Jau po pusšimčio puslapių daug geriau jauti, koks žodis yra knyginis, koks bendrinis, koks – šnekamasis, koks iškilmingas, koks neutralus, koks – menkinantis. Aiškiau įsivaizduoji, kokia konstrukcija ar intonacija tinka naratyviniams, o kokia – samprotaujamiesiems epizodams, kokia frazuotė tinkamesnė pasakotojo, o kokia, tarkim, – nemokyto jefreitoriaus kalbai.
Kalbą vertėjas naudoja sąmoningiau nei rašytojas – „apie ką“ jam jau duota, visos pastangos sutelktos į „kaip“. Be to, jo akiratyje yra kelios kalbos, todėl galima keisti požiūrio tašką, pažvelgti iš šalies ir palyginti. Todėl natūralu, kad po intensyvaus „arimo“ ne tik konkretaus vertimo keblumus, bet ir visos kalbos ypatybes, jos raidą ir dabartį pradedi laikyti asmeninėmis problemomis.
Man teko nelengvas uždavinys – Jüngerio knyga parašyta šnekamajai artima kalba su nemažai karinių terminų ir kareiviško slengo; kita vertus, romane ryškus siekis pasakoti kuo tikslesniu ir taupesniu būdu.
Kodėl uždavinys nelengvas? Pastaruoju metu pakalbama apie mūsų žodžio kultūros „literatūriškumą“ ir negausų šiuolaikinį slengą. Tačiau riebių žodelių, vaizdingų kariškų posakių, žargono ir pan. atitikmenų paieška man nesukėlė ypatingų sunkumų, juo labiau kad turėjau puikių progų pasikonsultuoti su kariuomenės atstovais. Paradoksalu, bet kur kas kebliau buvo perteikti paprastą – bet toli gražu ne prastą – Jüngerio stilių.
Galima sakyti, kad šiandien vyraujantis stiliaus idealas yra azijietiškas stilius, kaip jis vadintas Antikoje – visko turi būti kuo daugiau, kuo margiau ir kuo sudėtingiau.
Manau, kad tai ne atsitiktinumas – juk ar nėra taip, kad tekstas, parašytas baziniu žodynu, be susuktų dalyvinių konstrukcijų ar vaizdingosios sinonimikos daugumai lietuvių iškart sukelia įtarimą, kad autorius ar vertėjas nesupranta, kas yra grožinė literatūra, kas – geras stilius? O jeigu dar sakinyje ar pastraipoje koks nors žodis pasikartoja, tai jau visai bėdelė...
Galima sakyti, kad šiandien vyraujantis stiliaus idealas yra azijietiškas stilius, kaip jis vadintas Antikoje – visko turi būti kuo daugiau, kuo margiau ir kuo sudėtingiau. Tuo tarpu šnekamoji kalba iš prigimties artimesnė atiškam stiliui, kurio tradicija per paskutinius 70 metų buvo gerokai silpnesnė.
Kita vertus, čia turime reikalo su platesniu kalbos raidos reiškiniu. Senasis šnekamosios kalbos tipas, kurio šimtus pavyzdžių rasime mūsų klasikinėje prozoje, jo žodynas, gramatika, tempas ir ritmas šiandien nebetinkami vartoti, o naujas šnekamosios kalbos pavidalas dar neatpažįstamas, neryškus. Gludinant šį pavidalą ne mažiau svarbus vaidmuo nei profesionalams tenka visiems kalbos vartotojams. Būtent jie išbando žodį įvairiausiose situacijose, įpranta prie vienų posakių ir atmeta kitus.
Ši tarpinė būklė trunka jau ne vieną dešimtmetį. Atsivertę aštuoniasdešimtinių metų periodiką, tarkime, S.T.Kondroto ar M.Martinaičio straipsnius šia tema, rasime tą patį tvirtinimą – norminė šnekamoji kalba esanti negyva. Gaila, kad ir naujausios tendencijos bei mados nedaug prisideda prie jos gaivinimo. Maištaujant prieš taisyklių ir draudimų perteklių, metamasi į kitą kraštutinumą – šnekamąją kalbą imama tapatinti su žemąja leksika ir makaronišku šnekėjimu, nors tai anaiptol netapatūs reiškiniai.
Žinoma, įkyrus aplietuvintų angliškų frazių kaišiojimas dažniausiai išduoda ne ką kita kaip paprastąjį snobizmą, norą pasirodyti šiuolaikišku kosmopolitu (angliškai tie „makaronai“ šneka geriausiu atveju vidutiniškai).
Žinoma, įkyrus aplietuvintų angliškų frazių kaišiojimas dažniausiai išduoda ne ką kita kaip paprastąjį snobizmą, norą pasirodyti šiuolaikišku kosmopolitu (angliškai tie „makaronai“ šneka geriausiu atveju vidutiniškai). Bet yra viešosios erdvės figūrų, kurios, regis, nuoširdžiai skelbia, kad būtent tokia yra natūrali, tikra žmonių kalba ir bando iš to suformuoti tam tikrą stilių – čia turiu galvoje ne tik Algį Ramanauską-Greitai, bet ir kai kuriuos žurnalistus, teatralus ar kino pramonės atstovus.
Ypač kine dialogų dirbtinumą bandoma įveikti padauginant „matų“. Tačiau tai padėties iš esmės nekeičia, o tik ją užkonservuoja. Mat spalvingas, ekspresyvus, kartais agresyvus efektas, kurį kelia keiksmažodžiai ir nenorminė leksika yra ne kas kita, kaip „azijietiškas“ stilius atbuliniame veidrodėlyje.
Be to, literatūros istorija mus moko, kad bet koks kalbėjimo būdas yra grįstas tam tikromis konvencijomis ir atranka, o „natūralumo“ raiška gali greit pavirsti maniera, ne mažiau suvaržyta nei nugalėtasis norminės kalbos drakonas – juo labiau kad šiuo atveju žemoji leksika siūlo labai ribotą temų ir emocijų pasirinkimą.
Vis dėlto didžiausia tokios situacijos yda tas, kad pranyksta literatūrinio ir šnekamojo lygmenų sąveika. Ši sąveika Europoje nuo Renesanso laikų yra svarbiausias kalbos variklis, kurį geriausiai išreiškia žymusis Liuterio Biblijos, sukūrusios moderniąją rašytinę vokiečių kalbą, vertimo principas: „kalbėtis su motina namuose, su vaikais gatvėje, su paprastais žmonėmis turguje, klausytis, kaip jie šneka, ir atitinkamai versti“. Tuo tarpu pas mus šiedu lygmenys, užuot turtinę, provokavę, atsvėrę vienas kitą, tampa mažai ką bendra turinčiomis, netgi priešiškomis pokalbėmis. Tam paralelių rastume vėlgi tik kai kuriose Azijos kalbose, kur aukštoji religinių raštų kalba ir kasdienio bendravimo kalba, nors vadinamos vienu vardu, iš esmės skiriasi ne tik žodynu, bet ir gramatika.
„Plieno audrose“ vertimas priminė ir tai, kad lietuviškas biurokratinis-techninis registras nėra visiškai išplėtotas ir įsiteisėjęs. Didžiumą savo egzistencijos lietuvių kalba buvo ne viešosios sferos, ne valstybinio aparato, o socialiniu požiūriu ribotos, asmeniškos ir intymios komunikacijos įrankis. Tuo tarpu kariška šneka ne vienu požiūriu yra biurokratinio stiliaus kvintesencija, todėl darydamas taip, kaip pas mus įprasta – daiktavardines konstrukcijas keisdamas veiksmažodinėmis, vertėjas neliks ištikimas tiksliam it raportas ir lakoniškom it kronika Jüngerio pasakojimui.
Kaip teko patirti iš pirmųjų rankraščio skaitytojų, reakcija į ne tokią vieną vietą buvo „mes taip nesakome“, „gremėzdiška“, „primityvu“. Nors Lietuvos kariškių ir VLKK pastangomis karinės sąvokos yra jau ne vieneri metai kodifikuotos ir prieinamos ne tik žodynuose, bet ir internetu tame pačiame Kalbos komisijos tinklalapyje. Be abejo, šitokią reakciją sąlygoja ir ornamentuotas stiliaus idealas, ir kalbos istorija.
Tačiau jei norime, kad lietuvių kalba gebėtų perteikti įvairius šiuolaikinės tikrovės aspektus, turime susitaikyti su tuo, kad mūsų veiksmažodiška kalba daiktavardės.
Tačiau jei norime, kad lietuvių kalba gebėtų perteikti įvairius šiuolaikinės tikrovės aspektus, turime susitaikyti su tuo, kad mūsų veiksmažodiška kalba daiktavardės. Šito proceso nesustabdysi; tačiau nėra tai jokia pasaulio ar kalbos pabaiga – panašūs procesai vyksta daugelyje Europos, ir ne tik Europos kalbų; antra, tai vyks (jau vyksta) tik kai kuriuose, nors ir gana plačiuose kalbos sluoksniuose. Bet iš visos kalbos šitas veiksmažodinis aktyvizmas, kuris, prisipažinsiu, ir man yra mielas, niekur nedings – jis įamžintas knygose, atmintyje, ir tie, kas norės juo naudotis, naudosis.
****
Kadangi romane pasiūliau keletą karinių naujadarų, teko prisiminti žinomiausius paskutinio meto naujadarus, ir apskritai – naujadarų kūrimo prielaidas.
Be abejo, pati svarbiausia prielaida yra tikslumas ir aiškumas: tai yra žodis turi perteikti unikalią prasmę ar prasmės niuansą, kurio kitaip kalbos sistemoje perteikti neįmanoma. Pirmi į galvą ateinantys tikslių, vykusių naujadarų pavyzdžiai – tai „žiniasklaida“ arba „Apšvieta“ (epochos pavadinimas, atskyręs ją nuo „švietimo“). Prisiminkime, kaip be prieštaravimų, sakyčiau, net su džiaugsmu jie imti visuotinai vartoti.
Antroji prielaida – naujadaro paprastumas ir trumpumas. Ir čia esama gerų pavyzdžių; kiekvieną kartą, kai apsilankau statybinių prekių parduotuvėse, žaviuosi įvairių medžiagų, detalių, veiksmų pavadinimais, kurių dauguma, akivaizdu, yra neologizmai. Kiek galiu spręsti, jie beveik išstūmė senuosius, daugiausia rusiškus terminus, nors „Senukų“ pardavėjai ir statybininkai tikrai nėra sąmoningiausi kalbos vartotojai. Dėl vietos stokos duodu tik vieną pavyzdį: iš esmės nenaudojamas žodis „varčia“, reiškiantis „vartų stulpą“, buvo kūrybiškai perprasmintas ir panaudotas varstomajai durų daliai pavadinti. Deja, žodynuose šis žingsnis nefiksuotas.
Kita vertus, ne vienas siūlymas neprigijo dėl to, kad buvo itin gremėzdiškas ir nepatogus vartoti. Atrodo, jog naujadarai būna nevykę tada, kai jie diegiami lengviausiu būdu – valingu sprendimu „iš viršaus“, nesikonsultuojant su konkrečios srities atstovais, nesiūlant skirtingų variantų, nežiūrint, kuris lengviau priimamas, plačiau paplinta.
Štai ir „Plieno audrose“ siūlau naują žodį nedetonavusiam šaudmeniui pavadinti – „nesprogėlis“. Ar jis prigis? – Be abejo, man to norėtųsi; tačiau kad ir kaip būtų, jo likimą lems ne Aukštosios komisijos, o visi kalbantieji, pirmiausia, žinoma, kariškiai.
Nors Jüngerio romaną verčiau iš vokiečių, užmesdamas akį į anglišką vertimą, neišvengiau susidūrimo su vis dar didžiausia lietuvių kalbos „konflikto zona“ – rusų kalbos poveikiu ir bandymais nuo jo apsisaugoti. Neįprastas požiūrio kampas parodė, kad daugeliu atveju kovojama su chimeromis. Mat tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo rusiško žodyno ar gramatikos įtaka, pasirodo esanti daugelio indoeuropietiškų kalbų, ar apskritai – europinio mąstymo savastis. Be to, gujant rusicizmus dažnai nusižengiama minėtam tikslumo ir aiškumo principui, – tai yra klaida paskelbiamas unikalią reikšmę turintis žodis, o jo reikšmė perkeliama bendresnę ar šiek tiek kitokią reikšmę turinčiam žodžiui, arba išvis – neįsiteisėjusiam naujadarui.
Pirmasis pavyzdys – „praėjimas“. Kaip klaida jis pažymėtas tada, kai vartojamas įėjimo į kiemą (vilnietiškai sakant, „bromos“) reikšme. Nors vertime akivaizdu, kad kalbama ne apie įėjimą, o būtent apie praėjimą, įsibaiminę redaktoriai jį vis tiek braukia – be abejo, dėl analogijos su rusų „prochod“. Šiuo atveju akivaizdu, kad „praėjimas“ turi šiek tiek kitą reikšmę nei siūlomas „perėjimas“, darybiniu požiūriu beveik tas pats žodis, tačiau dabartinėje kalboje vartojamas kaip veiksmo daiktavardinis atitikmuo („perėjimas nuo lito prie euro vyko sklandžiai“ – čia niekaip nepasakysi „praėjimas nuo lito prie euro“); arba „perėja“ (vartojama tik keliais konkrečiais atvejais – pėsčiųjų perėja, kalnų perėja).
Arba garsusis „sekantis“. Sekantis sakinys puikiai parodo, kodėl „sekantis“ nekeistinas „kitu“: „Sekančią dieną mus pakeitė kita divizija.“ „Kito“ reikšmė lietuvių kalboje, kaip kitose kalbose, skleidžiasi tapatybės plotmėje – kita divizija yra ne mano divizija, bet ji gali būti bet kuri iš, tarkim, šimto divizijų. Tuo tarpu „sekantis“ nurodo glaudesnį ryšį, siejamą realioje arba įsivaizduojamoje linijoje išsirikiavusių daiktų ar reiškinių. Todėl diena gali būti tik sekanti, o ne kita (bet kuri kita). Normintojų mėginimas priversti „kitą“ perteikti ir siauresnę, ir platesnę reikšmę – skirtingai nuo „varčios“, mikliai patekęs į žodynus – nieko gero, išskyrus painiavą, neduoda.
Nuo diskusijos praėjo daugiau nei dvidešimt metų, tačiau „sekantis“ vis dar kali Didžiųjų kalbos klaidų sąraše...
Prisimenu, kaip tolimais 1995-aisiais šis žodis buvo atsidūręs „Naujojo Židinio“ žurnale kilusios diskusijos kalbiniais klausimais židinyje. Ją inicijavęs filologijos studentas Mantas Adomėnas įrodinėjo, kad „sekantis“ naudojamas ne tik rusų, bet daugumos indoeuropiečių kalbų (graikų, lotynų, anglų „following“, vokiečių „folgender“, lenkų „następny“). Nuo diskusijos praėjo daugiau nei dvidešimt metų, tačiau „sekantis“ vis dar kali Didžiųjų kalbos klaidų sąraše...
Lygiai tas pats pasakytina apie konstrukciją „kieno nors pagalba“ , kuri, kaip perspėjama norminamojoje literatūroje, vartotina tik gyvų esybių atžvilgiu, nors ne tik rusiškai (s pomoščju), bet ir angliškai (with the help of), ir vokiškai (mit Hilfe von) ji vartojama ir gyvų, ir negyvų objektų atžvilgiu. Skirtingai nuo veiksmažodinės konstrukcijos, ji turi ryškesnį techninį-biurokratinį atspalvį, o tinkamame kontekste lengvai įgauna ironiškų niuansų.
Tas pats pasakytina apie žodį „eilė“ (rus. riad, vok. Reihe) abstrakčia prasme, tas pats pasakytina apie vietininką, vartojamą abstraktiems dalykams, būsenoms ir pan. reikšti („liūdnoje padėtyje“ dar leidžiama vartoti, o „tradicijoje“, „viskas tvarkoje“, arba „pirmoje griuvimo stadijoje“ – jau ne).
Kalbėdamas apie stilių, siūliau pripažinti daiktavardėjimo tendenciją; šiuo atveju reiktų kalbėti apie šių konstrukcijų vartosenos nejusline, o tiksliau – perkeltine, metaforiška prasme įteisinimą. Poetiškam lietuvių mentalitetui tai turėtų būti lengvai suvokiamas žingsnis.
***
Nenoriu užsiimti savidramatizacija ir vaizduotis vienišu maištininku prieš tankias „kalbainių“ gretas. Šias problemas viešojoje erdvėje jau svarstė ne vienas, be kitų, ir šiuolaikiškai mąstantys kalbininkai. Tačiau daug kas – kad ir minėto „sekantis“ byla – rodo, kad normintojų veikla grindžiama tiesiog aklu užsispyrimu, ignoruojančiu ir argumentus, ir realią vartoseną, todėl daugelis per nepriklausomą amžiaus ketvirtį pateiktų gerų pasiūlymų nebuvo įgyvendinti.
Vietoj to jėgos eikvotos kalbos inžinerijai. Kiek kalbininkai, o ir visa sąmoninga inteligentija vargo tremdami iš kalbos kokį nors žodį ar konstrukciją, tarkim... o rezultatas? Išvyta pro duris, ji sugrįžta pro langą, kaip atsitiko su „kad su bendratimi“, kuris buvo lyg ir dingęs, bet daugiausia per internetą parsirado atgal. Tai dar vienas įrodymas, kad kalba visada yra visų, ir nė viena grupė nors ir dėl kilniausių tikslų negali laikyti kalbos savo išskirtine nuosavybe, kurią galima kaip panorėjus tvarkyti ir keisti.
Šitokios medžioklės žūklės griauna visuomenės pasitikėjimą kalbinėmis institucijomis – vienintelį būdą, kuriuo jos gali daryti poveikį; jos nukreipia dėmesį nuo iš tikrųjų būtinų darbų – lietuviškų atitikmenų kūrimo naujoms, dar nepaplitusioms realijoms bei sąvokoms, arba seniai pribrendusio kirčiavimo sistemos liberalizavimo ir paprastinimo.
O ką kalbėti apie aštrų žodynų stygių, su kuriuo nuolat susidurdavau versdamas „Plieno audrose“. Atrodo, kad daugiau nei per dvidešimtį metų nepabaigtas nė vienas didesnis leksikografinis darbas, išskyrus VDU kalbininkų sukurtą internetinį tekstyną, labai naudingą ne tik vertėjams, bet ir visiems rašantiems. Taip, ir Didysis žodynas jau internete, tačiau jis šaukte šaukiasi atnaujinimo. Neturime modernaus dabartinės kalbos žodyno, neturime modernaus sisteminio žodyno (tezauro), neturime aiškinamojo žodyno (beje, anoje „Naujojo židinio“ diskusijoje kalbininkas Bronys Savukynas aiškinamąjį žodyną minėjo kaip neatidėliotiniausią darbą).
Taigi klampojant po molingus Šampanės apkasus ir vokiečių bei lietuvių gramatikas, galvoje klostėsi tokios mintys:
Lietuvių kalba yra gyvas ir gerai funkcionuojantis organizmas, išmanus kolektyvinio intelekto įrankis, pats, be pašalinio kišimosi surandantis geriausią, tiksliausią, patogiausią išraiškos variantą. Tačiau ji gyvena ne belaikėje erdvėje, ją veikė ir veikia kitos kalbos, ją veikia istorija. Išvalyta nuo lenkiškų ir vokiškų, baltarusiškų ir rusiškų, lotyniškų ir angliškų skolinių ji būtų nuobodi konstrukcija, kalbinis rezervatas, kai kuo gal primenantis konclagerį.
Juk ir tas pats „kad su bendratimi“ (kurio, beje, nevartoju) – ar jis nėra istorijos ženklas, tarybinės epochos lietuvių kalbos ženklas, ir šiandien viliojantis eilinį kalbėtoją paprastumu ir trumpumu, lyginant derinamąja forma? Ar piktindamiesi išvešėjusiais „startuoti“ arba „feilinti“ susimąstome, kad dabartinė emigracijos situacija, kai apie penktadalis lietuviškai kalbančiųjų – o su giminėm ir draugais gal ir visa pusė – nuolatos susiduria su anglų kalba, negali neatsiliepti jų kalbėjimo įpročiams? Maža to, ar draudimų vajai neduoda priešingo rezultato: kai kurie iš skolinių, užuot savaime pranykę, įgauna draudžiamo vaisiaus skonį ir dar tvirčiau įsišaknyja? Ar nuolat taisydami ir gėdindami „prasikaltusius“ kalbėtojus, nedidiname kitų kalbų patrauklumo, kur panašių įtampų nė su žiburiu nerasi?
Per pastaruosius šimtą metų lietuvių kalba smarkiai keitėsi. Bet reikia turėti omenyje, kad ji nesustos kisti ir ateinantį šimtmetį, ir dar bent keturis tūkstančius metų (kalbos istorikai teigia, kad po penkių septynių tūkstančių metų kalba pasikeičia tiek, kad įvyksta tapatybės lūžis. Lietuvių kalba nuo prokalbės atsiskyrė apie V amžių po Kristaus).
O kad šį netrumpą laikotarpį mes ir mūsų palikuonys, kalbėdami lietuviškai, jaustumės patogiai, reikia ištaisyti didžiausią kalbos klaidą: nepasitikėjimo savo kalba, kalbinio nevisavertiškumo kompleksą, kurį jaučia ne vienas kalbiškai sąmoningas lietuvis. Iki šiol negaliu pamiršti, kaip „Metų“ redakcijoje Juozas Aputis – puikus stilistas, valstietiškos kalbos meistras, taigi atitinkantis net pačius konservatyviausius „kalbos jausmo“ kriterijus – tarsi pripažindamas savo kaltę, sakė – „na, nemokam mes tos savo kalbos“...
Laikas aukščiau iškelti lingvistinę žaismę ir eksperimentus, nežiūrėti į juos su išankstiniu įtarumu, maždaug „ką čia dar nesolidaus ir svetimo tautos dvasiai tie išsišokėliai prigamins“; tai turi būti pastebima ir traktuojama kaip kalbos galimybių, jos ateities zondavimas, nepaprastai svarbus ne pačiai didžiausiai Europos kalbai. Juk įsipareigojimą ir meilę kalbai labiausiai žadina ja perteikiama prasmė, o ne formalios schemos. Labai paprasta – kai lietuviškai pasakomi protingi, sąmojingi, išradingi, gražūs dalykai, tuomet kalbos prestižas auga taip, kaip niekad neišaugins pilkas nuobodybes absoliučiai taisyklingai šnekantis pilietis. Galų gale ir tie lietuviai, kurie kalbą naudoja tik pragmatiškai, kaip įrankį informacijai perduoti – tokių visose kalbinėse bendruomenėse dauguma – jie taip pat prisideda prie kalbos raidos, tik kitokiu, ne refleksyviu, o praktiniu, pripratimo ir vartojimo būdu.
Reikia tik atidžiai klausytis ir dėmėtis šį vyksmą, ir mūsų kalbai ničniekas negrės.
Aišku, visada lieka ir kitas, provincialaus sąstingio ir begalinio susireikšminimo kelias. Jį šmaikščiai išjuokė jaunesnis Jüngerio amžininkas airių rašytojas Flannas O’Brienas knygoje „Skurdi burna“: „Gėlai! Mano gėliška širdis džiaugiasi, kad galiu būti čia šiandien su jumis kalbėdamas gėliškai šioje gėlų šventėje gėlų krašto centre. Leiskite man patvirtinti, kad esu gėlas. Esu gėlas nuo pakaušio iki pėdų padų.... Jei esame tikri gėlai, turime nuolatos kalbėti apie gėlų atgimimo ir gėliškumo klausimus. Nėra prasmės turėti gėlų kalbą, jei ja kalbame apie negėliškas temas. Jei kas kalba gėliškai, bet neaptaria kalbos klausimo, tas širdyje nėra gėlas; jo elgesys neduoda naudos gėliškumui, nes jis tik tyčiojasi iš gėlų kalbos ir užgaulioja gėlus. Gyvenime nėra gražesnio ir gėliškesnio dalyko kaip iš tikrųjų tikri gėliški gėlai, kurie tikra gėliška gėlų kalbasi apie tikrąją gėlų kalbą.“
