašė jai eilėraštį „Taravos Anikė“. Lauryno Katkaus vertimą į lietuvių kalbą galima paskaityti apačioje:
Taravos Anikė
Taravos Anikė, ji man miela,
ji gyvastis mano, turtas, alga!
Taravos Anikės širdis į mane
Skausmo ir meilės palinko pilna.
Taravos Anikė, skarbas brangus,
Kūnas ir kraujas, ir sielos dangus.
Audros te siautėja – mūsų valia
Amžių nuskirtąjį būti šalia.
Priespauda, ligos, skausmai ir vargai
Taps mūsų meilės tvirtaisiais mazgais.
Palmė kaip stiebias aukščiau, vis aukščiau,
Juo kruša kerta ir lyja pikčiau,
Meilė taip augs ir stiprės mumyse,
Kryžiaus keliuos, per bėdas ir kančias.
O jeigu perskirti mudu bandys,
Tremti tave, kur žiema ir naktis,
Seksiu aš paskui per ledo marias,
Priešo kariuomenes, rūsčias girias.
Taravos Anike, saule skaisti,
Sukas aplinkui mana gyvastis.
Ką pasakau, padarai tuojau pat.
Lygiai greita, kas užginta, suprast.
Meilė nebus amžinybės verta,
Jei atskira liks širdis ar burna,
Jeigu kivirčai ir barniai dažni,
Santarvė tartum katės su šunim.
Mes taip nenorim, Anike, daryt,
Mano avike, balande, vištyt.
Mūsų troškimai visur eis kartu:
Aš tau jupelę, kepurę man tu!
Šitai, Anike, saldžiausia darna,
Kūnu kai tampam ir siela viena.
Šitoks gyvenimas – rojaus versmė,
Pykčiai jį tempia baision pragarmėn.
Giesmės populiarios iki šiol
Pasak A.Stanevičiaus, S.Dacho bažnytinės giesmės iki šiol ypač populiarios – jos atlaikė daugiau nei 300 metų. Antai liuteronų bažnyčioje Klaipėdoje iki dabar giedama giesmė „Ak, gražus dangau, Tėviške gerųjų“.
Populiariausiu tapo jo eilėraštis „Taravos Anikė“, parašytas vokiečių žemaičių tarme. Iš pirmo žvilgsnio „Taravos Anikė“ atrodo kaip eilinis meilės eilėraštis, tačiau jam buvo lemta tapti ypatingu. „Per atkurtojo paminklo atidengimą 1989 metais teko kalbėtis su vienu didžiausiu S.Dacho kūrybos tyrinėtojų Alfredu Keletat (Keliotaitis). Anot jo, paprastam eilėraščiui išpuolė dėkingas likimas: jam kompozitoriai sukūrė įtaigias melodijas. Dažnai taip gyvenime būna, kad niekuo ypatingas dalykas prigyja, išplinta ir sustiprina legendą. Tai galioja ne tik S.Dacho „Anikei“, bet ir, sakykim, „The Beatles“ ir kitų garsių grupių nesudėtingoms dainoms“, – komentavo A.Stanevičius.
Be kita ko, šis eilėraštis 1912 metais skulptorių Alfredą Kiunę inspiravo sukurti skulptūrą S.Dacho garbei. Pastatyti paminklą garsiam Klaipėdoje gimusiam poetui, tapusiam Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, iniciatyvą parodė to meto Klaipėdos valdžia. Kaip teigė pašnekovas, šis paminklas ir anuometinei visuomenei buvo labai vykęs, ir šiandien klasikinis jo grožis nekelia abejonių. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje paminklo statybai aukojo visi klaipėdiškiai – ir kalbantys vokiškai, ir lietuviškai.
„Mergaitę, kurios pagrindu buvo pastatytas paminklas „Taravos Anikė“, skulptorius nusižiūrėjo plaukdamas keltu iš Smiltynės į Klaipėdą. Kai buvo atidengiamas paminklas ir nuo jo nukrito drobulė, viena moteris aiktelėjo: „Čia, gi mūsų Gerda!“, – kalbėjo tyrėjas ir pridūrė, kad niekas iki šiol nežino, kaip iš tiesų atrodė tikroji Anikė.
Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio?
Pasak A.Stanevičiaus, egzistuoja du jų meilės istorijos variantai.
„Pirmasis romantiškasis yra tai, kad poetas S.Dachas ją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir labai ne laiku, aiškiai per vėlai – ji jau ėjo prie altoriaus. Apimtas audringų jausmų, jie pabėgęs namo ir jausmus išliejęs giesmėje „Taravos Anikė“. Antrasis variantas – „Taravos Anikė“ buvo vestuvinė giesmė, kurią S.Dachas parašė pagal užsakymą draugui ir jo nuotakai. Manoma, kad toji giesmė buvo sugiedota per Anikės ir Johano Partatijaus vestuves Karaliaučiaus katedroje. Tačiau niekas negali to nei patvirtinti, nei paneigti“, – komentavo tyrėjas.
Poeto Simono Dacho ir Anikės meilės mitas, galbūt turėjęs tikrą pagrindą, sukurtas dėl intrigos. Mano versijoje, atsiskleidusioje Taravos Anikės išpažintyje po 370 metų, jie visą gyvenimą vienas kitą mylėjo, S.Dachas palaikė Anikę, kurios gyvenimas buvo baisiai sunkus. Galėjo taip būti, bet galėjo ir nebūti“, – dėstė A.Stanevičius.
Tapo našle
Kaip 15min teigė pašnekovas, ilgainiui Taravos Anikė tapo našle – jos pirmasis vyras J.Partatijus mirė gana anksti.
„Beje, jų pirmagimis sūnus Frydrichas, vertęs į lietuvių kalbą Bibliją ir vokiškas giesmes, yra žymaus rašytojo E.T.A.Hoffmanno ir poetės Agnesės Mygel proprosenelis“, – kalbėjo A.Stanevičius.
Anikei likus našlei, į jos parapiją atkėlė kitą kunigą: „Jis turėjo dvi galimybes – arba vesti našlę, arba ją apgyvendinti našlių namuose. Kadangi Anikė buvo graži, jis ją vedė ir su ja sugyveno keletą vaikų. Apskritai, ji gimdė dešimt vaikų, tačiau iš jų išliko gyvi tik trys.“
Vis dėlto, mirė ir antrasis Anikės vyras, todėl ji ištekėjo už trečiojo, kuris taip pat pasimirė... „Mano žmona, juokauja, kad esu ketvirtasis Anikės vyras (juokiasi).“
