Aukštos poligrafinės kokybės knygą, kurioje nagrinėjami Lietuvos ir Vokietijos kulinarinės draugystės saitai Lietuvos kultūros institutas išleido specialiai Leipcigo knygų mugei 500 vienetų tiražu. Pasak knygos sumanytojos LKI Programų vadovės Rūtos Kaučikienės, tai pirmoji moderni gastronomijos studija, tyrinėjanti lietuvių ir vokiečių virtuvių bendrumus.
Du mokslininkai ir istorikai – Rimvydas Laužikas ir Antanas Astrauskas – tyrinėjo senuosius lietuvių receptus vokiškais pavadinimais ir vokiečių receptus lietuviškais vardais
Pasak jos, į dviejų šalių santykius galima žvelgti kaip į ekonominių ir politinių ryšių istoriją, o galima iškrėsti pokštą ir į juos pažvelgti pro virtuvės langą. Du mokslininkai ir istorikai – Rimvydas Laužikas ir Antanas Astrauskas – tyrinėjo senuosius lietuvių receptus vokiškais pavadinimais ir vokiečių receptus lietuviškais vardais bei stebėjo, kaip laikui bėgant jie kito, tobulėjo ir išdavė lietuvių ir vokiečių draugystę.
R.Laužikas pristatymo metu sakė, kad nors gastronominiai ryšiai ir mažiau matomi, tačiau jie netgi labiau svarbūs. Istorija, davusi pavadinimą knygai, buvusi iš tikrųjų – XV amžiaus pradžioje kilo ginčai tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino kam turėtų priklausyti Žemaitijos kraštas. Spręsti apsiėmė Romos imperatorius, o susirinkimas vyko Konstanco mieste prie Bodeno ežero. Lietuviai nusprendė imperatoriaus malonę nusipelnyti pamalonindami jo skrandį ir dovanų išsiuntė sūdytą jautį. Nežinia, ar tai tikrai turėjo įtakos, tačiau imperatoriaus sprendimu Žemaitija liko lietuvių rankose, o istorija, kaip sūdytas jautis kelis mėnesius keliavo per visą Europą, nuvilnijo plačiai.
Knygoje nemažai ir kitų, ne mažiau smagių istorijų iš vėlesnių laikų. Vokietijos ir Lietuvos istorijos taip glaudžiai susipynę, kad tai neabejotinai atsispindi ir kulinarinėse sąsajose.
Pasak R.Laužiko, pagal viduramžių tradicijas patiekalas turėjo atitikti tris kriterijus – nustebinti, būti pagamintas sudėtingu būdu, ir turėjo matytis, kad jis brangus. Kadangi tuo metu druska buvo prabangos prekė, o jos visam jaučiui užsūdyti reikėjo tikrai nemažai, o be to, pagaminimo technika buvo irgi paslaptinga, lietuvių patiekalas atitiko visus reikalaujamus kriterijus – buvo keistas, brangus ir įmantriai padarytas.
Knygoje surinktų 30 patiekalų ir vieno gėrimo receptus prikelti naujam gyvenimui sutiko Vilniuje veikiančio istorinės virtuvės restorano „Ertlio namas“ šeimininkas, vienas geriausių virtuvės šefų Lietuvoje Tomas Rimvydis. Jo sukurtus patiekalus fotografavo Eglė Mačerauskė. Receptus vertė Liane Klein. R.Kaučikienė tikisi šiai knygai surasti leidėją Vokietijoje.
Pasak knygos vertėjos Saskia Drude, knyga bus gal labiau įdomi istorikams, o gurmanus gal paskatins išbandyti vieną kitą valgį, nors ji pati sakė nei vieno neišbandžiusi. Ji mano, kad receptai labiau tinka įkvėpimui pasisemti, nei šeimininkavimui virtuvėje. S.Drude prisipažino, kad verčiant teko pavargti ieškant tam tikrų žodžių ar maisto produktų, kurie jau nebėra naudojami. Pasak R.Laužiko, ir virtuvės šefui teko nelengva užduotis, nes gamybos technologijos labai pasikeitę – pavyzdžiui, reikėjo iš naujo suvokti, ką reiškia kepti vidutinio šiltumo pečiuje. Jis pastebėjo, kad kai kurių produktų jau buvo neįmanoma rasti, teko juos keisti kitais.
Vokietijoje gimusi ir užaugusi vertėja Saskia Drudė mano, kad lietuvių ir vokiečių šiuolaikinės virtuvės turi daug panašumų, o namuose ji gamina tik du lietuviškus patiekalus – šaltibarščius ir koldūnus.
