Tiesa, visai suprantama, kad mūsų leidyklos imtis tokių romanų vertimų privengia: sąnaudų daug, o skaitytojų – nelabai. Bet, pvz., latviai, nors jų knygų rinka ir leidybos (t.p. vertimų) apimtys yra mažesnės, nepabūgo tūkstančio puslapių naštos ir išsivertė Jonathano Littellio „Les Bienveillantes” („Palankiosios“) bei Roberto Bolaño „2666“.
Bet dabar ne apie tai, o apie Javiero Maríaso romanus (irgi netrumpus) su ilgais sakiniais ir mažai veiksmo. Pernai rudenį „Alma littera“ išleido vieną naujausių šio autoriaus knygų „Įsimylėjimai“, bet mūsų skaitytojai daug ilgų sakinių ten neras, kadangi vertėja leido sau sakinius skaidyti, ir tai yra neleistinas rašytojo stiliaus koregavimas. Deja, lietuviškas vertimas nusideda ne tik tuo.
Šio romano pasakojimo užuomazga yra žmogžudystė: kvanktelėjęs valkata, leidžiantis laiką Madrido parkinguose, peiliu negyvai subado pasiturintį verslininką, kultūringą, savo šeimą mylintį žmogų, nes jį (valkatą) užvaldė absurdiška mintis, kad tas žmogus jo abi dukteris pastūmėjo į prostituciją. Pradžioje gali atrodyti, kad pernelyg ilgai samprotaujama apie tai, kaip yra įprasta reaguoti į netikėtą artimo žmogaus mirtį, kaip iš pradžių netektis atrodo nepakeliama, kaip ilgainiui su ja apsiprantama ir t.t. Ir, ko gero, tai nėra vienas iš sėkmingiausių Maríaso romanų, bet vėliau pasakojime užsimezga kurioziška intriga (tai būdinga, regis, visiems autoriaus romanams) – pasirodo, kad tai buvo gana sudėtingu būdu, netiesiogiai užsakyta žmogžudystė, pačiam vykdytojui to net nesuvokiant.
Žurnale „Literary Review“ provokuojamai teigiama, kad tai netgi nėra romanas įprastine prasme, veikiau čia esąs „tarsi ritmingas idėjų gvildenimas, hipnotizuojantis pakartojimais ir autoriaus ketinimų slėpiningumu“.
Čia matome tipišką Maríaso kūrybos ypatybę: siužetinėje intrigoje eskaluojamas koks nors pikantiškas, kartais žiaurus ar net vulgarus epizodas, bet jis plėtojamas ne kurstant tolesnį veiksmą, o neriant į ilgus svarstymus apie žmonių motyvus, reakciją, šitaip savaip intriguojamai gvildenant žmogaus prigimties ypatybes. Tie dėmesį stimuliuojantys įvykiai neretai būna itin kurioziški, tarsi ir neįmanomi, autoriaus fantazijos sumanyti (kaip ir šiame romane), o jų apmąstymas lyg ir labai ištęstas, bet priekaištauti autoriui dėl ištęstumo būtų nesusipratimas, nes tai yra pati jo pasakojimo esmė – tai tiesiog jo kūrybos modus vivendi.
Žurnale „Literary Review“ provokuojamai teigiama, kad tai netgi nėra romanas įprastine prasme, veikiau čia esąs „tarsi ritmingas idėjų gvildenimas, hipnotizuojantis pakartojimais ir autoriaus ketinimų slėpiningumu“.
Pats Maríasas teigia:
Tikras romanistas stengiasi atspindėti ne tikrovę, o tai, kas netikra, jeigu turime omeny ne neįtikėtinus ar fantastinius dalykus, o tiesiog tai, kas galėjo atsitikti, bet neatsitiko, konkrečių faktų, įvykių ir incidentų priešingybę, to, „kas vyksta dabar“, priešingybę. Tai, kas yra „tik“ įmanoma, ir išlieka įmanoma, amžinai įmanoma bet kokioje epochoje ir bet kokioje vietoje – štai todėl iki šiol skaitome „Don Kichotą“ ir „Ponią Bovari“, su jais galime kurį laiką pagyventi ir patikėti absoliučiai, užuot atmetę kaip neįmanomus, senamadiškus, atgyvenusius.
Literatūrą gurmaniškai vertinantis skaitytojas arba šiaip smalsus, dėmesingas, gali patirti ypatingą skaitymo malonumą: pasinerti į Javiero Maríaso sukurtą galimybių pasaulį, kuriame personažų psichologija atskleidžia savitas ypatybes – jie reaguoja į labai netipišką padėtį, bet kartu gvildenant jų motyvus savaip atsiveria žmogaus prigimties aspektai. Paprastas epizodas gali nusidriekti per keliasdešimt puslapių, bet iš jo sukuriamas ypatingas mikrokosmas, kurio lėta plėtotė hipnotizuoja – nuotykiu tampa ne tiek išoriniai įvykiai, kiek jų vidinė slinktis personažo sąmonėje.
Kad skaitytojams tai gali būti patrauklu, liudija faktas, jog Maríaso garsiausio romano „Tokia blyški širdis“ (šis pavadinimas, kaip ir kai kurie kiti, yra Shakespeare'o frazė) Vokietijoje parduota 1,3 mln. egzempliorių. Tiesa, tai skaitytojams bene patraukliausias, iš dalies lengviausias autoriaus romanas, bet ir vienas geriausių. Lietuviškai pasirodęs 2000 m., jis, regis, nugrimzdo kaip toks akmuo, kuris vandens paviršiuje nepalieka ratilų.
Tai romanas su keliomis siužetinėmis linijomis, ir yra žavu, kaip tuos mažai tarpusavyje susijusius pasakojimus autorius vis dėlto supina į vieningą visumą, nepaleidžiančią skaitytyojo dėmesio. Jau minėjau, kad kartais užuomazgoje būna pikantiška aplinkybė, bet būna ir labai savitų epizodų vėlesnėje pasakojimo stadijoje, kaip štai romane „Tokia blyški širdis“: Niujorke gyvenanti vieniša moteris per pažinčių tarnybą užmezgusi neakivaizdinę pažintį su vyriškiu jam siunčia savęs nuogos vaizdo įrašus (internetas dar neveikė), jam reikalaujant vis erotiškesnius, – susvetimėjimo atmosferoje desperatiškai trokšdama artumo.
Romano „Rytoj mūšyje galvok apie mane“ (1994; vėlgi Šekspyro citata) užuomazga kuo pikantiškiausia: susituokusi moteris savo bute naktį netikėtai miršta svetimo vyro, galėjusio tapti meilužiu, glėbyje. Jis apie tai niekam nepraneša, išeidamas palieka maisto jos miegančiam mažam vaikui. Vėliau kapinėse vogčia stebi jos laidotuves, o našliu likęs vyras, iš tam tikrų požymių supratęs, kad jo žmona mirė būdama ne viena, pasišauna surasti meilužį. Kaip jau turbūt supratote, siužeto pasakojimas ničnieko neatskleidžia apie Javiero Maríaso romanų esmę: tad ir čia šie įvykiai skęsta, plevena, pakyla į aukštumas begalinių savaip įtraukiančių apmąstymų, alternatyvų, vertinimų jūroje. Ir bendresnių samprotavimų, kaip štai čia:
Kaip mažai kas užfiksuojama, prabėgančios mintys ir veiksmai, planai ir troškimai, slaptos abejonės, svajonės, žiaurūs poelgiai ir įžeidimai, ištarti ir išgirsti žodžiai, vėliau paneigti arba klaidingai suprasti, arba iškreipti, netesėti pažadai, užmiršti net ir tų, kam žadėta, viskas užmirštama arba niveliuojama, viskas, kas tik padaroma, bet neužrašoma, kartu su viskuo, ką padarai ne vienas, o su draugija, kaip mažai išlieka kiekvieno asmens, kaip mažai bent kokio pėdsako, ir kaip daug iš to mažumo niekada neaptariama, o vėliau prisimenama tik kruopelė to, kas buvo pasakyta, ir tai tik trumpai, asmeninė atmintis neperduodama, o ir šiaip neįdomi klausytojui, kaupiančiam savuosius atsiminimus.
Beje, šiame romane figūruoja ir vienas iš „Įsimylėjimų“ personažų Ruibérrezas – žinoma, jaunesnis ir ne toks atgrasus.
Prie Maríaso šedevrų, be abejo, priskirtina trilogija „Tavo veidas rytoj“ (2002–2007). Veiksmas čia vyksta Anglijoje, ir esama tam tikros šnipų romano atributikos – slaptieji agentai, Britanijos žvalgyba MI5, bet visa tai, kaip visada, užliejama hipnotizuojančio lėto pasakojimo, ilgų dialogų ir, žinoma, kurioziškų situacijų žaismo. Pvz., antrajame tome, „Šokis ir sapnas“, svarbų susitikimą Londono naktiniame klube sutrikdo pasipūtęs, chamiškai besielgiantis lovelasas. Pasakotojo viršininkas, žadėdamas pavaišinti kokainu, įsivilioja tą plevėsą į neįgaliųjų tualetą, ten išsitraukia kardą („nereikalingiausią iš ginklų, mažiausiai tinkantį mūsų laikams“), ir pasakotojas nustėręs stebi matydamas, kad ginklas gali būti iš tiesų panaudotas prieš įžūlų įsibrovėlį.
Be viso to, kas čia pasakyta, būtina pabrėžti, kad tekstai plaukia sklandžiai, ilgi sudėtingi sakiniai liejasi santūria, bet grakščia ir ritminga proza, ir tai dar viena skaitymo malonumo ypatybių. Javieras Maríasas jau kurį laiką minimas tarp Nobelio premijos pretendentų. Reikia tikėtis, kad švedų komisija, dvejus metus padariusi išimčių pauzę, vėl grįš prie geriausios grožinės literatūros.
