Kaip gimsta detektyviniai romanai? Kalbamės su knygos autore – I.Vakare.
– Romane „Nebijok“ gausu detektyvinių elementų. Turbūt, spęsdama skaitytojui pinkles, visą siužetą jau būnate numaniusi iš anksto?
– Ne, iš tiesų neturiu jokio išankstinio plano – pradedu rašyti pagal tos akimirkos nuotaiką, o jau žengdama į pirmojo skyriaus pabaigą pradedu aiškiau regėti bendrą vaizdą.
Kuomet siužetas vystosi natūraliai, gali save išmėginti – pastatyti save į tokią situaciją, iš kurios reikėtų kūrybiškai suktis, ir tiek skaitytojui, tiek pačiai būtų nenuobodu.
– Ar rašant sava eiga netenka pačiai pakliūti į aklavietę?
– Taip, būna, kad užstringu. Maždaug tiek 30-tu ar 50-tu puslapiu (juokiasi). Tada dažniausiai ir norisi kažkokio „lūžio“, naujos atspirties visam siužetui.
– Kai kurie jūsų romano elementai turi ryškių veiksmo trilerio bruožų. Galbūt jus įkvepia kinas?
– Ne, veikiau tai yra mano vidinio noro nulemtas dalykas – parašyti kūrinį taip, kad jis būtų kuo įdomesnis, įtraukiantis ir patį rašytoją. Kartais pavyksta tą padaryti originaliai, kartais viskas pasisuka klasikiniu keliu. Galiausiai, juk tai vis tiek yra meilės romanas, tad pagrindine tema išlieka meilė.
Juk tai vis tiek yra meilės romanas, tad pagrindine tema išlieka meilė.
– Jūsų, kaip romanų kūrėjos, požiūriu, kiek kiekvieno iš mūsų gyvenime yra svarbi meilė, romantika?
– (juokiasi) Oi, man atrodo, kad labai svarbi... Manau, jog pati esu romantiška, ir mano vyras romantiškas, ir tų jausmų puoselėjimas ir nuolatinis kontaktas vieno su kitu kasdienybėje man yra labai svarbus.
Nesinorėtų gyventi su žmogumi, su kuriuo sietų kone darbiniai santykiai – kažkokių pareigų darymas. Žmogui norisi šilumos, ir norisi tai atskleisti romanuose. Aišku, knygose gal tai labiau hiperbolizuota, bet daug kas čia atkeliauja iš realybės.
– „Nebijok“ parašytas iš dviejų žiūros taškų – vyro ir moters. Ar apmąstyti situacijas priešingos lyties sąmone nebuvo savotiškas iššūkis?
– Buvo greičiau įdomu nei sunku! Visas rašymo procesas įgavo savitą dinamiką. Manau, kad jeigu rašysiu ateityje, dalis kūrinių (ar net visi) bus parašyti dviejų žmonių akimis.
– Jeigu turėtumėte galimybę sutikti kažkurį iš savo personažų, kaip gyvą asmenį, kurį norėtumėte? Su kuriuo jums būtų įdomiausia pasikalbėti?
– Kai paklausėt, pagalvojau, kad su Gojumi man būtų nejauku (juokiasi). Galbūt nueičiau apsikirpti pas Oliviją, arba susitikčiau su Raigardu (policijos tyrėju – red.) pasikalbėti apie tai, kaip detektyvinius elementus daugiau įtraukti į savo romanus.
– Ar sunku surasti laiko rašymui? Ne paslaptis, kad turite ne vieną profesiją – esate ne tik rašytoja, vertėja, bet ir dviejų vaikų motina.
– Pastaruoju metu surasti laiko darosi vis sunkiau. Įprastai rašydavau vakarais, nuo 21 val., kai į lovas suguldydavau vaikus. Rašymui likdavo gana nemaža dalis vakaro.
Dabar, kai mano mažasis pradėjo eiti į darželį ir dieną praleidžiu darbe, prisikaupia tokių paprastų darbų, ir pastebiu, kad to laiko vakarais pradeda trūkti. Tad, pripažinsiu, jaučiu šiokį tokį nerimą, kad nerašau taip intensyviai, kaip anksčiau, ir nemanau, kad ilgai taip ištversiu (juokiasi).
– Galbūt esate numačiusi ką nors naujo netolimoje ateityje?
– Neseniai pirmajam savo skaitytojui atidaviau dar vieną, ketvirtąjį, romaną...
