Jauni šiuolaikinių protų mūšių snaiperiai, tikėtina, neprivalėjo studijuoti marksiszmo-leninizmo. O kur nors akademybėje ar beprotnamy įstrigęs marksistas gali neprisiminti, kad bolševizmą beprasmišku žodžiu išvadino bolševikas Nr. 1 – Vladimiras Iljičius Uljanovas (Leninas).
Pamačius Victoro Sebestyeno knygą „Leninas. Intymus diktatoriaus portretas“ (išleido „Tyto alba“, vertė Aidas Jurašius) galima išbandyti savo išmanumą. Tereikia griebtis išmanaus telefono. Angliško originalo pavadinimas intymumu nedvelkia. „Lenin: The Man, the Dictator, and the Master of Terror“ — „Leninas: žmogus, diktatorius, teroro meistras“. Ar tik nebus dėmesys Leninui mūsų kraštuose tiek apmiręs, kad skaitytoją reikia gundyti aštriu padažu (beje, knygoje to esama — jeigu aštrybe laikytina meilės trikampio išklotinė: Leninas, Krupskaja, Armand.)
Vis dėlto, išmanesnį skaitytoją prie knygos palenkia ne tiek gundymas autentika, — gal apie Leniną sužinosime, ko negalėjome net įsivaizduoti? — kiek teigiamos autoritetingų leidinių recenzijos. Josephas Joffe 2017-jų spalio mėn. „The New York Times“ rašė, kad aukščiausios klasės V.Sebestyeno istorinis tyrimas skaitomas kaip trileris. Recenzijos autorius lygino knygą su serialu „Kortų namelis“, kurio personažo Franko Underwoodo nuginkluojantis cinizmas būdingas Leninui — tas cinizmas persmelkė Rusijos istoriją šimtmečiui. V.Sebestyenui užskaityta ir gebėjimas kurti įtampą, ir tai, kad jis, tikėtina, išarė visą Lenino raštų pūdymą — pusdešimto milijono žodžių.
Ko geriau nekęsti: komunistų, ar kaimynų?
Neabejotinas Lenino paveldas yra daugmaž visuotina neapykanta komunizmui. Lenino pradėtą Raudonosios Armijos žygį į Vakarus užbaigė Stalinas. Vadinamąją Versalio Europą (1919 — 1920 m.) pakeitė Jaltos ir Potsdamo Europa (1945 m.). Apie versališką Europą sakyta, kad susitarimai brandino tuziną karų. Stalinui užgrobus gabalą Europos, piliečiai tenai kentėjo dėl represijų, tačiau nekilo tikėtinų karų — pavyzdžiui, Vengrijos ir Rumunijos (dėl Transilvanijos), Lenkijos ir Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos, Gudijos ir Lietuvos (karai dėl Vilniaus tiek su lenkais, tiek su gudais), Lenkijos ir Vokietijos (dėl Silezijos, Rytprūsių), Lenkijos ir Čekoslovakijos (dėl Tešino srities), Vokietijos ir Čekoslovakijos (bandant bent jau grąžinti išvarytus du milijonus Sudetų vokiečių, kelis šimtmečius tenai gyvenusių senbuvių), Vengrijos ir Čekoslovakijos (dėl iškeldintų vengrų). Suskaičiavome jau aštuonis galimus konfliktus, o iki Balkanų dar nepriėjome.
Versališkos Europos plotuose, kuriuos Timothy Snyderis vadina kruvinomis žemėmis, naujos valstybės bandė pačios braižyti sienas, tačiau tas teritorijas žiauriai pertvarkė išoriniai arbitrai. Hitleris irgi braižė žemėlapį. Vadinamieji Vienos arbitražai iš Rumunijos atėmė Transilvaniją, užtat Rumunija gavo gabalą su Odesa, kada dalis SSRS buvo okupuota.
Dabartinis Eurazijos žemėlapis, imtas braižyti dar Leninui gyvam esant ir lyg Didysis Kanjonas sustingęs po Antrojo pasaulinio karo, parodė savo tvermę ir po 1989 m. Demokratijai plintant į rytus, autokratija susitelkė Rusijoje ir Vidurinėje Azijoje. Rusijai priklausančiame Šiaurės Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje, kur gyvuoja nepriklausomos valstybės, teritoriniai ginčai vyksta dėl palyginti nedidelių plotų. Net ir Ukrainos, kurią Rusiją norėtų sunaikinti, sienos atlaikė iki 2014 m. Reziumuojant galėtume sakyti, kad su Leninu susijusio istorinio tarpsnio palikimas yra politinių nacijų sienos — nuo Vokietijos iki Kirgizijos. Žemėlapis nusistovėjo, jį iš esmės pakeisti gali tiktai didelis karas.
Pokomunistinės tautos kol kas turi daugiau pretenzijų komunizmui, o ne vienos kitai. Visų šalių tautininkai dabar deda dideles pastangas, kad šis balansas būtų pakeistas: kaltė nuo Lenino ir Stalino būtų perkelta ant kaimynų.
V. Sebestyenas daugiau rašo apie asmenį, mažiau apie giluminius istorijos veiksnius — toks yra politinės biografijos žanras.
Revoliucionierius — dažniausiai dvigubas agentas
V. Sebestyenas daugiau rašo apie asmenį, mažiau apie giluminius istorijos veiksnius — toks yra politinės biografijos žanras. Slaptosios policijos agentams skirtoje išnašoje autorius vertina caro politinę policiją: „Ochranka nebuvo tokia visažinė ir veiksminga, kaip dažnai manoma.“ Išnašoje bene vienintelį kartą paminėtas Jevno Azefas (1869–1918). Šio asmens veiklą pabandysiu nušviesti ilgesnėmis pastraipomis, kadangi būtent J. Azefo gyvenimas buvo, sakytume, paviršinės biografijos ir giluminių istorinių veiksnių derinys. Tų giluminių veiksnių bangos iškėlė Leniną į politinės valdžios viršūnę.
Neturtingo siuvėjo sūnus J. Azefas, litvakas nuo Gardino, nugyveno pavyzdinį revoliucionieriaus ir kartu policijos provokatoriaus gyvenimą. Būdamas Karlsrūjės (Vokietija) politechnikos mokyklos studentas 1893 m. Azefas pats pasisiūlė teikti mokamas paslaugas Rusijos ochrankai. Tapęs informatoriumi, Azefas 1899 m. įstojo į Socialistų revoliucionierių (eserų) partijos užsienio organizaciją. Veiklus ir energingas Azefas 20-o amžiaus pradžioje tapo vienu iš eserų partijos vadovų. 1903 m. Azefas ėmė vadovauti savo sukurtai eserų Kovinei organizacijai. Jos nariai nužudė ne vieną aukštą pareigūną, tarp jų vidaus reikalų ministrą Viačeslavą Plėvę, taip pat didįjį kunigaikštį Sergejų Aleksandrovičių Romanovą, Maskvos generalgubernatorių, caro Nikolajaus dėdę ir svainį. Azefas buvo šių pasikėsinimų organizatorius, tačiau tikrasis jo vaidmuo ochrankai nebuvo žinomas, kadangi jis išdavė kitų pasikėsinimų dalyvius, pavyzdžiui, sužlugdė pasikėsinimą prieš carą Nikolajų II.
Iš viso Azefas išdavė 17 Kovinės organizacijos narių. 1908 m. eserai Azefą demaskavo ir už akių nuteisė mirti, tačiau tarp jų jau nebeliko žmonių, kurie būtų sugebėję susekti ir nužudyti Azefą. Žlugus revoliucinei karjerai, Azefas slapstėsi, nors tai jam netrukdė sėkmingai lošti biržoje. Pasimirė 1918 m. Vokietijoje. Galbūt pagrindinis Azefo veiklos motyvas buvo pinigai. Jis buvo bene geriausiai apmokamas ochrankos informatorius, gaudavęs didesnį atlyginimą nei jo darbdaviai. Kita vertus, jis organizavo ir tokius teroro aktus, apie kurios nepranešė ochrankai. Taigi jis veikė kaip tikras dvigubas agentas – apgaudinėjo ir ochranką, ir eserus.
Tačiau kai kurie ochrankos veikėjai buvo ne ką kvailesni už Azefą, jie irgi žaidė savus žaidimus. Vienas iš tokių buvo Azefo globėjas, aukštas Rusijos policijos pareigūnas Sergejus Zubatovas (1864 — 1917). Jaunystėje policijos prigriebtas dėl antivalstybinės veiklos, Zubatovas sutiko tapti informatoriumi. Vėliau jis padarė karjerą kaip policininkas. Manoma, kad tai jis įžvelgė teroristo Azefo talentą ir paskatino jį kurti Kovinę organizaciją – juk policininkams svarbu, kad teroristai niekada neišnyktų. Kita vertus, Zubatovas nuoširdžiai siekė reformuoti sutrešusią carinę santvarką. Jo iniciatyva buvo steigiamos valdžiai lojalios darbininkų organizacijos.
Pramonininkams Zubatovo profsąjungos visai nepatiko, nes per jas darbininkai išsikovodavo didesnius atlyginimus. Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų agituojami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus. Beje, tarp bolševikus rėmusių kapitalistų būtą sentikių, jie su caro valdžia turėjo savų istorinių sąskaitų. Zubatovo, kaip jam atrodė, kontroliuojama Kovinė organizacija pasirodė esanti neblogas įrankis žudyti konservatyvius pareigūnus ir šitokiu būdu kloti kelią reformoms. Kita vertus, Kovinei organizacijai nužudžius Plėvės pirmtaką ,vidaus reikalų ministrą Dmitrijų Sipiaginą, buvo pašalintas asmeninis Zubatovo priešas. Taigi, policijos kryptingas teroras pasitarnavo ne tiktai visuomenės pažangai, bet ir asmeninei karjerai.
Ochrankos ir Kovinės organizacijos bendradarbiavimas yra klasikinis iš viršaus inspiruoto teroro pavyzdys. Viršūnių organizuotas buvo ir kitas 1905-ųjų metų revoliucijos įvykis — visuotinas geležinkelininkų streikas. Tų metų spalio 17-osios caro manifestas, kuriuo įvesta konstitucinė monarchinė tvarka, buvo pasirašytas dar ir dėl to, kad vienas caro dėdė valdovo akivaizdoje pagrasino nusišausiąs. Rimta išorinė aplinkybė buvo visoje šalyje sustoję traukiniai. Streikas vyko labai drausmingai: visas eismas staiga liovėsi, tačiau keliuose neliko stovinčių traukinių – visi buvo nuvaryti ant atsarginių bėgių. Pasibaigus streikui eismas taip pat sklandžiai atsinaujino. Organizuoti streiką buvo ne ką menkesnis techninis uždavinys nei užtikrinti sklandų eismą. Pavienės entuziastų kuopelės gali sistemą sulaužyti, o ne tvarkingai ją sustabdyti. Akivaizdu, kad streiko negalėjo surengti paprasti geležinkelininkai. Vadinasi, inžinieriai veikė organizuotai — su aukštų pareigūnų pritarimu.
Įsipareigojimų trikampiai, cinizmo daugiakampiai
J.Azefo pavyzdys rodo, kokia buvo politinė revoliucionierių moralė. Tiesa, tai ribinis pavyzdys. Asmeniniai revoliucionierių santykiai irgi buvo savaip moralūs. V.Sebestyenas aprašo Lenino, jo žmonos Nadeždos Krupskajos ir Inesos Armand meilės trikampį, kuriame visos viršūnės jautėsi įsipareigojusios kitoms. I.Armand buvo patyrusi trikampių braižytoja. Ištekėjusi už Aleksandro Armando, sugyvenusi su juo keturis vaikus, Inesa paliko vyrą dėl jo jaunesnio brolio Vladimiro ir sulaukė nuo jo vaiko (kai kas mano, kad tai Lenino vaikas). Inesos vyras Aleksandras nepaisant jos neištikimybės visą laiką rėmė ją pinigais, pasinaudojo ryšiais, kad ištrauktų ją iš kalėjimo. Lenino, Inesos ir Nadeždos trikampyje nusistovėjo žmogiški santykiai. Krupskajai teko panašus vaidmuo kaip Inesos vyrui Aleksandrui — geranoriškai prisitaikyti.
Jis nebuvo ir žiaurus: kitaip nei Stalinas, Mao Dzedongas ar Hitleris, Leninas niekada su pasimėgavimu neklausinėdavo smulkmenų apie savo aukų mirtį. Bet kuriuo atveju tos mirtys jam buvo teorinės – tiesiog skaičiai.
V.Sebestyenas charakterizuoja savo herojų: „Leninas suvokė save kaip idealistą. Jis nebuvo pabaisa, sadistas ar piktavalis. Asmeniniuose santykiuose visada buvo malonus, elgėsi kaip jį išauklėjusios aukštesniosios vidurinės klasės atstovas. Jis nebuvo pasipūtęs. Mokėjo juoktis – kartais net iš savęs. Jis nebuvo ir žiaurus: kitaip nei Stalinas, Mao Dzedongas ar Hitleris, Leninas niekada su pasimėgavimu neklausinėdavo smulkmenų apie savo aukų mirtį. Bet kuriuo atveju tos mirtys jam buvo teorinės – tiesiog skaičiai. Jis niekada nevilkėjo uniformos ar kariško stiliaus palaidinių, ką mėgo daryti kiti diktatoriai. Tačiau per visus tuos metus, kai vyko vaidai su kitais revoliucionieriais ir buvo stengiamasi išlaikyti valdžią, Leninas niekada neparodė gailesčio ar humaniškumo nugalėtam priešininkui, nebent tai būtų buvę politiškai tikslinga. Jis sukūrė sistemą, grįstą mintimi, kad kilnus tikslas pateisina prievartą prieš oponentą. Šią mintį ištobulino Stalinas, bet sukūrė ją Leninas.“ Patikslinkime — kariško stiliaus švarką Leninas dėvėdavo. Tai matyti ant knygos viršelio. Tačiau darydavo tai namų aplinkoje, kur leisdavo sau glostyti kates.
Politikoje šis malonus žmogus buvo pragmatiškas kaip J.Azefas, nors kažkodėl nelaikomas niekšu kaip pastarasis. Pavyzdžiui, savo veiklai, kurią vainikavo 1917-jų Spalio perversmas, Leninas ėmė pinigus iš Vokietijos. 1918-jų kovą Leninas sutiko su vokiečių primestomis Bresto taikos sąlygomis, pagal kurias Ukraina, Gudija, Baltijos šalys buvo atplėštos nuo Rusijos. 1919-ųjų pavasarį buvusioje Rusijos teritorijoje vienu metu vyko 23 karai. Į Maskvą atvyko amerikiečių misija, vadovaujama Williamo Bullito (1891 — 1967). Jis pasiūlė bolševikams planą, pagal kurį visos kariaujančios šalys paskelbtų paliaubas, o įsitvirtinusios valdžios, įskaitant ir bolševikų, būtų pripažintos teisėtomis. Leninas sutiko: pagal taikos planą bolševikams būtų paliktos kelios gubernijos (Maskvos, Petrogrado ir kt.), kurias jie tada kontroliavo. Rusijos ateities sąranga turėjo būti svarstoma tarptautinėje konferencijoje. Tai dar vienas liudijimas, kad taktiniais sumetimais Leninas negailėjo Rusijos teritorijos. W. Bullito planas nebuvo įgyvendintas. O jei tada ir būtų paskelbtos paliaubos, neaišku, kiek tvari būtų taika.
Įdomu, ką Lenino gyvenimas byloja apie Rusijos ateitį? Žvelgiant į tos šalies istoriją akivaizdu, kad politinė ir ekonominė santvarkos tenai progresuoja sunkiai. Tokie reformatoriai kaip Petras I ar Leninas sugriauna senąją sanklodą, sukuria nelanksčius politinius statinius, kuriuos griauna kitas reformatorius. Gal ne vien ribota vaizduotė, o Rusijos istorijos charakteris neleidžia tikėtis, kad dabartinis Vladimiro Putino režimas Rusijoje gali taikiai išvirsti į demokratinę tvarką.
Immanuelis Wallersteinas 2011-aisiais svarstė apie leninizmą. Jo nuomone, marksizmas-leninizmas yra ideologų sukurpta dirbtinė sąvoka. Marksizmas ir leninizmas turi ateitį tik atskirai. Leninizmas — politinė praktika, kurią vykdo autoritariškai tvarkoma partija. Užgrobusi valdžią, partija stiprina valstybės aparatą. Šis yra labai centralizuotas. Politinis partijos tikslas — siekti, kad šalis ekonomiškai pasivytų ir pralenktų išsivysčiusias valstybes. Partija ideologiškai kovoja su galingųjų valstybių imperializmu. Partijos politika pragmatiška, o ne dogmatiška. Pasak I.Wallersteino, lenininė yra tokia grupuotė, kuri turi visus be išimčių jo išvardytus požymius. Kadangi I.Wallersteino veikalai neaplenkė Lietuvos universitetų programų, siūlau tokį klausimą dėstytojams ir studentams: ar Antanas Smetona ir tautininkai, 1926 m. Lietuvoje įvykdę perversmą, buvo leniniečiai?
I.Wallersteinas: „Štai mano prognozė. Apie 2050 m. Leninas gali tapti svarbiausiu Rusijos nacionaliniu herojumi. <...> Leninas bent jau Rusijoje yra pakeliui į politinę reabilitaciją.“
Kadangi didvyriai nevaikšto po vieną, galima tik spėlioti, kurie monstrais dabar laikomi 20-o amžiaus politikai bus reabilituoti po kelių dešimtmečių.
Victor Sebestyen. Leninas. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2019. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė.
