„Kvapą gniaužiantis istorinis romanas. Be jaudinančio turinio, rašytoja patiekia didžiulę dvasinę puotą nuostabiu, nepaprastai meistrišku stiliumi, kuriuo tiesiog mėgaujamasi skaitant. Sudėtingi sakiniai, išplėstinės frazės, homeriški aprašymai tikrai reikalauja susikaupimo, tačiau būtent todėl įstringa atmintyje. Šiandien mažai kas vartoja tokią spalvingą, plastišką ir kilnią kalbą“, – rašo kultūros portalo Wywrota.pl literatūros kritikė Beata Igielska.
K.Sabaliauskaitė: „Smagu, kad Lietuvai gėdos nepadarei“
Pati rašytoja sako, kad džiaugiasi sėkme ir tuo, kad nepadarė gėdos Lietuvai.
„Turiu prisipažinti, kad iki galo nesuvokiau, kokio didelio matomumo buvo sulaukusi Lenkijoje jau pirmoji dalis. Taip, ji buvo patekusi į bestselerių dešimtukus, susilaukė nuostabių recenzijų ir buvo pastebėta kaip joks kitas lietuviškas romanas, – 15min sakė K.Sabaliauskaitė. – Na, bet dabar daugybė žurnalistų ir kritikų rašė, kad „pirma dalis buvo sukėlusi furorą“, ir buvo toks įspūdis, kad ją absoliučiai visi su literatūra susiję žmonės yra perskaitę, pamėgę ir nekantriai laukė tęsinio.
Taigi – džiaugiuosi apskritai už visą Lietuvos kultūrą, tiesiančią tiltus.
Todėl antrosios dalies nebereikėjo pristatinėti pasakojant „apie ką ir kodėl“. Prieš antrosios dalies premjerą žurnalistai ir kritikai patys skambino į leidyklą ir prašė rezervuoti interviu su manimi, o kai kurie vyko kalbėtis ir į Vilnių, ir į Londoną. Džiugino ir tai, kad pristatinėjant pirmąją dalį interviu metu turėdavau pirmiausia penkis–dešimt klausimų atsakyti apie pašlijusius Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinius santykius, o tik tada pereidavome prie literatūrinių klausimų. Dabar to nebereikėjo. Buvo matyti, kad ir „Silva rerum“ sėkmė, ir nepaprastai kryptingas, profesionalus pastarųjų metų Lietuvos kultūros pristatymas Lenkijoje (už tai reikia dėkoti kultūros atašė Rasai Rimickaitei) yra jau pralaužęs ledus. Taigi – džiaugiuosi apskritai už visą Lietuvos kultūrą, tiesiančią tiltus. Ir dėl savo vertėjos Izabelos Korybut-Daszkiewicz, šiemet apdovanotos Šv. Jeronimo premija. Na, bet kai tampi vienu iš tokio festivalio kaip „Conrad Festival“ headliner'ių kartu su Arundhati Roy ir Olga Tokarczuk, surenki pilnas sales, matai recenzijas ir masę skaitytojų atsiliepimų – tai, neslėpsiu, smagu, kad Lietuvai gėdos nepadarei“.
„Šioje tetralogijoje labiausiai stulbina tai, kad sulaukėme romano, kuris – nors parašytas svetima kalba – idealiai įsirašo į lenkiškų tekstų įvairovę – ir kanoninių, ir šiuolaikinių. [...] O visa tai dėl to, kad čia susiduriame su literatūra, kuri peržengia įprastines ribas ir pasakoja apie esmines, fundamentalias kultūrines patirtis, suprantamas visiems buvusios Abiejų Tautų Respublikos gyventojams. Interviu portalui 15min K.Sabaliauskaitė kažkada yra sakiusi, jog lietuvių literatūrą derėtų suprasti plačiau ir į ją įjungti tuos tekstus apie Lietuvą, kurie buvo parašyti kitomis kalbomis – kad ir Czesławo Miłoszo „Isos slėnį“, Romaino Gary „Aušros pažadą“ ar jidiš kalba parašytus Chaimo Grade romanus. Tai puikus sumanymas: jis išvaduoja mus ne vien nuo ribojančios tautinės perspektyvos, bet ir leidžia prie „mūsiškių“ autorių priskirti tokią nuostabią rašytoją kaip K.Sabaliauskaitė“, – recenzijoje rašo vieno įtakingiausių ir skaitomiausių Lenkijos savaitraščių „Tygodnik Powszechny“ kritikas, literatūrologas ir filosofas Krzysztofas Żwirskis. Jis tetralogiją „Silva rerum“ vadina visos Vidurio Europos atminties pasakojimu, o autorę lygina su geografines sienas peržengiančių klasikų kūryba.
„K.Sabaliauskaitė nekuria „ant karštųjų“, istorijos atraižų nederina atsitiktinai ar prišokamai. Patenkame į tiesiogiai suprantamų daiktų mišką – per meno istorikės dėmesio nusipelnančius objektus, bet ir perkeltine prasme: laiko sudaiktintų, dehumanizuotų gyvenimų mišką, kuriems autorė sugrąžina deramą vietą istorijoje, supindama jas į siužetą, atgaivinamą jautrumo ir vaizduotės“, – literatūros žurnale „Czas literatury“ rašo literatūrologas ir vertėjas Kamilis Pecela.
K.Sabaliauskaitė – vienas iš galingiausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.
O.Tokarczuk pagyros K.Sabaliauskaitei
Viena garsiausių Lenkijos rašytojų, šių metų „Man Booker International“ premijos laureatė ir epinio istorinio romano „Jokūbo knygos“ autorė Olga Tokarczuk apie lietuvės romaną atsiliepė taip: „K.Sabaliauskaitė – vienas iš galingiausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“ Šis Olgos Tokarczuk įvertinimas papuošė lenkiškojo „Silva rerum II“ leidimo viršelį. Krokuvos Knygų mugėje abi rašytojos dalijo autografus leidyklos „Wydawnictwo Literackie“ stende, o „Bookerio“ premijos laureatė apsilankė ir daug dėmesio susilaukusiame K.Sabaliauskaitės autoriniame susitikime „Conrad“ literatūros festivalio metu, kurio tema buvo istorijos atkūrimas literatūroje.
„K.Sabaliauskaitė atmeta bet kokius banalius stereotipus ar išankstines nuostatas, todėl pasaulis, kurį ji taip detaliai aprašo, akina ne tik savo grožiu, bet, visų pirma, daugiamatiškumu. Kaip taikliai pastebėjo pati rašytoja, Lenkijos ir Lietuvos ne tik bendra kultūra ir istorija, bet ir panašus jautrumas ir jausmingumas. Neturime leisti jokiai einamajai geopolitikai šito sunaikinti“, – rašė „Tygodnik Powszechny“ apžvalgininkas Michał Słowiński, dalydamasis įspūdžiais apie K.Sabaliauskaitės autorinį renginį „Conrad“ festivalyje.
Apie pažintį su O.Tokarczuk K.Sabaliauskaitė pasakojo: „Susipažinome tik gerokai po to, kai ji davė anotaciją pirmosios dalies viršeliui – taigi, noriu pabrėžti, kad jos įvertinimo neįtakojo draugystės ar „blatai“. Yra tekę viešėti jos organizuojamame festivalyje „Literatūros kalnai“ Silezijoje, Nova Rudoje – ten, į mažą miestelį, greta kurio gyvena O.Tokarczuk, kiekvieną liepos mėnesį suvažiuoja daugybė Lenkijos ir užsienio literatūros žvaigždžių. Toks jos būdas parodyti, kad nėra tokio dalyko kaip „užkampis“ ar „provincija“, – 15min pasakojo K.Sabaliauskaitė. – Apskritai, jos kūrybos dėmesys visuomet krypsta į „mažąjį žmogų“, skriaudžiamuosius, užmirštuosius, ekologiją. Tai man daug pasako apie ją kaip asmenybę. Būdama psichologė pagal išsilavinimą ji tiesiog intuityviai užčiuopia atvirus mūsų laikmečio nervus ir įtampas – tai turbūt ir yra priežastis, kodėl ji taip plačiai skaitoma pasaulyje, pelnė „Booker'į“ ir pateko į JAV National Book Awards trumpąjį sąrašą. Ji labai šiltas žmogus, ir iš jos sulaukiau nepaprasto palaikymo bei gal net pernelyg dosnių komplimentų... Abi laukiame, kai bus išversta „Silva Rerum III“ – išsiaiškinome, kad pačios to nežinodamos, lygiai tuo pat metu rašėme apie tą patį laikotarpį, judaizmą ir konvertitus – ji 2015 metais išleistas „Jokūbo knygas“, aš – 2014 m. išleistą trečiąją dalį. Net Martynas Mikalojus Radvila jos romane pasirodo kaip epizodinis veikėjas. Laukiame, kol galėsime susėsti ir padiskutuoti apie mus sužavėjusį laikotarpį ir jo įtampas“.
„Silva rerum“ Lenkijoje skaitoma adekvačiau
Lietuvių rašytoja ne vien jau puikiai pažįstama, bet ir jos naujasis romanas buvo labai laukiamas – tai liudijo faktas, jog „Silva rerum II“ iškart atsidūrė Lenkijos knygynų vitrinose. Knyga sulaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio: romano premjera anonsuota televizijos žinių „Teleexpress“ laidoje, o viena svarbiausių literatūrinių laidų „Chuligan Literacki“ (Literatūros chuliganas) vyko filmuoti interviu su K.Sabaliauskaite į Londoną. Lietuvių autorei skirta laida buvo pasirinkta sezonui, kuriame žiūrovai matys pokalbius ir su tokiomis žvaigždėmis kaip Julianas Barnesas, pradėti.
K.Sabaliauskaitė davė daugiau nei dvi dešimtis interviu televizijai, radijui, spaudai ir interneto žiniasklaidai, o tetralogijos antrosios dalies ištraukas šiuo metu per Lenkijos valstybinio radijo Pirmąją programą skaito iš Lietuvos kilusi žymi Varšuvos Nacionalinio dramos teatro aktorė Viktorija Gorodeckaja. Be prestižinių literatūros festivalių – Bruno Schulz Vroclave ir „Conrad“ Krokuvoje, – lietuvių rašytojos 2019 m. jau laukia daug kvietimų į kitus literatūros festivalius.
Kalbėdama apie tai, ar pastebi, jog skaitytojai Lenkijoje jos kūryboje atranda kažkokių kitokių aspektų nei knygų mėgėjai Lietuvoje, K.Sabaliauskaitė sakė, jog pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad Abiejų Tautų Respublikos laikotarpis lenkų masinėje sąmonėje yra kur kas labiau pažįstamas nei Lietuvoje.
„Juk jų atmintis nebuvo šitaip valoma, kaip pas mus, kur pusę amžiaus sovietinė mokykla diegė, kad tai „nutautėjimo ir nuosmukio laikotarpis". Lenkams puikiai žinomas jis ir iš Henryko Sienkiewicziaus „Trilogijo“, tad dėl laikotarpio panašumo nuolat buvau su juo lyginama, buvo teigiama, kad vadovaujuosi visai kitu principu, – 15min teigė K.Sabaliauskaitė. – Dėl masinėje sąmonėje funkcionuojančios žinijos „Silva rerum“ ten skaitoma adekvačiau: tokių vertinimo anachronizmų ir ahistorizmų, kaip Lietuvoje, kur recenzuodama pirmąją dalį viena literatūros kritikė niršo, kad „neatpažįsta Baroko“ ir kaip pavyzdį citavo 100 metų vėliau nei romane aprašomi įvykiai kūrusį, vėlyvosios „šiurpinančiosios“ metafizinės poezijos atstovą Józefą Baką (jis, jam deramu chronologiniu laikotarpiu tapo vienu trečiosios dalies epizodinių herojų) tikrai nepasitaiko (juokiasi). Vertindami Lenkijoje antrą dalį, kritikai nekart pabrėžė žanrinį novatoriškumą – jog Didysis Šiaurės karas yra parodytas moterų akimis ir per moterų patirtis. Ši sąmoninga moteriškosios perspektyvos ir „vyriškojo“ karo opozicija Lietuvoje praslydo beveik nepastebėta. Kadangi „Silva rerum II“ išleista dar 2011 m., gerokai prieš šiuo metu stiprią feministinę „herstory“ literatūros tendenciją (ir tokius romanus kaip Pat Barker „Mergelių tyla“ (The Silence of the Girls), lenkams tai paliko nemažą įspūdį. Mano pačios savosios kūrybos vertinimui tai nedaro įtakos – kaip visada, esu priekabi pati sau ir laikausi nuomonės, kad visada reikia stengtis sukurti ką nors dar geriau...“
