Knygos pavadinimas „Džiaugsmynas“ nereiškia, kad knyga vien apie džiaugsmą, jis veikiau rodo gyvenimo poziciją – džiaugtis nepaisant sunkumų ir užkrėsti savo džiaugsmu skaitytojus. Ne paviršutinišku džiaugsmu, o iš egzistencijos gelmių kylančiu – tuo, kuris, pasak autorės, ir yra žmogaus gyvenimo tikslas.
Apie naują knygą, naują žanrą, džiaugsmą ir ne tik – šis pokalbis su Laura Sintija Černiauskaite.
– Savo naują knygą pavadinai „Džiaugsmynas“. Kvieti nepamiršti džiaugtis džiaugsmui sunkiu laiku?
– Šį žodelį prieš kokius penkerius metus prabusdamas sučiulbėjo mūsų jauniausias sūnus, dar nė nepramerkęs akių, visas nušvitęs, tiesiai iš sapno. Man pasirodė gražu ir stipru – kaip per visai mažą vaiką intuityviai, be jo paties intelektinių pastangų, išsisako giliausia žmogaus programa. Įsidėjau tą vaiko išgriebtą naujadarą giliai į galvą, nes supratau – prireiks (juokiasi). O juo ištransliuojamas irgi aiškus dalykas – viskas, kas apie džiaugsmą – yra žmogaus ir apie žmogų. Norisi tai priminti sau ir kitiems, norisi juo užsikrėsti ir užkrėsti kitus. Tokia džiaugsmo manifestacija kaip prevencija prieš visokius pasaulinius virusus ir, beje, ypač šito šlykštaus karo akivaizdoje. Giedrė Kazlauskaitė rašo: „Kaip galima džiaugtis pavasariu, kai Ukrainoje sprogsta bombos?“, o man regis, kad ir galima, ir reikia: "ant pykčio" visoms blogo būdo aplinkybėms.
– Ar įmanoma keliais sakiniais apibūdinti, apie ką knyga?
– Neįmanoma, nežinau... Jaučiu tuos tekstus „iš vidaus“. Tiesiog skaitykit arba, jeigu nepagauna ar nervina – meskit šalin (juokiasi). Skaityt neprivaloma! Kaip, beje, ir džiaugtis...
– Tai pirmoji esė knyga iš vienuolikos. Savo esė vadini „esukais“ – kodėl?
– Taip. Debiutuoju (juokiasi). Esukai, nes nesu tikra, ar tikrai išsilaikau esė žanre. Ne visi teksteliai man pačiai ten atrodo išbaigti – tiesiog nebežinojau, ką dar jiems padaryti, o rašymo deguonis jau buvo išsibaigęs, tas deguonis, kurio gauni netikėtai ir ūmiai, maždaug kaip vienam eilėraščiui. Ir jei nespėji tuoj pat užrašyti – jis tiesiog pranyksta... Tad padariau tai, ko niekada sau neleidžiu rašydama romaną ar noveles, kur privalau viską sukontroliuoti – kai kuriuos (žinoma, ne visus) esukus ir palikau neišbaigtus – kaip kokią neužsegtą sagą marškiniuose ar neužrištą batą. Pasitikėdama skaitytoju ir tikėdamasi, kad neišbaigtuose teksteliuose galbūt yra daugiau natūralumo, daugiau nenušlifuotos gyvybės.
O tuo mažybiniu žodeliu „esukas“ turbūt išsisukinėju nuo atsakomybės. Sužaidžiu: esukas – nuo žodžio „esu“, ir taškas, per daug iš manęs nesitikėkit ir nesikabinėkit (juokiasi). O jeigu rimtai – anksčiau naiviai galvojau, kad eseistiką rašyti labai lengva – daugmaž: rašai savo paties „balsu“, neprikuri fikcijų, labiau interpretuoji esamą tikrovę – kas čia tokio, visi taip gali. O pasirodo!.. (juokiasi). Tai labai subtili rašymo forma, ir pasakotoją, kuris tarytum kalba tavo paties balsu, vis tiek turi sukurti tokiais subtiliais virpesiukais, kad atrodytų kaip tikrasis tu...
Rašydama kartais nuslysdavau į tokią pliką, nykią publicistiką, kad tekdavo braukti ir grįžti atgalios ir rašyti kitaip. O kaip kitaip? Kaip pereiti į tą kitą, labai subtiliai plevenantį tikrovės/fikcijos režimą?
– Žanras pasirinko rašytoją? Dėl kitokios patirties?
– Įdomios ir man visiškai naujos patirtys. Kodėl esė žanras? Nes jau rašydama „Šulinį“ žinojau, kad beletristikos daugiau neberašysiu. Nusibodo kurpti išgalvotas istorijas, atrodo, išaugau tuos marškinius. Gal jau ėmė atrodyti, kad, perkopusi keturiasdešimtmetį ir prirašiusi krūvą beletristikos, pagaliau turiu ką pasakyti ir kaip aš, tiesiog tokia Laurasintija. Atsirado poreikis pasidalinti tuo, ką per savo pusę gyvenimo kukliai patyriau, supratau, išskleisti tai tokios pusiau poetinės (niekur nuo to nepabėgu!), pusiau eseistikos forma.
– Kalbi apie džiaugsmą ir net „užsispyrimą džiaugtis“, o kas tau pačiai yra džiaugsmas, kas pradžiugina, kur semiesi džiaugsmo ir kokie yra tavojo džiaugsmo lygiai?
– Kaip Dievo sukurta būtis jaučiuosi turinti prigimtinę teisę į egzistencinį džiaugsmą. Jis tiesiog instaliuotas į mūsų prigimtį, tik per gyvenimo rūpesčius apdulka ir užsimiršta, nebeįsijungiame šios „programos“. Bet giliai viduje likęs poreikis džiaugtis klaidžioja mumyse ieškodamas „išėjimo“, įgaudamas visokias tuščias pramogavimo ir priklausomybių formas, kurios veda į tamsią akliną tuštumą... Apie tai labai tiksliai ir negailestingai „Saulės giesmėje“ rašo Antanas Maceina.
Taigi mėginu transliuoti ne paviršinę džiaugsmo emociją, o pirmučiausia – „giluminį nusiteikimą gyventi džiaugsme, kad ir kas nutiktų“. Visų pirma – pati praktikuoti tokią gyvenseną. Ir ypač tada, kai sunku, kamuoja nežinia ir ligos, netektys, baimės, neteisybė, kai trūksta pinigų elementariems dalykams ar smūgiuoja kiti neišvengiamai sudėtingi žmogiškojo gyvenimo įvykiai. Džiaugsmas kaip gyvenimo programa veikia tik tada, kai yra išbandomas kančios ugnimi. Tikras džiaugsmas apie kančią žino viską. Tą, beje, nuostabiai įkūnijo Motina Teresė. Regis, savo laiškuose dvasios tėvui ji ne kartą rašė: „Kuo man sunkiau, tuo plačiau šypsausi“. Ir tai ne šizofrenija ar koks mechaniškas autotreningas, tai – užsispyrimas išsilaikyti sielai natūraliausioje programoje. Kaip tik dabar rašau magistrinį darbą krikščioniškojo džiaugsmo ir jo pritaikymo kasdienybėje tema, nes pačiai svarbu surasti atsakymą: kaip praktiškai būti džiaugsme ir kančioje tuo pat metu? O kad įmanoma, liudija daugelis žemėje gyvenusių šventųjų. Man tai stipriai rūpi.
– Ir „kaip praktiškai būti“?
– Gyventi kiekvieną akimirką nuo ryto iki vakaro tokiam, koks esi (o koks esi, ir pats juk, žmogau, nežinai – čiuopi save aklai, kaip ir viską aplinkui). Džiaugsmas prasideda suvokus – tikrai, giliai suvokus, – kad esu, o galėjau ir nebūti... Įsivaizduoji? Kartais apie tai vis pagalvoju, įvairiausiomis progomis, ir šis suvokimas mane tiesiog išsprogdina – pati sau esu didžiausias stebuklas. O ką jau tada kalbėt apie kitus? Apie tuos pusaklius, pustamsius, niekad neišsemiamus, pilnus ilgesio sąlyčius su kitais žmonėmis? Dabar jau kažkaip suprantu, kad kituose žmonėse mes ieškome Dievo, ieškome nesąmoningai, net tada, kai patys manome, kad kitais tik naudojamės, nujausdami, kad mūsų intencijos ne visai švarios – net tada kaip nedori vaikai, patys to nesuprasdami, einame į kitą su troškuliu patirti dieviškumą, nes šis troškulys mumyse užprogramuotas – kaip ir polinkis džiaugtis. Juokinga, bet net tada, kai žmogus sustabdo mane gatvėje paklausti kelio, tas trumpas, atsitiktinis, paviršutiniškas susitikimas kartais mane tiesiog persmelkia... Kartu išlikdamas visai kasdieniškas, paprastas.
– Didelė tavo gyvenimo dalis rašymas ir skaitymas – tai yra „praktiškai būti“ dalis. Kaip ji siejasi su kalbamu džiaugsmu?
– Skaitydama patiriu tikrovę kito žmogaus (autoriaus) būdu. Tai labai įdomu. Rašydama pati kuriu tikrovę savuoju būdu. Irgi labai įdomu, nes tai – gyvenimo syvai, koncentratas, buvimas pačiame vidinio gyvenimo įvykių centre. Romanų nebeskaitau dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir pati lioviausi juos rašyti – nebeįdomios išgalvotos istorijos. Tačiau įdomi dokumentika, ypač autobiografijos. Labai mėgstu Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome‘‘ ir vienos garbaus amžiaus gydytojos iš Žemaitijos – Dalijos Jurgutytės Kiliesienės autobiografiją rūsčiu pavadinimu „Ištverti gyvenimą“. Šią knygą visai ką tik vėl buvau atsivertusi – tas blaivus, gyvenime vėtyto mėtyto žmogaus tonas man irgi padeda ištverti mano gyvenimą (šypsosi). Mėgstamas autobiografijas galiu skaityti vis iš naujo – ir tai, kaip jau supratai, daugiau negu džiaugsmas ar greitoji pagalba, visų pirma tai – mityba (juokiasi).
– Ar kada buvo užklydusi mintis pačiai kada nors imtis autobiografijos?
– Kažkodėl prajuokino klausimas. Oi ne, ne man tokie mostai... Vien nuo minties apie tokį darbą ant kupros pajuntu akmeninio antkapio svorį... Be to, mano atmintis nepatikima, paskui atsimušinėk nuo visų nepatenkintų autobiografijos bendraveikėjų, neva ne taip viskas buvo... Tikrai, autobiografija kaip faktų rinkinys man visai neįdomu – čia aš apie savo pačios autobiografiją. Tačiau skaitant kitų žmonių autobiografijas faktai darosi labai įdomūs. Gal įdomiausia tai, kaip pats žmogus juos interpretuoja. Čia, kaip pastebėjai, irgi atsiranda vietos fikcijai. Todėl, kai žmogus pats rašo apie savo gyvenimą, man šiek tiek įdomiau, negu tada, kai už jį tai daro kiti – turiu galvoje biografijos žanrą.
– Grįžkime prie esukų. Anotacijoje džiaugsmyną lydi žodžiai „psalmynas“, „giesmynas“ – juk ne šiaip sau? Iš kasdienybės mintijimų, iš gyvenimo vektoriaus ir būdo?
– Žinoma, iš krikščioniškojo gyvenimo būdo. Psalmynas – psalmių knyga, o kas gi yra psalmė? Dievą šlovinantis tekstas. Kai kurie mano esukai tikrąją to žodžio prasme prasidėjo maldoje, kai kurios pastraipos yra psalmiškos. Aš nerašau apie džiaugsmą, jei gerai atsimenu, tiesiog jis apšviečia kai kuriuos mano tekstus iš vidaus kaip slapta lemputė. Labai norėčiau, kad jis užkrėstų skaitytoją ir verstų jį užkrėsti kitus. Tai gal net ir būtų viena iš šios knygelės užduočių.
