Viena pirmųjų klasikinių knygų, su kuriomis „Svajonių knygos“ supažindino skaitytojus, – LGBTQ+ istorija „Kerol“, kurią papasakojo Patricia Highsmith ir pagal kurią pastatytas to paties pavadinimo filmas, nominuotas net šešiems „Oskarams“. P.Highsmith knyga apie romantišką apsėdimą – bene vienas reikšmingiausių, bet didžia dalimi iki šiol vis dar nepažintų dvidešimto amžiaus kūrinių.
Pirmą kartą pasirodęs 1952 m. ir įvertintas kaip „romanas apie visuomenės draudžiamą meilę“, jis netrukus tapo kultine klasika. Komikas ir laidų vedėjas Paulius Ambrazevičius vadina „Kerol“ įspūdinga klasikine meilės istorija ir skatina šios knygos nepražiūrėti.
„Kerol“ gerų žodžių negaili ir jos vertėja Jūratė Žeimantienė. Leidyklos vadovė Daiva Cibutavičienė prisimena, kad, įsigijus teisę versti šį romaną, reikėjo pagrįsti vertėjo galimybes ir talentus imtis tokio darbo. Vertėja pasakoja: „Romanas „Kerol“ paperka jausmų tikrumu. Pati autorė jį pavadino „Druskos kaina“. Juk ne veltui sakoma – myliu tave kaip druską. Neskubri P.Highsmith pasakojimo gija veria skaitytojui prieštaringos žmogiškosios prigimties gelmes, nes ši rašytoja – ne tik žodžio, bet ir savasties paieškų meistrė.“
Lietuvos skaitytojus pasiekė ne tik iki skausmo žinomi Daphne du Maurier kūriniai, su kurių lietuviškais vertimais augo ne viena karta, bet ir rečiau minimi žymios autorės romanai. „Prancūzo įlanka“ ir „Atpirkimo ožys“ – du labai skirtingi, bet savaip intriguojantys pasakojimai. „Prancūzo įlanka“ laikoma romantiškiausiu D. du Maurier romanu – tai meilės laiškas laisvei ir garbei, gyvenimo džiaugsmui ir pagundoms. Malonumams, kurie dažnai būna uždrausti... Todėl ir patys saldžiausi.
Tai romanas apie sudėtingą laisvės ir atsakomybės ryšį, apie galimybę rinktis, padėtį be išeities. „Atpirkimo ožys“ – tobulas pasirinkimas trilerių ir detektyvų, įtemptų istorijų mėgėjams, pamilusiems autorės „Rebeką“. Šis romanas yra intriguojantis ir šmaikštus, pasakojantis apie apsišaukėlio Džono bandymus neišsiduoti šeimos nariams, tarnams bei antrininko meilužėms ir nenuilstamą jo kovą su rūmų gyventojus slegiančiomis praeities mįslėmis.
Abu D du Maurier romanus vertusi Ieva Sidaravičiūtė neslepia – priėmė pasiūlymą versti D.du Maurier knygas kaip didelę dovaną: „Šią rašytoją garbinu nuo vaikystės, tad sunkiai patikėjau man tekusia laime pačiai išversti jos romaną. Tų knygų vertimo procesas buvo išties magiškas, kiekvienas sakinys man ten buvo šventas. Vietomis atrodė, kad verčiu net ne prozą, o poeziją.“
Paklausta, su kokiais iššūkiais teko susidurti, vertėja pripažino, jog gamtos aprašymai, kurių klasikinėse knygose įprastai gausu, ypač prailgino vertimo procesą: „Žodžiai, nusakantys gamtinius procesus, garsus, vaizdus ir kvapus man neateina natūraliai, tad kiekvieną tokį sakinį konstruoju ir dailinu valandomis, kol lietuviškai jis ima teikti panašų estetinį pasigėrėjimą kaip vaizdingoje originalo kalboje. Kai terminas spaudžia, tie ilgi stabčiojimai prie kiekvieno sakinio varo į neviltį, atrodo, prasėdėjai visą dieną, o išvertei vos puslapį. Bet kai susidoroti galiausiai pavyksta ir darbo rezultatai džiugina, visi vargai atsiperka su kaupu.“
„Svajonių knygos“ gali pasigirti ir gausiu pirmosios Pulitzerio premiją gavusios moters Edith Wharton romanų asortimentu. „Nekaltybės amžius“ (vert. Dalia Juodaitytė), „Linksmybės namai“ (vert. Emilija Grigulaitė), „Itanas Fromas“, „Šalies paprotys“ ir „Vasara“ (vert. Jūratė Žeimantienė) skaitytojus džiugina pirmą kartą prabilę lietuviškai.
„Itanas Fromas“ ir „Vasara“, kaip teigia leidyklos projektų ir socialinių tinklų vadovė Patricija Tilvikaitė, labiau patiks trumpų, koncentruotų istorijų mėgėjams, kurie ieško labai stiprių emocijų ar net progos nubraukti ašarą. Likusios tobulai tinka norintiems į knygą pasinerti taip, kaip pasineriama į įdomų, ilgą, kostiuminį serialą: „Laikau save daug skaitančiu žmogumi, bet E.Wharton mane vis nustebina.
Ji pralenkė laiką, absoliučiai pakeitė tai, kaip rašoma apie moteris, kaip jos kuriamos, kokius pasirinkimus priima. „Linksmybės namus“ laikau viena savo mėgstamiausių knygų ir pavydžiu visiems, kurie dar tik patirs jos keliamus malonumus.“ Leidyklos vadovė D.Cibutavičienė džiaugiasi, jog romanas „Itanas Fromas“ jau pasiekiamas ir audioknygos formatu, todėl prieinamas net ir regos sutrikimų turintiems skaitytojams.
J.Žeimantienė taip pat negaili gerų žodžių E.Wharton, su kuria, versdama jos kūrinius, praleido daugybę laiko: „E.Wharton knygos suteikia vertėjui didelę dovaną – skatina kūrybiškumą, norą ieškoti taikliausio žodžio lakioms rašytojos mintims perteikti. Stulbina E.Wharton gebėjimas vienodai puikiai perprasti ir atskiro individo, ir visuomenės gilumines varomąsias jėgas. Užčiuopti esmę ir ją perteikti taip, kaip nusipelno vaizduojami veikėjai: arba su didžiule meile ir atida, arba su naikinančia satyros jėga.“
Didžiausiu „Svajonių knygų“ iššūkiu, juokiasi P.Tilvikaitė, tapo Virginios Woolf „Naktis ir diena“. Tai pareikalavo daug jėgų ir verčiant, ir redaguojant, tačiau pastangos atsipirko su kaupu – 15min.lt Metų knygos rinkimuose „Naktis ir diena“, versta J.Žeimantienės, skaitytojų buvo išrinkta geriausia verstine knyga.
Tai – antrasis V.Woolf romanas ir ne tik subtili meilės istorija, bet ir socialinė komedija, taikliai pašiepianti visuomenės elgesio normas, ginčijanti moters vaidmens ir pačios patirties prigimtį. Romane gvildenamos meilės, vedybų, laimės ir sėkmės sąsajos. Taip pat keliami klausimai, kodėl reikia suteikti moterims rinkimų teisę, ar meilė suderinama su santuoka, ar santuoka būtina siekiant laimės.
J.Žeimantienė sako, kad versdama V.Woolf nepaprastai daug skaitė apie jos gyvenimą, kūrybą: „Pasirodo, šia knyga V.Woolf siekė įrodyti amžininkams vyrams, kad moterys irgi pajėgios kurti romanus. Galbūt todėl joje tiek daug autorės vėlesnei kūrybai nebūdingų aprašinėjimų? Kita vertus, esama „Naktyje ir dienoje“ skyrių, kuriuose jau galima atpažinti tikrąją V.Woolf, ir ji man primena itin savitą lietuvių poetę Gražiną Cieškaitę. Abiem būdingas išskirtinis gebėjimas atsiribojus nuo kasdienybės žvalgyti kitiems nematomas ir neprieinamas kosmines erdves.“
Pirmą sykį lietuviškai pasirodė ir Kate Chopin „Pabudimas“ (vert. Jūratė Žeimantienė), laikomas feministinės literatūros pradžia. Pirmą kartą išleistas 1899 m., „Pabudimas“ šokiravo amžininkus atviru požiūriu į moters santuokinę neištikimybę.
Skaitytojus apstulbino drąsus K.Chopin sukurtas moters, įviliotos į slegiančios santuokos spąstus, bet ieškančios ir atrandančios aistringą kūnišką meilę anapus šeimos, portretas. „Pabudimas“ praskynė kelią tokiems literatūros grandams kaip Williamas Faulkneris ir Ernestas Hemingway’us, taip pat turi sąsajų su amžininkų – Edith Wharton ir Henry’io Jameso – darbais.
Pasak J.Žeimantienės, yra knygų, su kuriomis, jas išvertus, skirtis nebesinori... „Taip nutiko su K.Chopin „Pabudimu“. Prieš šimtą dvidešimt penkerius metus autorė perprato ir stebėtinai įtaigiai atskleidė visais laikais daugelio teoretikų (o ir praktikų) nemėgstamą tiesą – tikrai išsilaisvinusio žmogaus, net jeigu tai moteris itin konservatyvioje aplinkoje, neužtempsi ant jokio kurpalio.
Retai į rankas pakliūva knyga, kur tiek daug simbolikos – ne dirbtinės, o visiškai organiškai ir, sakyčiau, vietomis netgi tragikomiškai įsiliejančios į tekstą. Taip pat didžiulį įspūdį verčiant paliko K.Chopin gebėjimas taupiu, bet itin imliu žodžiu kurti norimą nuotaiką, sutirštinti ar prislopinti jausmus, kai skaitai ir supranti – išorinis veiksmas tėra ledkalnio viršūnė...“
Todėl nors naujų knygų nuolat išleidžiama daug ir įvairių, leidykla „Svajonių knygos“ kviečia nepamiršti ir klasikinių, laikui nepavaldžių, net jį pralenkusių kūrinių, kurie gali nustebinti net visko skaičiusius trilerių, meilės, istorinių romanų gerbėjus. Nuo trumpų istorijų iki ilgų pasakojimų – kūrinį sau gali rasti net išrankiausias skaitytojas.
