Naujuosius metus leidykla „Alma littera“ pradeda kampanija „Knygos nesivaiko madų“, skatinančia tvarų požiūrį į literatūrą ir primenančia, kad gera literatūra bėgant laikui savo vertės nepraranda, ji nesensta ir neišeina iš mados.
Su leidyklos „Alma littera“ vadove D.Zaide apie nesenstančią literatūrą, sandėliuose dulkančias knygas ir madą skaityti kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Dovile, ar pastebėjote, kad šiandien tapo madinga deklaruoti, kiek knygų per metus perskaityta, kiek parodų aplankyta, kiek spektaklių pažiūrėta. Toks masinis reiškinys jums nekvepia snobizmu?
-
Drąsos kurti lituanistei, populiarios radijo stoties programų vadovei įkvėpė dukros gimimas ir slibinai
-
Rašytoja L.H.Anderson savo romane perteikia asmenines patirtis: apkūnumas buvo didžiausia nuodėmė
-
Antroji Aušrinės Tilindės knyga paauglius nukelia į šešėlių pasaulį, ten, kur žmonės virsta žvėrimis
– Gyvename išties atvirą ir gausų pasirinkimų laikotarpį, natūralu, kad šiuo gėriu naudojamės. Nematau nieko blogo, kad kyla noras pasakoti apie pamatytus spektaklius, perskaitytas knygas, aplankytas vietas. Daugelis iš mūsų jau išmokome pasirinkti turinį, kuriuo pasitikime, kuris mums priimtinas ir sektinas.
– Turime tiek daug bookstagramerių, o taikliai rašančių, knygas vertinančių literatūros kritikų – vos vieną kitą. Ar pasigendate profesionalių literatūros apžvalgų?
– Tikrai norėčiau, kad Lietuvoje literatūros kritikos būtų daugiau. Manau, kad kiekviena leidykla to norėtų, galėtume kurti glaudų ryšį su literatūrologais, įtraukti juos į vidinius leidyklos procesus. Kartu ir žiniasklaida nesiima kuruoti šio žanro. Štai jums ir paaiškinimas, kodėl literatūros laukas taip pat įsisuko į greitojo pasaulio žanrą, kuriame atsargus kritinis požiūris yra tiesiog per lėtas.
Dažnai imu neskaitytą, seniai pasirodžiusią knygą, draugų rekomenduotą ar kažkieno lentynose užmatytą.
– Knygų išeina begalė, kaip skaitytojui atsirinkti geriausias? Ar knyga tikrai gera, jei ją siūlo dešimtis tūkstančių sekėjų turintis apžvalgininkas?
– Turime aukščiausią privilegiją rinktis tai, kas mums patinka, kokio žanro, temos ar nuotaikos norėtųsi mūsų patirtyje su knyga. Kiekvienas skaitytojas yra vertas savos knygos, nepriklausomai nuo apžvalgų ir rekomendacijų skaičiaus. Pasirinkimų kriterijai taip pat labai platūs: žanras, autorius, tema, nuotaika, asmeninis poreikis ir lūkestis knygai. Rekomendacijos tikrai stipriai veikia pasirinkimus, kaip ir bet kokio kito produkto reklama. Renkantis knygą galioja tos pačios taisyklės – domėtis ir neskubėti.
– Ar galima įvardyti ribą, laiką, kai knyga tapo greito vartojimo produktu – perskaitai vieną, imi kitą?
– Aš manau, kad tai – iliuzija. Skaito daug tie, kuriems to reikia ir kurie nori. Neprivalome vaikytis šios iliuzijos, jei mūsų patirtis su knyga yra kitokia – lėta, apgalvota. Dažnai einu į teatrą, ar tai irgi reiškia, kad pažiūriu vieną ir einu į kitą. Tikrai ne, toks yra mano poreikis. Ir viskas su tuo yra gerai.
– Lengvai atsisveikinate su perskaitytomis knygomis? Galima įsivaizduoti, kad leidyklos vadovė jų turi pilnas lentynas?
– Perskaitytas knygas dovanoju, nes noriu, kad kuo daugiau žmonių patirtų išgyventą emociją. Net jei knyga manęs neįtraukia, gal kitam duos tai, ko jis ieško.
– Kaip dažnai grįžtate prie jau skaitytų arba seniai išleistų knygų? Arba šiek tiek primiršto autoriaus?
– Prie seniai skaitytų negrįžtu, jei patiko knyga ir randu naują to paties autoriaus, būtinai pasidomiu. Tačiau mano paieškų, ką skaityti, laukas yra neapibrėžtas vien tik naujomis knygomis. Dažnai imu neskaitytą, seniai pasirodžiusią knygą, draugų rekomenduotą ar kažkieno lentynose užmatytą. Jokio skirtumo, kada ji išleista, svarbu tai, kas jos viduje.
– „Knygos nesivaiko madų“, – teigiate savo naujoje kampanijoje. Ar tai reiškia, kad gera knyga liks per amžius gera? Iš tiesų kūrinius, kurie išlieka, galima nesunkiai surašyti į storą sąsiuvinį...
– Ir taip, ir ne. Tiesa yra ta, kad tik nedaug knygų su skaitytojais keliauja ilgus metus. Bet, pripažinkime, literatūros lauką veikia ir laikotarpis, ir kultūros laukas, ir autoriaus patirtis, aplinka. Charlotte Bronte tekstai išties skiriasi nuo Fredriko Backmano. Tikrai skatinu nesustoti prie literatūros klasikos. Nepažinti modernios literatūros – irgi savęs ribojimas. Nebent klasika be galo patinka ir įkvepia.
– Koks būtų jūsų gyvenimo knygų penketukas?
– Sunkus klausimas. Knyga arba palieka emociją, arba ne. Man tai – svarbu. Savo vaikystę tapatinu su Brolių Grimų pasakomis, – ši knyga iki šiol guli garbingoje vietoje mano namų lentynoje. Jaunystės atradimai, sakyčiau, yra „Grafas Montekristas, vėliau įžengęs Johnas Irvingas su savo „Pasauliu pagal Garpą“, Ernestas Hemingway’us ir kiti klasikai. Modernioji literatūra man yra tarsi atradimų žaidimas: viena stebina, kita liūdina, trečia pakylėja emocijas iki dangaus.
– Visais laikais buvo sakoma, kad knygos – žinių šaltinis. Ar toks požiūris egzistuoja šiandien, kai manoma, kad technologijos yra visagalės?
– Niekada neturėjome tokio plataus priėjimo prie informacijos, kokį turime šiandien. Knyga yra viena iš tos informacijos formų. Žinios – tik maža dalis, ką knygos mums gali duoti. Daug ir ilgai galėtume kalbėtis, kaip knygos plečia akiratį, ugdo empatiją, skatina kritinį mąstymą, turtina žodyną, kuria emociją ir gali tapti gyvenimo atrama.
– Kaip kilo kampanijos „Knygos nesivaiko madų“ idėja?
– Manau, kad apie seniau išleistas, vertingas knygas kalbėti yra ne mažiau svarbu, nei kalbėti apie naujas. Leidyklos elektroniniame knygyne parengėme specialią rubriką „Knygos nesivaiko madų“, aktyviai šia tema kalbėsime ir socialinėje erdvėje, sieksime atkreipti dėmesį į knygas, kurios sulaukė daugybės kritikų liaupsių, pelnė įvairių apdovanojimų, tačiau liko (ne)atrastos. Kviesime ir savo skaitytojus dalytis seniausios knygos savo lentynoje nuotraukomis. Tikiu, tos knygos liudija apie nostalgiją, svarbius prisiminimus arba vertę. Manau, kad neteisinga lyginti knygą ir greito vartojimo ar mados prekes.
Dažnai girdžiu: knygų kainos yra didelės. Niekada su tuo nesutikau, nes žinau, kiek resursų ir žmonių pastangų įdėta jas leidžiant. Šiandien už gerą emociją teatre, kine ar koncerte išleidžiame daug didesnes sumas. Tapatinu knygą su geru iškilmingu koncertu, kuris joje tęsiasi ne dvi valandas.
– Naujos leidyklos išleistos knygos keliauja į lentynas, o kur keliauja neišpirktos? Ką su jomis darote?
– Išleista knyga turi savą gyvavimo ciklą, kuris, tenka pripažinti, yra gana trumpas. Čia ir slypi leidybos iššūkiai. Aistringi skaitytojai, o ir tie, kurie tik apie knygas kalba, pasotina savo smalsumą ir poreikį, imdami į rankas vis naujas. Neseniai išleistos labai greitai nueina į užmarštį. Nebent jų turinys atliepia daugiau žmonių poreikių ir apie knygą plačiai kalbama. Šiame greitame pasaulyje dalis labai gero turinio persikelia į išparduodamų knygų skyrius, dalyvauja išpardavimų festivaliuose. Leidybos verslo uždavinys – prognozuoti knygų tiražus ir kartu apyvartą.
