Jo kūrybinė biografija permaininga. 1960-iniais metais, savo karjeros pradžioje, tapo vienu ryškiausių jaunos maišto kultūros kūrėjų, o vėliau palinko prie krikščionybės. 2010 m. „New York Review of Books“ rašė: „60-iniams metams einant į pabaigą, Dylanas vis labiau nusivylė folk muzikantų aplinka, kuri jam ėmė atrodyti persmelkta dogmatiškai lozunginės bei doktrininės kairuoliškos politikos. Jis ėmė rašyti lyg ir vizionieriškas absurdo eiles, kuriose šiurkšti, nešvanki, nežabota tradicinės liaudies muzikos Amerika susidūrė su siurrealistine šutve charakterių iš istorijos, literatūros, legendų, Biblijos ir daugelio kitų vietų.“
Stokholme mums priminta, kad Homero ir Sapfo poetiniai kūriniai taip pat buvo pritaikyti muzikai. Tačiau pasaulio kultūros istorijoje jie išliko be muzikos – kaip literatūra. Ar Dylano eilės sėkmingai gyvuoja popieriuje, ar tik jo dainose? Nėra abejonės, kad jis poetas, bet ar toks poetas, kuris būtų vertas Nobelio?
Ar Dylano eilės sėkmingai gyvuoja popieriuje, ar tik jo dainose? Nėra abejonės, kad jis poetas, bet ar toks poetas, kuris būtų vertas Nobelio?
Tikra tiesa, kad akademiniame ir literatūriniame pasaulyje Dylanas seniai pastebėtas ir aptarinėjamas. „Times Literary Supplement“ (TLS) premijos paskelbimo proga savo portale paafišavo vieną kitą anksčiau skelbtą straipsnį apie Bobą Dylaną. (Kaip neretai nutinka su Nobelio premija, sprendimas priimamas gerokai vėliau, negu pasirodo svarbiausieji autoriaus kūriniai, už kuriuos faktiškai jis ir apdovanojamas. Tad ir visą Dylano kūrybą buvo galima sėkmingai apibendrinti jau anksčiau, ir tie vertinimai nepasenę.)
Kaip tik solidesnio kultūrinio pripažinimo tema ir buvo išleistas straipsnių rinkinys, recenzuotas TLS 2002 metais. Knyga pavadinta fraze iš jo paties dainos: „Do You, Mr. Jones?“, o paantraštė – „Bobas Dylanas pas poetus ir profesorius“.
Recenzijos autorius literatūros kritikas Robertas Pottsas nesutinka su knygos sudarytojo nuomone, kad Dylano dainų žodžiai „dažnai yra verti kantraus aiškinamojo ir interpretacinio dėmesio, kaip ir sudėtingos struktūros eilėraščiai“. Pasak jo, „iš tikrųjų tik saujelė Dylano dainų priartėja prie šios kategorijos ir ta saujelė šiuose straipsniuose gromuliuojama vis iš naujo“.
Toliau rašoma:
Viename straipsnyje, kaip ir reikėjo tikėtis, sutinkame „bachtiniškąjį karnavalą“ ir „Michelio Foucault „heterotopijos“ idėją“, kartu su Debord’u, Baudrillard’u ir Derrida. Nepasakytum, kad šie teoretikai pasitelkti nušviesti Dylanui, veikiau Dylanui patapšnojama per petį už tai, kad jis tarsi įveiksmina garsesnius šių teoretikų teiginius.
Klausimo, ar Bobas Dylanas vertas Nobelio, nereikėtų paversti klausimu, ar mums jis patinka, ar jį apskritai vertiname kaip kūrėją ir atlikėją. Užtat reikėtų paklausti, kokią vertę turi jo tekstai kaip literatūra. Įsivaizduokime, kad nebūtų nei dainavęs, nei grojęs, tik rašęs – ar būtų iškilęs kaip poetas iki tokio pripažinimo lygio? Dylano dainų tekstai be jo paties dainavimo – kaip kepurė be galvos, kaip varpinė be bažnyčios ir kaip Laisvės statula be Niujorko.
Dylano dainų tekstai be jo paties dainavimo – kaip kepurė be galvos, kaip varpinė be bažnyčios ir kaip Laisvės statula be Niujorko.
Nobelio premija turėtų išlikti aukštosios kultūros plotmėje, nes masinė kultūra nestokoja nei dėmesio, nei apdovanojimų (užtenka paminėti vien „Grammy“, ne kartą įteiktą ir Dylanui). Ribos tarp meno ir pramogos, meno ir publicistikos, meno ir žurnalistikos neretai gali trintis, bet tai nereiškia, kad turi trintis svarbūs kriterijai, kaip jau gerokai anksčiau atsitiko Kanuose, kai „Palmės šakele“ buvo įvertintas publicistinis paskvilis apie prezidentą George’ą Bushą.
Ir reikia pasakyti, kad pastaruosius du ar tris dešimtmečius Švedijos akademija dažniausiai spręsdavo principingai ir Nobelio premija įvertindavo aukščiausio pasaulinio lygio rašytojus, pvz., Günterį Grassą, J.M.Coetze'ę, Haroldą Pinterį, Orhaną Pamuką, Doris Lessing, Hertą Müller, Mario Vargasą Llosą, Tomą Tranströmerį ir kitus.
Prieštaringai būtų vertinamas, tarkim, premijos skyrimas Harukiui Murakamiui, jau ne vienus metus vardinamam tarp ryškiausių pretendentų, nes jis galbūt irgi pernelyg arti masinės kultūros. Bet dėl Bobo Dylano problema dar ir ta, kad jis pagal Nobelio premijos lygį nelabai atitinka žanrą, tiksliau sakant, kūrybos sritį. O gal tai nauja strategija? Kadangi kai kurios artimos literatūrai sritys savo Nobelio neturi, tai jas jau antrus metus iš eilės priglaudžia literatūros kategorija (pernai pagerbta kūrybinės žurnalistikos autorė Svetlana Aleksijevič)?
Manau, visiškai neteisūs tie, kurie sako, kad taip sprendžiama todėl, jog nebėra labai gerų ir ryškių tikrosios grožinės literatūros kūrėjų, kokie kadaise buvo Faulkneris, Hemingwayus ar Pasternakas. Praeities autoriai, įgiję klasiko statusą, visada atrodo didesni negu mūsų amžininkai. Tad į praeitį mes nejučia žiūrime per selektyviai didinančius žiūronus, o į dabartį – savo dvejojančiomis akimis, margos gausybės sutrikdytu žvilgsniu.
