Dar įvykio išvakarėse, viešėdamas Kauno literatūros savaitės festivalyje, kitas baltarusis, žymus prozininkas, publicistas, meno kritikas Viktoras Martinovičius, dalinosi savo mintimis apie laisvę, kalbos reikšmę, rašytojo žodžio vertę. Dalykus, kurie pastarojo lėktuvo užgrobimo kontekste tampa dar labiau aktualūs.
Jaunas žurnalistas, Romanas Protasevičius, praėjusiais metais vykusių protestų metu buvo vienas aktyvesnių opozicijos balsų. Autokratinio režimo taikiniu tapo po to, kai dirbdamas „Nexta“ informaciniame kanale, prisidėjo prie įvykių Baltarusijoje viešinimo per šalyje populiarią „Telegram“ platformą. „Ryanair“ bendrovės lėktuvu, kartu su kitais 170 keleivių, R.Protasevičius iš Atėnų skrido į Vilnių, kur jam buvo suteiktas prieglobstis. Dabar Minske žurnalisto gali laukti ilgi metai kalėjimo ar net mirties bausmė.
Lietuvos piliečiai pripratę prie laisvės. Atrodo, ji – savaime suprantamas dalykas. Čia daug kas jau pamiršo laisvės kainą; jauniausių kartų atstovai kartais apskritai nežino jos vertės. O Baltarusijoje jos vertė puikiai žinoma, nes ten nėra jokių garantijų, kad rytoj vis dar būsi laisvas. „Mes jaučiamės kaip eilėje, kuri gali ateiti, gali ir neateiti“, – kalbėjo rašytojas. R.Protasevičiaus eilė jau atėjo. Ar ateis V. Martinovičiaus, niekada negali žinoti.
Tiesa, V. Martinovičių jau paveikė, ir gana stipriai, viena iš Baltarusijos režimo represijų formų – cenzūra. Dėl darbo redaktoriumi nepriklausomame, pagarsėjusiame kritika valdžiai savaitraštyje „Belgazeta“, jam buvo uždrausta gintis daktaro disertaciją Valstybiniame Baltarusijos universitete. Autoritarinės cenzūros dėmesys nedingo ir vėliau, pradedant rašytojo karjeros pradžia, ir neblėsta iki šiol. Jau pats pirmas V. Martinovičiaus romanas „Paranoja“, vos tik išdėliotas knygynų lentynose, netrukus iš jų buvo iššluotas cenzūros įsakymu.
Naujausia, jau septintoji rašytojo knyga „Revoliucija“, tapo savotišku protestų simboliu. Iš pradžių ji taip pat buvo uždrausta, iš prekybos priverstinai išimtas visas tiražas, leidykloje atlikta krata, netgi, iš užsienio grįžtantiems žmonėms, kuprinėje gabenantiems knygą, grėsė areštas. Pats autorius baiminosi bet kurią akimirką sulaukti svečių ir būti suimtas. Šią valdžios reakciją iššaukė pavojingas romano pavadinimas ir išleidimas, sutapęs su tuo metu vykusiais protestais. Ir visgi jį skaitė daugybė į gatves protestuoti ėjusių žmonių. Įdomu, kad iš tikro „Revoliucija“ labai apolitiška, dauguma jos scenų aprašytos dar prieš 13 metų, ir su antiautoritariniais įvykiais nelabai turi ką bendro. Kažkuriuo momentu, kai valdžia romaną pagaliau perskaitė ir tai suprato, draudimai buvo atšaukti.
V.Martinovičius išskiria vieną dalyką, kurio negali paveikti jokie draudimai – kalbą. Galima cenzūruoti knygą, galima uždaryti žmogų į areštinę, galima atimti iš jo raudonai baltą vėliavą, bet kalbos atimti neįmanoma. Bet kokios represijos kalbai, tik didina visuomenės susidomėjimą ja. Kuo didesnė priespauda, tuo daugiau žmonių pradeda ta kalba galvoti. „Todėl, manau, kad baltarusių kalba labai svarbi. Jaučiu, kad netrukus raudonai balta vėliava gali būti uždrausta kaip ekstremistinė. Kai dings šis protesto simbolis, liks tik kalba, kurios neįmanoma ištrinti iš galvos. Ir kai visi pradės ja galvoti, lauks dideli pokyčiai,“ – kalbėjo rašytojas. Jis jaučiasi ramus dėl baltarusių kalbos ateities.
44-erių Viktorą Martinovičių su Vilniumi sieja glaudūs ryšiai. Nors gyvena Minske, rašytojas dėsto Lietuvos sostinėje, A.Lukašenkos režimo iš Baltarusijos ištremtame Europos humanitariniame universitete. Vilniaus dailės akademijoje apsigynė ir daktaro disertaciją, kurios nebuvo leista gintis tėvynėje. V.Martinovičius ir gimė visai šalia Lietuvos sienos – Ašmenoje – kur jam močiutė virdavo lietuviškus cepelinus.
Dabar jam niekas netrukdo cepelinais pasivaišinti bet kurioje Vilniaus kavinėje, mieste kaskart apsilankius akademiniais tikslais. Tačiau laisvė – ne cepelinai. Rašytojo manymu, vidinės laisvės kiekiui valstybinės sienos įtakos neturi. Šiuolaikiniame vakarietiškame pasaulyje, literatų ar apskritai kultūros atstovų žodžiai dažnai nesveria tiek, kiek kino žvaigždės, instagramerio, youtuberio. Bet Baltarusijoje situacija visiškai kitokia. Ten rašytojams tenka visuomenės sąžinės vaidmuo, savotiškas laisvės pranašo balsas, kurio klausosi vis daugiau baltarusių.
Tokie pranašai kelia labai didelį nerimą A.Lukašenkos režimui. Tad, kai Baltarusijoje viešai kalbi, tik praveri burną, pasakytais žodžiais gali nulemti savo tolimesnį likimą. Ką jau kalbėti apie rašymą. Todėl kiekvienas intelektualesnio baltarusio literato žodis šiandien itin svarus, nesvarbu, kur jis ištartas Baltarusijoje, ar kirtus sieną, užsienio šalyje. Ypač, kai žinai, kad galiausiai teks grįžti namo. Puiku, jei ten laukia cepelinai, o ne milicija su antrankiais.
