Jis nurodo nuskambėjusius atvejus, kai į viešumą iškilo nedori ar net nusikalstami pripažintų menininkų poelgiai, jaunosios inteligentijos polinkį kūrėjus vertinti visų pirma pagal atitikimą specifiniams principams, kuriuos suformavo globali kairioji mintis, ir teigia, jog „vakarykščiams genijams šiandien nelengva“.
Iš tikrųjų, neįmanoma nepastebėti požiūrio į menininką ir apskritai – kultūrinio klimato kaitos. Ar dar prieš dešimtmetį buvo įmanoma įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, literatūros kritikoje standartiniu taps priekaištas, kad moteriški personažai kūriniuose traktuojami nepagarbiai, kad ne visi jie turi feministinę savimonę? Reikia sutikti su Jakučiūnu, kad genijaus vardas pas mus dažniausiai reiškė ne tik kūrybos pripažinimą, bet ir įšventinimą į tam tikrą kastą, kuriai viskas leidžiama ir atleidžiama, o tai neteisinga ne vien šiuolaikiniu, bet ir visuotiniu požiūriu. Pridurkime, kad panašiai atsitikdavo ir su kūriniais – sykį pasiekus tą lygmenį, bet kuris iš genijaus rankų išėjęs darbas automatiškai vertintas teigiamai, nors kiek kitokią nuomonę sutinkant kaip šventvagystę. Kaip galima numanyti, pačiam menininkui, jo kūrybai ir gyvenimui tai dažniausiai atsiliepdavo anaiptol ne teigiamai.
Tačiau ar iš tiesų padėtis kardinaliai pasikeitė? Peržvelgę populiariosios žiniasklaidos straipsnius apie menininkus, netruksime tuo suabejoti. Čia vyrauja pompastiškas, garbinantis tonas, o blaivesnio požiūrio, didesnio kritiškumo nerasim nė pėdsako. Jei minimi herojaus sukelti skandalai ir moralinės kontraversijos, jie pateikiami kaip jo didybės įrodymai, kaip bene svarbiausios kelio į kultūrinį Olimpą pakopos. Juk kūrėjo genialumą, anot populiariosios žiniasklaidos, parodo šie požymiai:
1) traumuota vaikystė ir skurdi jaunystė;
2) staigi nepaprasto masto sėkmė (čia negailima panašių pareiškimų kaip „visas pasaulis buvo sukrėstas“, žodelių „kultinis“, „ikona“, to paties „genijaus“ su visais vediniais ir t.t.);
3) kuo daugiau ir stipresnių priklausomybių, alkoholio ir narkotikų;
4) seksualinių tabu laužymas.
Koncentruočiausiu pavidalu šis kokteilis sutinkamas tekstuose apie popkultūros žvaigždes, pavyzdžiui, roko muzikantus, nors ir rimtojo meno atstovai aprašomi netaupant nei druskos, nei pipirų – taip, kad kartais net tarybinių laikų genijaus įvaizdis, nesuprastas, bet taurus svajoklis su berete ir ilgu šaliku ima atrodyti ne toks ir lėkštas.
Tokiais pasakojimais ne pirmi metai maitinasi nemaža visuomenės dalis. Tad ar verta stebėtis, kad kai kurie jaunesni rašytojai, pavyzdžiui, Akvilė Kavaliauskaitė besąlygiškai tuo tiki ir šaukiasi „literatūros roko žvaigždžių", bardama šiuolaikinius lietuvių autorius, kad jų biografijos pernelyg padorios, neskandalingos, taigi nepatrauklios poplegendų išugdytai sąmonei? Tai neblogai iliustruoja Jakučiūno diagnozuotą kultūros infantilėjimą ir idėjų pakeitimą komunikaciniais triukais, tačiau, kaip matom, to priežastis yra ne genijų saulėlydis, o priešingai – šios sampratos išsikerojimas.
Jeigu pačių rašytojų gyvenimai netempia iki rokenrolinių aukštumų, jose gyventi turėtų bent jų personažai. Taip perfrazuočiau mūsų padangėje sklandantį reikalavimą šiuolaikiniams menams – pateikti teigiamą herojų, ypatingą asmenybę, kuris, kaip sakė vienas režisierius, kurioje nors srityje būtų geriausias pasaulyje. Suprantama, žanriniame kine ar literatūroje be supermeno išsiversti sunku, tačiau lietuviškame kontekste šis reikalavimas galioja be jokių išimčių ir atožvalgų į žanrą – būtent lietuviškame, nes pasauliniai kūriniai vertinami labiau diferencijuotai. Kiek anksčiau šį troškimą, rodos, geriausiai atitiko iš istorijos glūdumų ateinantis ar XX amžiaus kataklizmus iškentęs dvasingas lietuvis, dabar – šiuolaikinius Vakarus užkariavęs kietas profesionalas arba, kaip sakyta, moralines ribas peržengiantis ir (todėl) šlovės nutviekstas meno genijus.
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, kad siekiamo pasitenkinimo jie taip ir nepatiria. Pasiekus vieną prestižinę viršūnę, išnyra kita, dar prestižiškesnė – o gal dingteli, kad ji menama, įsikalbėta? Štai Gabijos Grušaitės naujausio romano „Grybo sapnas“ veikėjai sėkmingai darbuojasi tarptautinėje nekilnojamo turto kompanijoje ar vadovauja madingam restoranui, tačiau vis tiek „neviltis kriokliu šniokščia gyslomis“.
Beje, genijaus kultas neapsiriboja meno sfera. Retai susimąstome, kad analogiškų figūrų apstu ir kitose srityse. Argi ilgą laiką toje pačioje žiniasklaidoje karaliavęs tipažas – „nugalėtojo mentalitetą“ turintis verslininkas, nešantis gerovės ugnį (nedėkingai) šaliai, arba nesiliaujantis politikų šnekėjimas apie lyderystę (niekaip nesukonkretinant, kokios savybės ir bruožai ją sudaro) nėra tos pačios šaknies vėlyvi daigai?
Mėgindamas nusakyti šio fenomeno paplitimo priežastis, pirmiausia minėčiau suprimityvintą, binarinę romantizmo versiją, taip pat ypatingo statuso, kurį menininkai turėjo tarybinėje santvarkoje, prisiminimus; taip pat, greičiausiai – menkavertiškumo pojūtį, kultūrinį ne mažiau nei asmeninį. Juk simptomiška, kaip dažnai mūsų terpėje figūruoja genijaus priešybė – nevykėlis, kaip ir tai, kad paskutiniu metu jį dažniau eksploatuoja popkultūrinio „backgroundo“ autoriai (Kastyčio Sarnicko, Beno Lastausko romanai). Tiesa, pastarieji vaizduoja jį su tam tikra užuojauta, skirtingai nuo kai kurių viešųjų figūrų, kuriems lūzerių plūdimas yra tapęs vienu svarbiausių užsiėmimų, o kartu, matyt, savotiška psichoterapija.
Maža to, atrodo, kad pas mus nevykėlio sąvoka taikoma itin plačiai: juo laikomas ne tik tingus ir žioplas, ne kartą susimovęs tipas, bet ir kiekvienas nesėkmę patyręs arba nuoširdžiai varžęsis, bet nelaimėjęs žmogus (negaliu nepaminėti, kad man tai yra nutikę chrestomatinėmis aplinkybėmis – pralaimėjus krepšinio rungtynes). Tikriausiai šitai lemia, kad lietuviai, kaip liudija ne vienas pasaulio matęs pažįstamas, kitų kultūrų fone išsiskiria ypatinga baime „padaryti kažką ne taip“, suklysti – žinoma, ne savo, o kito, kaimyno ar aplinkos požiūriu.
Tad nykiausias genijaus legendos padarinys – atkritimas į maginį mąstymą, kur gyvenimo pilnatvė priklauso tik nuo likimo užgaidų, o pastangos ir darbai visiškai nuvertinami.
Tad nykiausias genijaus legendos padarinys – atkritimas į maginį mąstymą, kur gyvenimo pilnatvė priklauso tik nuo likimo užgaidų, o pastangos ir darbai visiškai nuvertinami. Adoruojant „tų, kuriems sekasi“ „gyvenimo būdą“ (Kavaliauskaitė) pradingsta tai, kas jų biografijose realiausia, kas ir laiduoja jų vardą – menininkų atveju, jų kūriniai. Tokioje galvosenoje jie tampa antraeiliais fakteliais, apie kuriuos žinotina tik tiek, kad tai „kultiniai šedevrai“, tik priemonėmis pasiekti tikslą, kuris, nesunku nuspėti, yra populiarumas.
Todėl nemanau, kad į susiklosčiusią situaciją reikėtų reaguoti taip, kaip reaguoja kino kūrėjų bendruomenė (ar jos dalis, mano įspūdis gali būti subjektyvus) – tai yra, priimant ir vartojant populiarųjį diskursą su visais superlatyvais. Žinoma, kolegiškas solidarumas ir palaikymo žodis yra reikalingi, tačiau kur kas svarbiau – stiprinti kitokį kalbėjimo apie šiuolaikinius menus būdą. Tai pasiekiama susitelkus ne į asmenybių biografijas ar visuomeninį atgarsį, o į pačius kūrinius – juos skaitant, žiūrint, klausantis, žodžiu, neapsimestinai domintis, dėl jų ginčijantis, giriant ir kritikuojant (nepainioti su „siuntimu ant trijų raidžių“).
Tai pasiekiama juos cituojant ir perpasakojant, iliustruojant gyvenimiškas situacijas – pavyzdžiui, man visad atrodė, kad lietuviškus valdžios papročius ir ypatumus daug geriau nei dažnai minimas „The House of Cards“ perteikia „Žuvys ir drakonai“, nesvarbu, kad apvilkti orientališkais drabužiais. Galų gale tai pasiekiama vėl atrandant seną tiesą, jog per nauja perskaityta knyga (paveikslas, filmas, muzika) kas kartą atveria kitus prasmės klodus. Tokiu būdu „genijystės“ atsisakymas nereikštų niveliacijos ir hierarchijų išnykimo, ko, rodos, baiminasi kai kurie vyresni kultūrininkai, o kaip tik – tikslesnius ir labiau niuansuotus talento vertinimus, kuriuose savo vietą rastų ir biografinės detalės.
Mano gimtojoje srityje šis darbas tenka ne tik akademijai, kur dabartinė literatūra nagrinėjama labai retai, teikiant pirmenybę „saugiam“ kanonui arba tarybmečio literatūrai, kažkodėl vis dar pateikiamai per šiuolaikinę, ne tik žiniasklaidos priemonėms – kelios jų paskutiniu metu rodo neblogus poslinkius, stiprindamos aktualiosios kultūros refleksiją, principingiau atskirdamos pramoginį ir kokybišką turinį. Jis yra užduotis ir patiems literatams – nepasiduoti užsisklendimo savųjų ratelyje ir jam nepriklausančių ignoravimo įpročiui, kurį pastebime literatūrinėje kasdienybėje ir šventėse, neprarasti tikėjimo viešu savojo meno reprezentavimu, kad ir kokia nedidelė kartais atrodytų auditorija.
Suprantama, tai ne žinybinis projektas, pabaigiamas iki nustatyto termino, jis vyksta kasdien ir nuolat, daugeliu balsų ir žanrų (kritinių ir eseistinių greta grynai žurnalistinių). Pervertinti savo jėgas ir tikėtis, švelniai perfrazuojant Sigitą Parulskį, perspjauti bulvarinį vėją būtų taip pat neproduktyvu kaip ir rezignuoti, kad pas mus niekas niekada nepasikeis. Akivaizdu, kad alternatyva jau egzistuoja ir ją kuria konkretūs žmonės, kurių triūsas retai tinkamai įvertinamas. Bet kartu gyvai jaučiame, kad jai trūksta intensyvumo ir apimties – ar žodžiais ir puslapiais, ar minutėmis, ar gigabaitais matuojamos.
O užvis svarbiausia būtų atsikratyti užsifiksavimo ties fatališkąja genijaus-nevykėlio pora – ir kultūriniame diskurse, ir pačioje kūryboje. Rimčiausi šiuolaikiniai kūriniai, sulaukiantys nevienadienio populiarumo, kyla ne iš megalomaniškų svajų, o iš tikrų žmonių su savo privalumais ir trūkumais, iš netobulų, todėl unikalių jų gyvenimo istorijų. Pažvelgę be išankstinio nusistatymo, ir lietuvių kūrėjai juose pamatytų ne vien pilkus miesčionis ar kerštingas vidutinybes, kaip sakoma genijų sluoksniuose. Iš tiesų, atsisakius šio primityvaus rūšiavimo sveikesnė taptų ne tik menininkų bendrijos atmosfera; tai būtų visos mūsų visuomenės brandos ženklas.
Laurynas Katkus -- rašytojas, „Kauno literatūros savaitės“ meno vadovas. Naujausia jo knyga –„Nakvynė Berlyne“.
