Kaip teigė V.Gasiliūnas, A.Miškinis jau iki Antrojo pasaulinio karo buvo vienas iš keturių tarp gimnazistų populiariausių poetų – tų, kuriuos mokykloje vadiname neoromantikų karta. Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Salomėja Nėris ir A.Miškinis, kurio visa poetika rėmėsi folkloro ir vakarietiško modernizmo sinteze:
„Labai kritiškai į lietuvių poezijos istoriją žvelgiantis Alfonsas Nyka-Niliūnas yra pasakęs, kad A.Miškinis buvo bene vienintelis, kuriam nereikėjo stilizuoti liaudies kūrybos. Tai reiškia, kad dainos į jo kūrybą įsiliedavo natūraliai, tarsi savaime, o kiti buvo „literatūriškesni“, ypač J.Aistis ir B.Brazdžionis.“
Be to, A.Miškinio poezijoje girdėti tarpukariu be galo populiarių romansų motyvų. Apskritai jo poezija iš tos ketveriukės trijų vyrų buvo lengviausiai suprantama: „Čia šiandien įsivaizduojame, kad norint suprasti eilėraštį, reikia baigti aukštąjį mokslą.“
Jaunystė
– Koks A.Miškinis buvo vaikystėje? Kokioje šeimoje jis užaugo?
– Jis buvo kaimo, kuriame netrūko dainų ir pasakojimų, vaikas. Mūsų kultūroje minimi du svarbūs šios šeimos žmonės – Antanas ir Motiejus, vadinasi, šeimos išties būta ypatingos. Nors mokslas anuomet buvo mokamas ir reikėjo gyventi Kaune, abu jie baigė universitetą. Galbūt tai buvo mamos įtaka, jai A.Miškinis, kalėdamas lageryje, skyrė eilėraštį. Ten ji apibūdinama kaip didžiausia atspara, pamatas. Daugiausia apie pasaulį, iš kurio atėjo A.Miškinis, galima sužinoti iš jo atsiminimų knygos „Žaliaduonių gegužė“.
A.Miškinis buvo tikrai neblogas, bendrauti mėgstantis pedagogas.
– Kaune A.Miškinis mokėsi anglų kalbos.
– Taip, vėliau duoną iš esmės užsidirbdavo mokytojaudamas. Kiek susidariau įspūdį iš atsiminimų, A.Miškinis buvo tikrai neblogas, bendrauti mėgstantis pedagogas, kuris vienam mokiniui taip įsirėžė atmintin, kad šis surinko ir išleido buvusio savo mokytojo draustą kūrybos dalį. Gebėjimas užmegzti ryšius ryškėjo ir lageryje, kuomet jaunimas susiburdavo pasiklausyti jo pasakojimų. Matote, poetas nėra profesija. Kai jį 1948 metais suėmė, į dokumentą įrašė „mokytojas“.
– Vienoje laidoje pasakojo, kad jaunystėje jis nebuvo itin religingas, be to, mėgo dalyvauti vakarėliuose.
– Tarpukariu formavosi bohemiško poeto įvaizdis, kurį A.Miškinis iš dalies atitiko. Kartais visi paklūstame įvaizdžiams, o jeigu dar jie sutampa su charakteriu, tai nėra sudėtinga.
– Williamo Shakespeare‘o pjeses poetas vertė iki suėmimo?
– W.Shakespeare‘o vertimai buvo išspausdinti 7-ojo dešimtmečio pradžioje, o prieš tai, 1959 metais, išėjo jo versti Walto Whitmano „Žolės lapai“. Knyga padarė didžiulę įtaką tolimesnei lietuvių poezijos raidai, nes per šį kūrinį atėjo verlibras. Tam tikri vertimai kartais būna daug svarbesni nei ta pačia kalba parašyti kūriniai.
A.Miškinis taip pat yra parašęs eilėraštį, užfiksavusį 1940-ųjų metų vasaros jausenas.
Žinot, šiuo metu ant bangos yra neseniai išėjusi Norberto Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.
– Išties kalbantis apie tarpukarį ji tvyro kontekste.
– A.Miškinis taip pat yra parašęs eilėraštį, užfiksavusį 1940-ųjų metų vasaros jausenas. Iš ciklo „Septynios sopulio raudos“, kuris pirmą kartą buvo paskelbtas tik 1989 metais:
O buvo vasara žalia...
Žalia kaip niekad niekados...
Palūžo protas ir valia,
Pasklido gelianti rauda.
Kvepėjo klanuose javai,
Tu pabijojai mirt jauna,
Tokia graži – graudi buvai,
Kaip mano sopulio daina.
Pakėlei sielvarto akis –
Iš nustebimo paklaikai:
Devyniagalvio priešaky...
Savi – ir broliai, ir vaikai.
Suprantu, šiandien skaitytojas nori istorijų su konkretybėmis, detalėmis, o poezija apibendrina ir išryškina.
Būti rašto žmogumi okupuotoje šalyje
– Kodėl A.Miškinis papuolė į lagerį?
– Pradėkim iš toliau. Jis dalyvavo antinacinėje rezistencijoje – nuo 1943 metų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys, bendradarbiavo pogrindžio leidinyje „Laisvės kovotojas“. Jo antiokupacinis nusistatymas ganėtinai ryškus nuo pat pradžių ir negalima teigti, kad antrą kartą užėjus sovietams A.Miškinis praregėjo. Panašu, kad jis kritiškai žvelgė į ginkluotą priešinimąsi, tačiau politinė, intelektualinė rezistencija jam buvo priimtina.
Man atrodo, kad visur ir visada žmonės jaučia poreikį gauti tikrų naujienų.
Rimčiau bendradarbiauti su antisovietiniu pogrindžiu jis pradėjo nuo 1947 metų. Toks vertėjas Vytautas Kauneckas, mokėdamas daug kalbų, klausydavosi įvairių užsienio radijo stočių, jų pranešimus užrašinėdavo ir perduodavo A.Miškiniui, o šis, kaip redaktorius, sutvarkydavo. Šios žinios būdavo platinamos, kai kurias įsidėdavo ir partizanų laikraščiai.
– Ar galima A.Miškinį vadinti karo žurnalistu?
– Na, partizanai ir šiaip raštingi žmonės iš laisvojo pasaulio žinių šaltinių gaudė informaciją ir ją platino lygiai taip pat, kaip dabar bandoma pačiai Rusijai pateikti objektyvias žinias ir permušti propagandą. Man atrodo, kad visur ir visada žmonės jaučia poreikį gauti tikrų naujienų... Tačiau apie tai būtų kitas pasakojimas.
A.Miškinis taip pat prisidėjo prie Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) veiklos ir šios organizacijos atgimimo. Pradžioje ji buvo įsteigta Vilniuje, į ją sovietai sugebėjo infiltruoti savo agentą Juozą Markulį-Erelį. Kai išsiaiškino, kas jis toks, organizacija veiklą sustabdė, tačiau pavadinimas buvo geras ir prasidėjo jos naujasis etapas. BDPS centras persikėlė į Kauną. A.Miškinis ėjo BDPS Prezidiumo spaudos skyriaus vyriausiojo redaktoriaus pareigas.
1947 metų rudenį A.Miškinis Jono Kauko slapyvardžiu bei kiti ryškūs ano meto asmenys, kaip Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, pasirašė memorandumą, reikalaujantį atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Dokumentą adresavo Jungtinėms Tautoms ir Keturių valstybių užsienio reikalų ministrų tarybai Paryžiuje. Juozas Lukša tą memorandumą, regis, pernešė per sieną ir jis pasiekė adresatus, bent jau Paryžiuje.
Tai A.Miškiniui buvo principo reikalas.
– Istorija rodo, kad rašto žmogus krizinėse situacijose atlieka svarbų vaidmenį, kas nelabai patinka diktatūriškiems režimams.
– Manau, kad tai A.Miškiniui buvo principo reikalas. Jeigu savo mokiniams aiškini apie teisingumą, principingumą, ir pats įsipareigoji. O poetų būna visokių...
Lemtingas vasaris
– Kada jį suėmė?
– 1948 metų vasario 12 d., kalino ir tardė Kaune, Vilniuje. Ypatingasis pasitarimas liepos mėnesį patvirtino bausmę – 25-eri metai lagerio, kas yra vienu laipteliu žemiau nei mirties bausmė. Beje, liudininkų teigimu, A.Miškinis sakęs: jei būtų buvęs tikras teismas, aš būčiau išsiteisinęs.
Mordovijoje, vėliau Kemerovo srityje praleido beveik 10 metų. Ji paleido 1956 metais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas baigėsi, tačiau išleidžiant jam nepasakė: tu buvai nekaltas. Peržiūrėję bylą kalintojai nusprendė, kad jam buvo skirta per didelė bausmė. Tavo nusikaltimas yra vertas 11-os metų, beveik 10 išbuvai, trūksta, tad likusį laiką atleidžiam – kai kurias dienas užskaitom kaip dvi už sąžiningą darbą ir planų viršijimą, sakė jie. Su tokia sąlyga iš lagerio paleistas A.Miškinis neturėjo teisės apsigyventi Vilniuje.
– Kodėl sovietams Vilnius atrodė pavojingas?
– Daugelio net neįleido į Lietuvą. Dalis grįžusiųjų iš lagerių ir tremties gyveno aplink – Latvijoje, Karaliaučiaus srityje, mat kol nepanaikintas teistumas, Vilniuje negali oficialiai gyventi. Vėliau, gavus butą sostinėje, A.Miškiniui vėl iškilo ta teistumo problema. Rašė prašymą Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui, kad panaikintų jo teistumą. O reabilitavo A.Miškinį tik 1989 metais, vadinasi, visą savo likusį laiką gyveno būdamas „kaltas“...
– Mirė nesulaukęs nepriklausomybės.
– Taip, todėl jo istorijos atkūrimo ėmėsi buvęs mokinys Vytautas Jakelaitis. Prasidėjus Atgimimui 1988 metas jis ėmė rinkti atsiminimus iš A.Miškinio pažįstamų, jo prieš pat lagerį ir lageryje rašytą poeziją, parengė knygą. 1989 metais išėjo Antano Miškinio rinktinė „Sulaužyti kryžiai“. Spėkit, kokiu tiražu ji buvo išleista?
Štai čia ir atsiskleidžia didysis paradoksas – kai kurie praradę fizinę laisvę tampa visiškai laisvi dvasiškai.
– 100 tūkst. tikrai bus.
– Taigi, tų knygų tikrai yra daug ir dabar internete galima įsigyti už 50 centų. Jeigu kas iki čia perskaitė, rekomenduoju. Įdomu tai, kad knygoje yra ne tik eilėraščiai, bet ir visokiausių artimų žmonių pripasakotų istorijų apie A.Miškinį kaip lagerininką.
– Kokia yra jo poezija, rašyta nelaisvės metu?
– V.Jakelaičio parengtoje knygoje poroje vietų yra užfiksuota, kad likimo draugai A. Miškiniui tiesiai šviesiai yra sakę: gerai, kad papuolei į lagerį, kalėjai 10 metų ir parašei šiuos eilėraščius, nes būdamas laisvėje būtum bijojęs kurti tomis temomis. Esama daug pasakojimų, kaip tremtyje žmonės bandė slaptomis rašyti dienoraščius ir baiminosi atsidurti lageryje. Štai čia ir atsiskleidžia didysis paradoksas – kai kurie praradę fizinę laisvę tampa visiškai laisvi dvasiškai. O ką tu mano kūnui dar bepadarysi? Į karcerį?
Apie A.Miškinio kūrybinę veiklą lageryje yra nemažai įvairių liudijimų. Tarkime, jeigu A.Miškinis kažką ant pirštų skaičiuoja, vadinasi, jo galvoje dėliojasi skiemenys naujo eilėraščio eilutei. Beje, Viktoro Petkaus liudijimu, kartu su A.Miškiniu kalėjęs gerai žinomas dainininkas Antanas Kučingis jo eilėraščiams parinkdavo melodiją ir padainuodavo, tiksliau – pagiedodavo, nes tai psalminio pobūdžio tekstai.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra pasakojęs V.Jakelaičiui apie tai, ką kas sovietiniuose lageriuose mėgdavo garsiai deklamuoti: „Rusai vagys labai mėgo Jeseniną, paprasti rusai – Lermontovą, išsilavinę rusai deklamuodavo atmintinai Gumiliovą, o lietuviai Maironį ir Miškinį, dar pridurdavo prieškarinio Brazdžionio.“
Beje, 1990-aisiais išėjo storiausia knyga „Tremtinio Lietuva“, joje daug tremtyje sukurtų eilėraščių, kuriuose dominuoja liūdesio, ilgesio ir nuskriaustojo savigailos temos. Lageryje sukurti A.Miškinio tekstai išsiskiria išėjimu už ego ribų bei gebėjimu kalbėti už kitą, pavyzdžiui, tekste „Sąžinės balsas“ jo subjektas kalba Dievo lūpomis bei svarsto, už ką žmonėms tokia kančia.
Kaip egzistenciniai dokumentai veikia ir jo eilėraščiai „Žmogus iš paviršiaus“ bei „Žmogus iš vidaus“. Pastarajame autorius nagrinėja blogio prigimtį per žmogaus palyginimą su pabaisa, vartoja šokiruojančius įvaizdžius „inkščiantys sifilistai karceriuose“, „nagais besidraskančios prostitutės“ ar „vėmaluose lyg vandenyje skęstantis žmogus“. Kartais įsivaizduojame, kad kančia gali tik nuskaidrinti ir pakylėti, tačiau alkis, skausmas ar neviltis nuleidžia iki pačių bjauriausių ir primityviausių instinktų.
Skaitydamas „Žmogus iš vidaus“ prisiminiau palygint neseniai matytą karo pabėgėlės iš Mariupolio pasakojimą. Aš mačiau, kaip greitai žmonės sužvėrėja, pasakė ji.
