„Mane ši knyga įtraukė – skaičiau ją neatsitraukdama iki 100-ojo puslapio. Knyga pabrėžtinai šviesi. Laura visose savo knygose ieško harmonijos, tyrumo, išsipildymo, idealybės sferos. Ji taip junta per mažas detales ir žmogaus juslines kasdieninio gyvenimo apraiškas. Svarbiausia mintis – kad žmogus turi keistis. Tas pasikeitimo, vidinio budrumo, dvasinio judesio poreikis knygoje labai stiprus ir subtiliai išreikštas“, – komplimentus knygai „Medaus mėnuo“ dalijo literatūros kritikė Jūratė Sprindytė.
Knygoje, kaip neskaičiusiems pristatė literatūrologė, pasakojama apie jauną moterį, kuriai viskas pabodę, ją ištikusi krizė, moteriškasis neišsipildymas ir ji nusprendžia iš tos krizės pabėgti į nuošalią senelių sodybą, kur įvyksta esminiai virsmai.
„Moters ir vyro santykiai, tarpusavio trauka, visų santykių išklotinė, atradimai ir praradimai pavaizduoti kaip reta subtiliai. Laura – ištobulintų juslių rašytoja, kuri nepaprastai jautriai fiksuoja visas juslių apraiškas. Ją laikyčiau psichologine realiste, kas nėra madinga ir populiaru dabartinėje lietuvių literatūroje“, – savo įžvalgomis pasidalijo J.Sprindytė.
Tuo tarpu rašytoja Vanda Juknaitė buvo atvira – neatsitraukdama skaitydama iki 156 puslapio pasijuto cinikė.
„Skaičiau ir vis galvojau: „Na, nesąmonės. Na, tokių nesąmonių dar neskaičiau. Čia – ne literatūra, čia kažkas baisaus“, – susirinkusiuosius nustebino kūrėja, vėliau paaiškinusi, kad veikėjai knygoje elgiasi ir jaučiasi ne taip, kaip ji įsivaizdavo, ir tai stebino. – Laura yra pasakojimo virtuozė ir aš labai džiaugiuosi, kad galiu iš jos mokytis.“
Abi literatūros kritikės sutiko, kad romano magija kiek išsisklaido romano pabaigoje, kai rašytoja imasi griežtai vadovauti savo veikėjams. Pati autorė, su šypsena klausiusi atsiliepimų apie savo kūrinį, šiomis pastabomis pasidžiaugė.
„Labai gerai, kad ši knyga prikausto dėmesį tik iki vidurio, nes kitaip, jūsų pasiklausius, galėčiau jau mirti ir pradėti daugiavaikės motinos karjerą, – šmaikštavo L.S.Černiauskaitė, atskleidusi savo kūrybinio darbo užkulisius. – Baigdama šią knygą, buvau labai pavargusi ir viskuo abejojau – net galvojau, kad parašiau pačią prasčiausią savo knygą. Visada rašydama susiduriu su kalbos ribotumu ir nesugebėjimu pasakyti to, ką noriu. Norėjosi verkti – kokią knygą norėjau parašyti ir kokia primityvi išėjo. Balansavau tarp jos sunaikinimo ir išsaugojimo, bet kažkodėl nesunaikinau...“
