Kalbiname „Kitų knygų“ direktorių Gediminą Baranauską.
– Gediminai, papasakokite, kaip „Kitos knygos“ pasirenka kūrinius, kurie bus leidžiami?
– Tai – vienas svarbesnių ir sunkesnių leidėjo pasirinkimų. Intuityviai – jei širdis gula ant tos knygos, tai ir pasirenkam. Iš tiesų man labai svarbu, kokias knygas mes leidžiam. „Kitų knygų“ prioritetai – naujos, kartais – radikalios idėjos, progresyvus mąstymas, drąsus eksperimentavimas, literatūrinė kokybė. Knyga turi būti įdomi, pasakanti kažką nauja. Siekiame leisti tokias knygas, dėl kurių vėliau nebūtų gėda, kas mums atrodo vertinga ir teisinga.
Leidyboje dirbantys žmonės yra labai apsiskaitę, todėl turint omenyje gausią ir ne itin didelės vertės lektūrą, nuo kurios lūžta knygynų lentynos, galima įsivaizduoti, kad su ja dirbantys žmonės atlieka šį darbą mechaniškai, be didelio susižavėjimo, iš reikalo, gal net jausdami šiokią tokią gėdą. Todėl leisti knygas, kuriomis tiki, yra didelė prabanga ir aš manau, kad mums labai pasisekė.
– „Kitų knygų“ literatūra pabrėžia individo kovą prieš visuomenę, socialinius gniaužtus. Galima sakyti, kad ir pati leidyklos misija yra padėti skaitytojui išsivaduoti iš konservatyvios, sustabarėjusios terpės siūlant tinkamą literatūrą. Ar nebuvo baisu rizikuoti ir lietuviškai publikai pateikti šokiruojančius autorius?
– Konservatyviose šalyse radikali literatūra gali būti populiari. Pvz., dievobaimingoje Portugalijoje katalikiškos mainstreamo ideologijos kritikas, rašytojas José Saramago (beje, esame išleidę jo „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“ ir „Kai mirtis nusišalina“) yra beprotiškai populiarus. Tai – tikras fenomenas: Saramago knygos tiesiog iššluojamos iš lentynų, nors jo literatūros nedrįsčiau pavadinti lengvai skaitoma. Šis autorius – Nobelio premijos laureatas, nerašantis greit įkandamų romanėlių. Manau, didelį vaidmenį rašytojo populiarinime suvaidino katalikų Bažnyčia, pernelyg audringai reaguodavusi į jo knygų pasirodymus. Vadinasi, konservatyvios šalies žmonių sąmonėse tiesiog verda maišto ugnikalnis, noras nesąmoningai priešintis. O mūsų konservatyvioje ir katalikiškoje Lietuvoje gal būt šis maištas prasiveržė Charlesu Bukowskiu.
– Jau minėtą Bukowskį galima laikyti „kitaknygiškiausiu“ autoriumi – tik ką išleidote jo trilogiją – „Paštą“, „Arklienos kumpį“ ir „Sriubą, kosmosą ir ašaras“. Kaip manote, kodėl šis rašytojas taip dievinamas?
– Kad visi dievina, pasakyti būtų per drąsu. Štai kaip tik neseniai skaičiau komentarus po anotacija apie „Sriubą, kosmosą ir ašaras“, ir vienas iš jų skambėjo taip: „Niekada nesitepsiu tokiomis knygomis.“ Bet mes jį labai mėgstam. Gal čia viskas dėl mūsų sugedimo..?
O šiaip Bukowskis tapo savotiška kultūrine ikona. Galima net sakyti – lietuviška. „Kitos knygos“ startavo su jo „Paštu“, kurį dabar išleidome jau trečią kartą. Norėjosi šiek tiek įžūlaus, bohemiško, išlaisvinančio, nesiskaitančio su žodžiais autoriaus. Tokio kaip jis reikėjo, nes Lietuvoje praktiškai nebuvo leidyklų, kurios galėtų leisti knygas su nenormine leksika. Tai buvo alternatyva konservatyviai, šventeiviškai, sustingusiai realybei.
– 2004 metais leidyklai išleidus pirmąją knygą – Bukowskio „Paštą“ – Kaune rengėte jos pristatymą.
– Taip, pirmiausia vykome į Kauną, į tada dar veikusį legendinį knygyną „Septynios vienatvės“. Manau, tai buvo pirmasis ir kartu konceptualiausias „Kitų knygų“ pristatymas. Mūsų laukė knygyno vedėja Valentina ir renginio vedėjas Kęstutis Navakas; į renginį rinkosi publika, kartu – mano tėvai, pažįstami, buvę mokytojai. Atvykusi (ir gerokai pavėlavusi) knygos pristatymo grupė iš Vilniaus publikai sukėlė lengvą šoką. Iš automobilio išlipo jau visiškai nusitašę žinomi poetai ir dar vienas personažas, kurį vėliau pavadinome „Bukowskio moterim“. Ji buvo apsitempusi tamsiai raudonais buduariniais apatiniais. Skaitovai išraiškingai skaitė Bukowskį, klupo ant kelių ir šnabždėjo jai meilės prisipažinimus. Situacija natūraliai tapo bukowskiška, pats Bukowskis – populiarus skaitovas – dažnai atvykdavo įkaušęs, šokiruodavo ir keldavo skandalus. Publika buvo nuščiuvusi, bet, manau, visiems labai patiko.
– Esate minėjęs, kad tokie „Kitų knygų“ autoriai kaip Roberto Bolaño ar Allenas Ginsbergas Lietuvoje sunkiai prigyja, nors pasaulyje yra plačiai žinomi ir turi krūvas gerbėjų. Vadinasi, leisdami naujus autorius, nuolat susiduriate su „nepritapimo“ rizika.
– Paminėjote du autorius, kuriuos priskirčiau prie svarbiausių mūsų leidžiamų rašytojų. Rusai turi tokį posakį – „glavnyj pisatel“. Tad galėčiau pasakyti, kad Roberto Bolaño yra vienas (o gal ir vienintelis) iš dabartinių „pagrindinių“ kūrėjų. Jis parašė du didžiulius romanus – „Pašėlę detektyvai“ ir „2666“. Tai yra XXI a. „Ana Karenina“ ir „Karas ir taika“. Abu kūriniai – nepaprastai sudėtingi, daugiasluoksniai, didžiulės apimties, apstulbinę šiuolaikinės literatūros žinovus, bet, deja, jau po autoriaus mirties 2003 m. Paradoksalu, bet Roberto Bolaño, būdamas visiškai šiuolaikiškas šiais komercinių bestselerių klestėjimo laikais, sugrąžino didžiosios Lotynų Amerikos romano tradicijos, kurtas Borgeso, Markeso ir Cortazáro, prestižą.
Lietuviška „Kitų knygų“ pusė – ne tokia stipri.
Labai norėjome išleisti šį rašytoją lietuvių kalba. Tačiau leidyba – rizikos industrija. Niekada nesuprasi iki galo, ko trokšta tas mūsų skaitytojas. 2011 m. pabaigoje išėjusi Roberto Bolaño „Tolima žvaigždė“ yra beveik neperkama.
Net jei Roberto Bolaño neprigis Lietuvoje, tai yra toks geras autorius, kad vis tiek vertėjo jį leisti. Galiausiai nauji autoriai visada bus nežinoma teritorija. Žmonės iš tiesų laukia kažko naujo, reikia rizikuoti. Rizikuoti tikintis, kad kažkas vis dėlto tai skaitys. Kita vertus, visi bestseleriai atsiranda kaip kažkas visiškai nauja iki tol nematyta.
– Jaučiate didelę konkurenciją su kitomis šalies leidyklomis?
– Ne. Šiuo metu leidyboje vyrauja tendencija, kad bestselerių perkama vis daugiau, o kitokio pobūdžio knygų – vis mažiau. Žmonių skonis unifikuojasi, jie vis labiau perka ir skaito tuos pačius autorius, tas pačias knygas. Daugelis mūsų leidžiamų knygų visiškai nedomina kitų leidyklų. Mes leidžiame kūrinius, daugiausia skirtus tokiai, pavadinčiau, „kultūrinei tūsovkei“. Tai – maža ir komerciškai neįdomi rinka.
– Ką galėtumėte įvardyti kaip stipriąją „Kitų knygų“ leidybos pusę?
– Mūsų stiprybė yra geriausių pasaulinės literatūros pavyzdžių vertimai, pvz., Charlesas Bukowskis, Henry Milleris, Philipas Rothas, George Orwellas, Slavojus Žižekas, Roberto Bolaño, Allenas Ginsbergas.
Lietuviška „Kitų knygų“ pusė – ne tokia stipri. Nors štai neseniai išleidome Gyčio Norvilo poezijos knygą „Išlydžių zonos“, pretenduojančią į geriausios 2012 m. knygos titulą. Skaitytojams pateikėme eksperimentuojančius, avangardinius, kartais – tiesiog šokiruojančiai undergroundinius autorius, tokius kaip Tomas Arūnas Rudokas, Tomas Šinkariukas, Žilvinas Andriušis, Arūnas Spraunius. Tačiau matote, eksperimentinė avangardinė literatūra yra didžiulė prabanga, kurią dabartinė mūsų kultūrinė ir ekonominė situacija vargiai begali leisti.
– „Kitos knygos“ buvo viena iš rudenį vykusio Knygų festivalio organizatorių. Kaip kilo idėja? Ar tai – savotiška alternatyva knygų mugei?
– Ir taip, ir ne. Festivalis buvo sumanytas kaip šiek tiek kitoks, mažesnio formato renginys, vykstantis Vilniaus senamiestyje, su intelektualesne literatūra, diskusijomis. Jau planuojame antrąjį knygų festivalį; stengsimės, kad jis būtų labiau festivališkas ir mažiau mugiškas. Norėtume, kad jis turėtų savo „nugalėtojus“: planuojame skirti premiją geriausiai apie knygas rašančiam literatūros kritikui ar apžvalgininkui. Pastebime, kad šiuo metu esama labai daug nominacijų ir apdovanojimų rašytojams, vertėjams, tačiau gilesnio rašymo apie knygas, išsamesnio naujų kūrinių pristatymo trūksta. Žinoma, negalima sakyti, kad apie knygas nėra rašoma – jos yra pristatomos įvairiuose leidiniuose, bet neturime vieno specializuoto. Jei yra išleidžiama gera knyga, kaip žmogui, dažniausiai neturinčiam užtektinai laiko ir negalinčiam savarankiškai visko perprasti, tai sužinoti? Mes neturime savo „New York Book Review“.
Leidėjas, leidykla visada girs savo išleistą knygą, nes ją reikia parduoti. Jei tikėtume leidyklų pristatymais, pasaulyje yra dešimtys tūkstančių reikšmingiausių ir kultinių rašytojų. Todėl knygų kultūrai labai svarbus nesuinteresuoto kritiko, kuriuo pasitikėtų skaitytojas, žodis. Tą norėtume akcentuoti 2013 m. knygų festivalyje.
– Knygų festivalis buvo dedikuotas kultinei Vilniaus asmenybei – Artūrui Barysui-Barui.
– Artūras Barysas-Baras – unikali, meniška, undergroundinė asmenybė, filmų kūrėjas, kolekcininkas, savo pasaulėžiūra, energija ir kūryba daręs įtaką kelioms Vilniaus senamiesčio kartoms. Kadangi Knygų festivalis sutapo su mūsų leistos knygos „Pasaulis pagal Barą“ pasirodymu, šią knygą ir padarėme festivalio ašimi. Į jos pristatymą netilpo visi norintys. Koncertavo Baro grupė „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“, o Titaniko kiemelis buvo sausakimšas, knyga apie šį kino kūrėją tapo, ko gero, perkamiausiu festivalio leidiniu.
– Kokias knygas norėtumėte išleisti ateityje?
– Paminėsiu tris reikšmingas knygas: Henry Millerio „Sexus“, Roberto Bolaño „2666“, Giles Deleuze’o ir Felixo Guattari „Kapitalizmas ir šizofrenija“. Leidybos planai sudaromi keleriems metams į priekį, bet kol kas visų paslapčių neatskleisime.
– Ant nosies – Vilniaus knygų mugė. Kuo „Kitos knygos“ skaitytojus stebins šiemet?
– Šiemet kviečiame net į aštuonis renginius, iš kurių galėčiau išskirti itin provokuojantį naujos Slavojaus Žižeko knygos „Iš pradžių kaip tragedija, po to – kaip farsas“ pristatymą ir maištingojo Beno Šarkos spektaklį mūsų numylėto Bukowskio poezijos motyvais.
