Daugiau kaip prieš dešimtmetį išleista knyga nepraranda savo aktualumo, – ypač artėjant sostinės 700 metų jubiliejui, – o ir pats autorius pripažįsta matantis galimybių dar labiau išplėsti pasakojimo perspektyvą, įtraukiant į ją daugiau balsų.
Kviečiame žiūrėti „Knygų savaitėje“ nuskambėjusio pokalbio vaizdo įrašą ir skaityti jo fragmentus.
– Laimonai, kaip reikia rašyti apie miestą kaip apie pasakojimą? Nes tuomet, kai tu pats tai pradėjai daryti, toks rakursas ir toks pasirinkimas tikrai buvo visiškai netipiškas.
– Pats Vilnius diktuoja, kaip įmanoma apie jį rašyti. Mes istoriją įsivaizduojame kaip trajektoriją, bet Vilniaus istorijos taip parašyti neįmanoma. Vilnių galima parašyti kaip upės vingį – geriausiu atveju, – bet man tas rašymas pirmiausia yra kaip susitikimas su nepažįstamuoju. Santykis su miestu visada yra atradimas. Ir tu turi pamatyti miestą kito akimis ir kito patirtimi, nes jei rašysi tik remdamasis savo žinojimu, tai vėl brėšime trajektoriją, kuri nieko nepasakys ir neparodys apie Vilnių.
Bet didžiausią tiesioginę įtaką tokiam mano rašymui daro vedlys, kurį susiradęs seki. Čia kaip Dantei Vergilijus, taip ir man svarbiausia yra vedlys.
– Nusakydamas savąjį santykį su Vilniumi iš karto ir pabrėžei, kad tau Vilniaus tapatybė geriausiai atsiskleidžia per savo–svetimo santykį. O kaip tavo santykį, emocijas ir mąstymą apie miestą keitė ar vis dar keičia tai, kad tu pats į Vilnių vis sugrįžti ir vėl išvyksti, pabūni savas ir tada tampi svetimas?
– Ko gero, labiausiai keičia tai, kad aš kas kartą sugrįžtu su vis nauju bagažu. Ir tas bagažas – paradoksaliai vilnietiškas. Aš išvykau iš Vilniaus dar tarybiniais laikais, bet mano didieji susitikimai su Vilniumi ir vilniečiais iš tiesų ir prasidėjo man išvykus. Savotiškas paradoksas, bet mano tikroji pažintis su Vilniumi iš tikrųjų vyko ne Vilniuje. Būtent su tuo besikeičiančiu suvokimu ir tuo vis pasipildančiu bagažu aš ir grįždavau į Vilnių.
Bet, teisybę pasakius, dabar vis mažiau jaučiu ir noriu akcentuoti svetimumą ir skirtumą. Nors angliškas knygos pavadinimas skamba „Vilnius City of Strangers“, kuo toliau, tuo sunkiau tą svetimumo liniją išlaikyti.
Mane visada domina tokia situacija, kai pasakojantieji žmonės tarsi įstumiami į Vilnių, kuris nėra jų miestas, visai netikėtai ir todėl labai įdomu, kaip jie jį pamato, ką čia atranda. Ir įdomiausia, kad dažniausiai – vėlgi paradoksalu – tokiame susitikime su Vilniumi tie žmonės atranda patys save arba bent jau iškelia sau klausimą, kas jie tokie yra.
Kita vertus, noriu akcentuoti, kad, ko gero, nereikėtų per daug idealizuoti išvykimo proceso. Mano atveju jis buvo savanoriškas, nors irgi tik iš dalies. Bet daugumai vilniečių išvykimas iš Vilniaus visų pirma yra didžiulė netektis ir praradimas. Todėl to tikrai nereikia romantizuoti. Mane rašant tikrai labai veikė tas absoliutaus praradimo jausmas. Suvokimas, kad egzilis nėra vien tik atradimas, yra svarbus. Iš to praradimo rašytojai ir kūrėjai bandė tą Vilnių savaip atkurti ir išsaugoti. Tai jau tam tikras atminties procesas ir darbas, kai tai, ko neturi, paskatina atmintį keliauti ne vien prisiminimų, bet ir kūrybos keliais.
– Daug pasakotojų balsų sulydei į vieną knygą, į vieną tekstą. Bet visgi norisi kelti klausimą: ar galimas koks nors apibendrinimas, kokie yra dominuojančio pasakojimo apie Vilnių herojai ir jų pasakojimo bruožai?
– Pagal mano knygą tokio apibendrinimo būti negali. Tai, kaip aš rašiau, diktavo šaltiniai. Mano paties rašyme ir mano galvosenoje visada iki galo netenkino tai, kad dauguma tų vedlių, kuriais sekiau, yra vyrai ir yra atėję iš karinių, užkariavimo kontekstų. Žinoma, šitas faktas irgi iškalbingas ir apie patį miestą taip pat kai ką sako. Bet matau ir tai, kad daugėja šaltinių, kurie leistų šį miestą atrasti ir apie jį pasakoti kitaip, plačiau, pavyzdžiui, iš moteriškos pusės. Taigi atsiranda didesnė balanso, kurio man visada norėjosi, galimybė.
