„Atrastas laikas“
„Atrastas laikas“ – paskutinis Marcelio Prousto (1871 07 10, Paryžius – 1922 11 18, Paryžius) epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ romanas, kuriame lygiagrečiai vystomos trys pagrindinės temos: pasakotojo abejonės dėl savo kūrybinio pašaukimo, Pirmasis pasaulinis karas, apmąstymai apie Laiką ir žmogaus egzistenciją Laike.
„Proustas pasirinko vidinį gyvenimą ir tai, kas yra giliau nei tas vidinis gyvenimas, supriešindamas jį su realybės užmarštimi, mechaniškumu, aklumu. Tačiau jis neneigia realybės. [...] Priešingai, jis suvienija prarastą prisiminimą ir dabarties įspūdį aukštesnėje vienybėje. [...] „Atrastas laikas“ jo sumanymu turi tapti amžinybe be dievų. Šiuo požiūriu Prousto kūrinys yra pats nepaprasčiausias ir pats reikšmingiausias žmogaus protestas prieš savo mirtingumą.“ (Albert Camus, L’Homme Revolté, 1951 m.)
„Patyręs daugybę išbandymų ir nusivylimų – meile, aukštuomene bei saloninėmis pramogomis, – Marcelio Prousto herojus padaro galutinę išvadą, kad vienintelis tikras gyvenimas yra meno kūrimas.“ (Vertėja Galina Baužytė-Čepinskienė)
„Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“
Lietuvybės puoselėtojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos (1856–1925) knygelė „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ yra unikalus istorinis šaltinis. Tai – pirmoji žinoma gastronominė knyga lietuvių kalba. Ji parašyta dar XIX a. pabaigoje – išskirtiniu laikotarpiu, kai formavosi šiuolaikinė lietuvių tauta, buvo ruošiamasi atkurti Lietuvos valstybingumą.
Ši knygelė, pirmąkart išleista prieš 125-erius metus, dabar atgimsta naujai. Originalūs L.Didžiulienės-Žmonos receptai, papildyti vertingais, smalsumą žadinančiais istorikų Anželikos ir Rimvydo Laužikų komentarais, atskleidžia šiuolaikiniam skaitytojui Lietuvos gastronomijos ištakas. Palinkėję kūrybiškų, džiuginančių atradimų virtuvėje, autoriai pakvies skaitytojus drauge pakeliauti po Liudvikos Didžiulienės-Žmonos gastronomijos pasaulį.
„Revoliucijos psichologija“
Prancūzų mokslininko Gustave’o Le Bono (1841–1931) „Revoliucijos psichologija“ – istorinis, filosofinis, politinis veikalas apie Prancūzijos revoliuciją ir revoliucijas bendrąja prasme. Knygoje analizuojamos perversmus sukeliančios sąlygos ir aplinkybės; kalbama apie asmenybių transformaciją: neapykantą, baimę, pavydą, kvailybę, tuštybę arba entuziazmą – emocijas, kurios įžiebia arba lydi pasaulyje vykstančias revoliucijas.
Autorius tikina, kad revoliucijų metu galima stebėti, kaip jausmai, kuriuos įprastai užgniaužiame, visa jėga išsiveržia „sulūžus“ socialiniams stabdžiams, įtvirtintiems moralės, tradicijų ir elgesio kodų; primena, koks trapus yra humaniškumas ir kokia didi blogio, kuriam paprasta įsigalėti neramiais laikais, banalybė.
„Vienumos metas“
Nemažai žmonių nuoširdžiai baiminasi vienatvės, tačiau vienumoje praleistas laikas, ypač keliaujant, gali būti išties prasmingas ir grąžinti jėgas.
Atpasakodama vienumą branginusių menininkų, rašytojų ir novatorių įspūdžius, „The New York Times“ kelionių skilties autorė Stephanie Rosenbloom parodo, kad keliaudami vieni – net ir tame mieste, kuriame gyvename – išmokstame pastebėti įvairiausias mus supančias smulkmenas: formas, paviršius, spalvas, skonius, garsus – taip, kaip sunkiai pavyktų leidžiant laiką su draugija.
Knygą „Vienumos metas“ sudaro keturios dalys, kiekvienos veiksmas vyksta vis kitame mieste – Paryžiuje, Stambule, Florencijoje, Niujorke – skirtingu tų pačių metų laiku. Pasitelkdama asmenines kelionių patirtis, psichologų ir sociologų, tyrinėjusių vienatvę bei laimę, įžvalgas, S.Rosenbloom aptaria vienumos teikiamus malonumus, atskleisdama, kaip laikas su savimi gali praturtinti gyvenimą.