Juo paremta ir antrosios knygos struktūra – kiekvienai vardo „Adela“ raidei skirta po atskirą skyrių, o visą eilėraščių rinkinį galima suprasti it vandenyną, kuriuo plaukia laivas „Adela“.
Simboliška, kad laivai tradiciškai krikštijami moteriškais vardais: nemažai laivų gauna istorinių asmenybių moterų vardus, tikintis, kad vardas padės įgulai saugiai sugrįžti į krantą. Pirmas skyrius prasideda krante – paskutinis į jį sugrąžina. Čia atsiveria dar ir poetei svarbi feministinė linija.
G.Ambrazaitė debiutavo 2018 metais. Tuomet jos knyga „Trapūs daiktai“ sulaukė sėkmės – už geriausią per dvejus metus išėjusią jauno poeto knygą jai įteikta Jaunojo jotvingio premija, debiutas išrinktas geriausia poezijos knyga „Metų knygos“ rinkimuose, sulaukė palankios kritikų reakcijos.
Šį kartą su poete kalbamės apie tai, kuo jai svarbi jos proprosenelė, bei kokias egzistencines problemas ji narplioja naujoje savo knygoje.
– Iš kur sužinojai apie Adelą Różewicz?
– Knygoje panaudota seniausia mano močiutės turima nuotrauka, kurios centre ir sėdi Adela, šalia jos vyras ir kiti šeimos nariai. Jiedu buvo mano proproseneliai – turiu lenkiškų ir vokiškų šaknų.
Pavardė tokia pati kaip žymaus lenkų poeto Tadeuszo Różewicziaus.
Jie buvo pažangūs ūkininkai, kurie pasistatė anuomet vieną pirmųjų Lietuvoje elektra varomų malūnų. Jų giminės žmonės nukentėję nuo nacių ir sovietų represijų.
Różewicz – Adelos mergautinė pavardė. Kartą močiutei paminėjus tą pavardę pagalvojau: įdomus sutapimas – pavardė tokia pati kaip žymaus lenkų poeto Tadeuszo Różewicziaus. Giminystės ryšių lyg ir nėra, bet tas atsitiktinis sutapimas tapo viena iš rinkinio grandžių, plėtojant literatūrinės kūrybos temą.
Apskritai knygoje dominuoja pasakojimai apie laiko gijas ir žmones, neišvengiamai tose gijose įsipynusius. Poezijoje tai gana klasikinė tema.
– Laiko tema tau svarbi dėl jo problemos universalumo? Kaip tu pati, kaip žmogus, patiri laiką? Kas tave erzina, jaudina, džiugina, stebina apie jį?
– Laiko persmelkta absoliučiai viskas. Ir visa kūryba, visas mokslas, visi atradimai plačiąja prasme sukasi apie laiką. Pavyzdžiui, mane domina žmonių pasirinkimai, iš kurių susideda istorija, tiek asmeninė, tiek kolektyvinė. Kaip įvairių tikimybių ir sąveikų rinkinys.
Koks nors menkniekis bėgant laikui gali išryškėti kaip buvęs svarbus tavo ateičiai, o kažkada svarbiu laikytas nutikimas pasirodyti visiškai nereikšmingas. Tai mane tikrai stebina ir jaudina apie laiką, nes vienas „ne“ ar „taip“ gali nuvesti netikėtais keliais.
Vis prisimenu antropologo Cliffordo Geertzo mintį, kad mes gimstame natūraliai pasirengę nugyventi tūkstančius skirtingų gyvenimų, bet gyvenimo gale būname nugyvenę tik vieną.
– Panašu, kad tave sudomino tariamas Adelos ryšys su lenkų poetu. Sakai, kad per šią jungti apmąstai literatūrinės kūrybos procesą. Kokius klausimus tau kelia pats rašymas?
– Proprosenelė ir žymusis lenkų poetas veikiau yra dvi priešingybės, nes eilėraštis įtikrovina ne jųdviejų ryšį (ar tariamą mano ir T.Różewicziaus giminystę), bet „mažo žmogaus“ vardą – niekam nežinomos moters gyvenimo faktą. Knygoje yra ir daugiau pasakojimų apie žmones, kurie man brangūs. Tačiau tai tik dalis siužetų.
Ir kasdienybėje juk stebina ne vien gėris ar grožis, bet ir absurdas – pastarasis gal net dažniau.
Kita dalis eilėraščių labiau padiktuota vaizduotės, tad keistumo knygai, man regis, irgi netrūksta. Pastaruosius kelerius metus rašymas man buvo ne tik būdas perteikti mintis, jausmus ar įvykius, bet ir bandymas suprasti dalykus, kurie atrodo keisti, paradoksalūs, kartais net groteskiški. Ir kasdienybėje juk stebina ne vien gėris ar grožis, bet ir absurdas – pastarasis gal net dažniau.
– Eilėraštyje „Adela Różewicz“ aprašomi įvaizdžiai, turintys kvapą. Ji skina tabako lapus, čirška kepama žuvis, bėga rožių vanduo. Ar šiais dalykais stengiamasi perteikti konkretų veikėjos pasaulėvaizdį, ar jie atsitiktiniai? Ar rožių vanduo turi kažkokią krikščionišką potekstę?
– Šie įvaizdžiai pirmiausia žemiški, iš kasdienio gyvenimo. „Rožių vanduo“ eilėraštyje man reiškia ir vaisiaus vandenis, ir iš kartos į kartą nutekančią atmintį, ir kūrybinį potencialą. Kodėl nubėgę vandenys būtent rožių? Atsakymas slypi pavardėje: Różewicz – lenkiškai „róża“, lietuviškai „rožė“.
– Ar daug su Sigute Chlebinskaite diskutavote apie įdomios spalvos dizainą?
– Sigutė Chlebinskaitė yra tekstui nepaprastai atidi menininkė, subtiliai įkūnijusi „Adelos“ dvasią. Šiame kelyje ji atvėrė tokių prasmių, apie kurias rašydama net nenujaučiau, ir tai ypatinga dovana man kaip autorei. Nė kiek nestebina, kad Sigutė daugelio knygos meno apdovanojimų laureatė.
Jame išvydau bordinę medžiagą – identišką savo suknelei, kurią vilkėjau per mokyklos išleistuves.
Ne kartą tarpusavy pasidalinome, kad „Adelos“ įsikūnijimą lydi tam tikra magija, keisti sutapimai. Vienas iš tokių: Sigutei kilo mintis knygoje panaudoti medžiagos nuotrauką, o kai atsiuntė maketą, jame išvydau bordinę medžiagą – identišką savo suknelei, kurią vilkėjau per mokyklos išleistuves.
– Koks tavo santykis su feminizmu?
– Glaudus. Norisi tikėtis, kad tai matosi ir skaitant „Adelą“.
– O kaip apibūdintum jį?
– Siekiu papasakoti sudėtingas moterų patirtis. Tai pagrindinė kai kurių eilėraščių tema.
– Atsiranda jaunų menininkų, kurie gręžiasi į tarpukarį bei savo šeimos istoriją. Pavyzdžiui, Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“, dizainerė Inga Skripka iš senų močiutės audinių sukūrė drabužius. Ką naujo apie žmogų tau atskleidė šis antropologiškas žvilgsnis? Ko siekei?
– Nors pavyzdžių yra kitose meno šakose, negalėčiau įvardyti savo bendraamžių rašytojų, kurie rinktųsi istoriškumą kaip kūrybos temą. Man atrodo, kad dėmesys savo giminės istorijai visada yra duoklė atminčiai: jei sugrįžti nupūsti dulkių, kad išsaugotum tai, kas tau atrodo svarbu ir įdomu, vadinasi, tiki, kad įmanoma bent truputį pakovoti su užmarštim ir kad laikas visko taip paprastai nenušluoja. Jaučiu, kad mąstymas apie savo šaknis moko empatijos, padeda geriau pažinti save. Be to, tai tema, kuri mus lydi visą gyvenimą.
Nepapasakoju egzotiškų biografinių faktų, neaprašau valgymo ar psichikos sutrikimų, apie pandemiją irgi nieko neatsirado...
Bet kartu ši knyga kiek iškrenta iš aktualijų konteksto. Nepapasakoju egzotiškų biografinių faktų, neaprašau valgymo ar psichikos sutrikimų, apie pandemiją irgi nieko neatsirado...
– Ar manai, kad asmeninės patirtys mažiau aktualios?
– Neseniai klausiausi radijo laidos, kurioje viena šiaip jau mano mėgstama literatūros kritikė, paklausta, ko iš poetų laukia, kokios poezijos ieško, pasidalino, kad jai svarbiausia poezija, kuri atspindi dabartines aktualijas. Nors šitaip, man regis, autoriams primetamas pageidavimas būti socialinių problemų iliustratoriais, atlikti konkrečią funkciją, talkinti sociologijai ar žurnalistikai.
Taigi, aktualijų atspindėjimo pati nelaikau kokybės kriterijumi, bet neteigiu, kad asmeninės patirtys mažiau aktualios – priešingai. Tiesiog savo „vidinę žaliavą“ galima skirtingai apdirbti. Man priimtinesnis metaforinis kalbėjimas, be to, nesistengiu rašyti temomis, kurios dabar „ant bangos“.
– Kaip literatūros antropologijos studijos paveikė tavo kūrybą? Štai eilėraščio „Intoksikacija“ dalyje „VIII amžius pr. Kr.“ mini Homerą ir „apsauginius kultūros kiaukutus“.
– Neseniai Nacionalinėje bibliotekoje vykusiame renginyje Tomas Venclova išgirstus mano eilėraščius pavadino poesis docta – „mokyta poezija“, kaip įvardijo – subalansuota išsilavinusiam skaitytojui. Nustebau. Matyt, studijos davė visokių įrankių ir instrumentų dėžę, apie kurią rašydama užmirštu – tiesa ta, kad žinios kažkur nusėda kaip tavo „optika“, nevalingas supratimo būdas. Eilėraštyje „Intoksikacija“ bandžiau su humoru aprašyti kelis literatūros istorijos lūžius.
Nėra reikalo apgaudinėti laiką – ir taip viskas, deja, kartojasi.
– Kokius lūžius?
– Gal žanrinius? Poezijos atsiradimo, Naujojo Testamento šventraščių ir apokrifų, „Dieviškosios“ (Dantės Alighierio) ir „Žmogiškosios“ (Giovanni Boccaccio) komedijų. Šį eilėraštį kada nors norėčiau išplėtoti iki didesnės apimties teksto.
– Ar neaplanko jausmas, kad norisi parašyti tai, kas neparašyta Lietuvoje dėl okupacijos ir karų? Ar neaplanko noras apgauti laiką?
– Nėra reikalo apgaudinėti laiką – ir taip viskas, deja, kartojasi.
– Ar tapimas motina pakeitė tai, kaip kuri ir kaip suvoki pasaulį? Galbūt privertė atsigręžti į šeimos istoriją?
– Didžiąją dalį eilėraščių parašiau iki tapdama mama, bet vaiko gimimas suteikė stimulo pasakojimus apie žmones labiau išplėtoti. Augindami dukrytę, turim kasdien ko nors naujo išmokstantį ir išmokantį pavyzdį. Dienos pralekia labai greitai, bet jos kupinos įspūdžių. O to, kaip tapimas mama pakeitė pasaulio suvokimą, neįmanoma glaustai papasakoti.
– „Šį pavasarį man kaip niekad dilgčioja po oda / inkrustacijos“ (p. 23). Eilėraščių knygų rašymas dažnai nėra suplanuotas dalykas, poezija gimsta netikėtai susijungus reikšmėms. Ar karas Ukrainoje pakeitė šios knygos kryptį?
– Eilėraštis, kurį cituoji, yra apie laiką kaip dovaną, jis parašytas jau prasidėjus karui. Tačiau knygos koncepciją turėjau nuo 2020 m. Publikacijose kultūrinėje spaudoje – pavyzdžiui, žurnale „Metai“ – tai matosi. Vėliau parašyti eilėraščiai papildė pirminę idėją, tik karo kontekste viskas pasimatė kitoj šviesoj.
– Kas yra savižuvės?
– Tai mano naujadaras, sukurtas iš dviejų atskiras reikšmes turinčių žodžių. Prancūzai tokius žodžius vadina portmanteau.
– Bet kodėl prireikė šio portmanteau?
– Nes smagu eksperimentuoti su žodžiais.
– Tai matosi ir eilėraščiuose, kurie parašyti kaip konkrečioji poezija. Iš kur tai atėjo?
– Galima sakyti, kad eksperimentinę formą lėmė eksperimentinis turinys. O rašant verlibru „piešti“ figūras nėra labai sudėtinga. Net nežinau, ar tai konkrečioji poezija, kadangi forma tuose tekstuose veikia tik kaip priedas, tai nėra esminis elementas, kurį panaikinus viskas sugriūtų.
Tiesa, šiemet „Literatūroje ir mene“ pasirodė mano publikacija „Ekskursas“, kurioje konkrečioji poezija žymiai „konkretesnė“, nes į pirmą planą išeina vizualumas. Tačiau nieko iš tos publikacijos į knygą neįtraukiau.
– Visgi kokia žodžio savižuvės reikšmė? Pirminė mintis kyla apie įvairių lygmenų savižudybę, galbūt esama kažkiek ironijos? Štai pirmajame skyriaus eilėraštyje „Sirenos“ eilėraščio veikėjos sirenos vaduojasi iš tanatofilijos (gr. thanatos – mirtis + philia – meilė, draugiškumas – 15min), vėliau joms iš burnos plūsteli baltos sintetinės putos, kas galbūt simbolizuoja veidmainiškumą, vėliau seka ganėtinai kritiška nuoroda į psichoanalizę.
– Pamenu, kad eilėraštį „Sirenos“ parašiau grįžusi iš paskaitų, tada dar studijavau – tą semestrą kaip tik turėjome puikų Birutės Meržvinskytės psichoanalitinės meno kritikos kursą.
Per paskaitą ir buvo paminėta „tanatofilijos“ sąvoka – pasirodo, kai kurie psichoanalitikai taip aiškindavo savižudybes. Toks vadovėlinis žmogaus supaprastinimo pavyzdys. Ir ta informacija man susisiejo su sirenomis, graikų mitologinėmis būtybėmis, kurios dainuodamos prisiviliodavo jūreivius ir juos pražudydavo – laivai suduždavo į uolas arba išgirdę sirenų balsus jūreiviai šokdavo į jūrą. Tai tos sirenos – ne tanatofilės? (juokiasi)
Aišku, pažodžiui suprasti nereikėtų. Sirenos gali būti kokie nors prisiminimai apie nemalonius įvykius, kuriuos žmogus stengiasi paleisti, susitaikyti ir kažkur nugramzdinti, bet tai ne visada pavyksta, nes jie turi savybę kartotis kaip užstrigus plokštelė ir žmogų tiesiog beprasmiškai alinti.
Blogiausia, kas gali nutikti žmogui, yra abejingumas, atbukimas ir plaukimas pasroviui.
– Kuo tau svarbus paskutinis eilėraštis „Dangaus žibintai“?
– Eilėraštis „Dangaus žibintai“ yra savotiškas knygos apibendrinimas: pasaulis yra įvairus, bet blogiausia, kas gali nutikti žmogui, yra abejingumas, atbukimas ir plaukimas pasroviui.
Čia jau man norisi prisiminti Zbigniewo Herberto eilutę, kuri nuskambės gal ir žiauriai, bet šiandien, vykstant karui, atrodo ypač taikli: „Link ištakų visuomet plaukiama prieš srovę, pasroviui plaukia šiukšlės.“