Pagalvojus apie laivo katastrofą, prieš akis dažniausiai iškyla didingasis „Titanikas“, nespėjęs įveikti net pirmosios savo kelionės. 1912 m. balandžio 14 d. mažiau nei savaitę transatlantinėje kelionėje iš Sautamptono į Niujorką praleidęs didžiausias pasaulyje prabangus kruizinis laineris prie Labradoro krantų kliudė ledkalnį ir laivo korpusas buvo apgadintas.
Neskęstančiu vadintas didžiulis 50 000 tonų laivas greitai ėmė grimzti į šaltą Atlanto vandenyną, o įgula ir keleiviai suskubo leisti gelbėjimosi valtis, kol laivo neįtraukė gelmės. Iš 2224 laivu vykusių keleivių ir įgulos daugiau nei 1500 žuvo. Tai didžiausias žuvusiųjų skaičius nuskendus civiliniam laivui.
Nors laivas nuskendo daugiau nei prieš šimtmetį, susidomėjimas „Titaniku“ neblėsta iki šių dienų, nes šios tragedijos tiesiog neturėjo įvykti, o apie jos priežastis ir pasekmes galima kalbėti be galo, be krašto. Vietoje, kur nuskendo „Titanikas“, vandenyno gylis siekia 3840 metrų, todėl buvo sunku įsivaizduoti, kad laivo nuolaužos kada nors bus tyrinėjamos ir fotografuojamos.
Tačiau 1985 m. rugpjūtį komanda, vadovaujama JAV okeanografo ir povandeninio pasaulio tyrinėtojo Roberto Ballardo, atrado „Titaniko“ nuolaužas, o 1997 m. sukurtas Jameso Camerono kino hitas „Titanikas“ paskatino dar vieną susižavėjimo bangą.
Šioje knygoje „Titaniko“ istorija atpasakota ne tik žodžiais, bet ir daugybe autentiškų kadrų. Sužinosite, kaip laineris buvo statomas, kaip vyko kelionė ir buvo susidurta su ledkalniu, kaip bandyta gelbėtis ir kokie buvo nelaimės padariniai.
Knygą iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
KELIONĖ
Imta karštligiškai ruoštis. Laivą reikėjo pripildyti visokiausių dalykų: anglių, šviežio maisto, indų... Per 35 anglių liukus buvo pripilta 4400 tonų anglių, o laivo bunkeriai pasunkėjo iki 5900 tonų. „Titanike“ galėjo tilpti daug daugiau atsargų, bet kelionei tiek pakako.
Buvo iškilę sunkumų dėl anglių tiekimo, nes tuo metu šio pagrindinio Didžiosios Britanijos kuro gamybą trikdė visą šalį apėmęs streikas anglių kasyklose. Didžiąją dalį „Titanikui“ reikalingų anglių sudarė anglys iš kitų laivų, kurie laikinai neplaukiojo. Kaip tik tuo metu, kai kapitonas Clarke’as, Prekybos tarybos inspektorius, sumanė viską patikrinti, penktosios katilinės bunkeryje, esančiame laivo priekyje prie dešiniojo borto, užsidegė anglys. Galbūt jos degė nuo pat išplaukimo iš Belfasto.
Gaisras bunkeryje – neretas, tačiau vis dėlto ne kasdienis įvykis. Šis atvejis buvo keistokas, nes Sautamptoną laivas pasiekė su maža atsarga anglių, paskirstytų per kelis bunkerius, kad svoris būtų proporcingas ir laivas išlaikytų pusiausvyrą vandenyje.
Dešiniojo borto priekyje esantis bunkeris buvo trečias pagal dydį – 370 tonų talpos. Ar į degantį bunkerį buvo prikrauta daugiau anglių? Ar kapitonas Clarke’as apie tai žinojo? Į šiuos klausimus atsakymo nėra. Gaisras iš degančio bunkerio negalėjo plisti ir baigėsi per keletą dienų, nes vyrai rusenančias anglis sužėrė į krosnis.
ĮGULOS NARIŲ IR KELEIVIŲ SKAIČIUS, HIERARCHIJA
Sautamptone reikalus į savo rankas perėmė kapitonas Edwardas Smithas. Lainerio kapitonui reikėjo turėti įvairių gebėjimų. Svarbiausia, žinoma, puikiai išmanyti jūreivystę ir vadovavimą. Jis kontroliavo kiekvieną aspektą ir kiekvieną įrenginį, o jo žodis buvo įstatymas tiesiogine to žodžio prasme.
Reikėjo ir socialinių įgūdžių: svarbūs ar save tokiais laikantys keleiviai dažnai rinkdavosi keliauti su savo mėgstamu kapitonu. 62-ejų E.Smithas buvo vienas jų. Tam tikra prasme kapitonas buvo dvaro rūmų šeimininkas, svetingai priimdavęs „svečius“ ir užtikrindavęs jų patogumą bei saugumą per visą „viešnagės“ laiką. Nors, kai 1880 m. prisijungė prie „White Star“, E.Smithas jau turėjo kapitono diplomą, tik po aštuonerių metų gavo kapitono darbą. 1912 m. jis dirbo šių linijų vyresniuoju kapitonu.
Jis vadovavo „Olimpikui“ pirmaisiais šio laivo plaukiojimo metais, todėl buvo sukaupęs superlainerio valdymo patirties, net ir skausmingos. 1911 m. rugsėjo 20 d., pradėjęs trečiąją kelionę vakarų link, „Olimpikas“ plaukė Rytų Solento sąsiauriu. Tuo metu kapitonas buvo ant tiltelio, bet laivą valdė „Trinity House“ locmanas George’as Bowyeris.
Laineris plaukė gana siauru laivybos šliuzu lygiagrečiai su senuoju karališkojo jūrų laivyno kreiseriu „Hawke“, sveriančiu 7467 tonas. „Hawke“ plaukė į Portsmutą ir turėjo kirsti „Olimpiko“ kelią arba priešais laivą, arba už jo. Abu laivai trumpam plaukė vienas šalia kito, bet „Olimpikas“ įgavo didesnį greitį, o „Hawke“ atsiliko, tada pastarasis staiga pasuko lainerio kryptimi ir taranavo jį dešiniuoju bortu.
Du vandeniui nelaidūs skyriai buvo užtvindyti ir „Olimpikas“ dviem mėnesiams išėjo iš rikiuotės. Admiraliteto teismas dėl susidūrimo apkaltino lainerį, galbūt neteisingai. Tačiau pačios „White Star“ tyrimas išteisino E.Smithą, nes oficialiai už laivo judėjimą buvo atsakingas pagrindinis locmanas.
Vėliau buvo nustatyta, kad susidūrimas įvyko, nes dėl lainerio judėjimo ir propelerių susidarė vandens trauka ir daug lengvesnis „Hawke“, jos veikiamas, tiesiog rėžėsi į „Olimpiko“ bortą. Plaukiant tokio dydžio laivu, neabejotinai teko išmokti nevadovėlinių pamokų.
<...>
IŠVYKIMAS IŠ UOSTO
Balandžio 10 d., trečiadienį, kelios minutės po vidurdienio, denyje grojant laivo orkestrui, „Titanikas“ paliko Sautamptono „White Star“ prieplauką ir velkamas šešių vilkikų ėmė leistis tolyn. Pagrindinis locmanas G. Bowyeris buvo atsakingas už manevrus ir įsakė: „Lėtai pirmyn.“
Didelio laivo ir milžiniškų jo propelerių didybė išryškėjo „Titanikui“ plaukiant pro lainerius „Niujorkas“ ir „Okeanikas“, prišvartuotus vienas šalia kito. Vandens trauka buvo tokia stipri, kad penki „Niujorką“ laikantys lynai nutrūko ir laivagalis pasisuko „Titaniko“ link. Atrodė, kad laivai neišvengiamai susidurs, tačiau lainerio locmanas ir vilkiką „Vulkaną“ valdęs škiperis Gale’as staigiai sureagavo ir nelaimės šiaip taip pavyko išvengti.
Kairysis variklis buvo paleistas „Visu greičiu atgal!“ ir patraukė laivą tolyn, o „Vulkanui“ pavyko prisikabinti prie „Niujorko“ laivagalio ir visa jėga patraukti jį šalin. Atrodo, kad G. Bowyeris per anksti įjungė variklius, nes dar ne visi vilkikai buvo atsitraukę. Dėl incidento išvykimas buvo atidėtas valandai ir kapitonas E.Smithas tuo nebuvo patenkintas, nes mėgo punktualumą.
PRAMOGOS
Incidentas su „Niujorku“ keleiviams sukėlė jaudulį, bet nerimo nepaskleidė. Jie dabar galėjo atsipūsti ir ramiai mėgautis laivo patogumais ir kelionės malonumais. Ypač pamaloninti buvo pirmosios klasės keleiviai, kuriems buvo skirtos centrinė ir viršutinė laivo dalys su pasivaikščiojimo ir poilsio erdvėmis bei atsiveriančiais gražiausiais vaizdais.
Pirmosios klasės keleiviai galėjo naudotis sporto sale su irklavimo ir dviračių treniruokliais, maurų stiliaus turkiška pirtimi, šildomu plaukimo baseinu (gal tiksliau – nardymo baseinu), rūkomuoju su baru (jis buvo skirtas tik vyrams), skaitykla, poilsio kambariais ir skvošo aikštele. Už naudojimąsi kai kuriais patogumais reikėjo mokėti nedidelį papildomą mokestį. Pirmosios ir antrosios klasės keleiviai taip pat galėjo žaisti šachmatais, kriketą, mėtyti žiedus į taikinius denyje, žaisti smiginį su kamuoliukais ir tenisą, o kad kamuoliukas neiškristų už borto, buvo iškelti tinklai.
Patalpose buvo galima žaisti šachmatais, šaškėmis, domino ir įvairius kortų žaidimus. Sekmadieniais viešose patalpose žaisti azartinius žaidimus buvo draudžiama. Dar kasdien buvo rengiamas totalizatorius – keleiviai spėdavo, kokį atstumą laivas įveiks tą dieną.
Plieninę dėžę plaukiojančiais rūmais pavertė interjero dizaineriai. „Titaniką“ įrengė ir baldais apstatė „Aldam, Heaton & Co.“, priklausiusi B. Ismay’aus šeimos įmonei, kuri anksčiau buvo įrengusi kitus „White Star Line“ laivus. Kai kurias kajutes įrengė subrangovė „H. P. Mutters & Zoon“ iš Hagos.
Didelė atsakomybė už planavimą ir darbų vykdymą buvo atiduota architektui Arthurui Henriui Durandui (1875–1958 m.). Net apatiškiausi pirmosios klasės keleiviai, pirmąkart pamatę A. Durando didžiuosius laiptus, pasijusdavo visai ne kaip laive. Pagaminti iš raižyto ąžuolo, jie kilo vingiais ir sparnais nuo E iki valčių denio, kiekviename aukšte buvo plačios aikštelės, o laiptus vainikavo geležimi kaustytas stiklinis kupolas, nuo kurio kabojo krištolinis sietynas su 50 lempučių.
E denyje esanti laiptų aikštelė buvo vadinama „priimamuoju“. Jis tęsėsi per visą laivo plotį ir čia įrengtoje erdvėje keleiviai galėjo bendrauti, gerti popietinę arbatą, aperityvą prieš vakarienę arba likerį po vakarienės, klausydamiesi fortepijono arba laivo muzikantų atliekamos muzikos. Panašūs, bet ne tokie didingi laiptai buvo įrengti ir galinėje antstato dalyje. Dar pirmosios klasės keleiviai galėjo naudotis trimis liftais, o antrosios – vienu.
Iliustracija
KAI KURIE „TITANIKO“ LAIVO VADOVYBĖS NARIAI. Po atidžių „Titaniko“ istoriko George’o Behe’o tyrinėjimų paaiškėjo, kad šiame 1912 m. spausdintame atviruke yra ne „Titaniko“ vadovybės nariai, kaip ilgą laiką manyta, bet „Olimpiko“, o nuotrauka daryta pastarajame laive, prišvartuotame Belfaste.
Iš šių vadovybės narių „Titanike“ tarnavo: antroje eilėje kraštinis kairėje Hugh McElroy’us, ekonomas, pirmoje eilėje trečias ir ketvirtas iš dešinės – kapitonas Edwardas Smithas ir pirmasis kapitono padėjėjas Williamas Murdochas.
