K.Sabaliauskaitė Lenkijoje išties populiari. Į jos susitikimus su skaitytojais plūsta daugybė žmonių, o knyga apie XVII amžiaus Vilnių lenkams daro įspūdį. Pastarasis rašytojos susitikimas įvyko Balstogėje su vietos literatūros mylėtojais.
Dalyvavo literatūros festivalyje
Kaip rašo bialystok.wyborcza.pl, „nulis dialogų, ilgi sakiniai, užimantys po pusę puslapio, o kartais ir kelis, veiksmo laikas – XVII amžius ir dar lotyniškas pavadinimas „Silva rerum“. Ar tai iš viso įmanoma parduoti? Galima. K.Sabaliauskaitės romanas apie barokinį Vilnių tapo tikru hitu.“
„Norėjau aprašyti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės gyvenimą pasakodama vienos šeimos istoriją“, – taip susitikime Balstogėje sakė pati autorė.
Lenkijoje niekada nepamiršdama pabrėžti, kad K.Sabaliauskaitė – lenkiškų šaknų turinti lietuvė, XVII amžiaus kultūros ir meno istorijos daktarė, 15 metų gyvenanti Londone. Balstogėje ji dalyvavo literatūros festivalyje, kurį organizuoja „Bestselerių fabrikas“.
Norvaišų šeimos istorija prikaustė lietuvių dėmesį, visos trys jos dalys pateko į perkamiausių knygų dešimtukus. Lenkus ji irgi traukia – juk veiksmas iš Žemaitijos persikelia į Vilnių. Tad nestebina klausimas, kurio K.Sabaliauskaitė sulaukė iš vakarą Balstogėje vedusio Mareko Kochanowskio: „Ar rašote apie Vilnių kaip lenkišką, ar lietuvišką miestą?“
„Vilnius kaip choras“
„Vilnius yra kaip choras. Jeigu skambėtų tik lietuvių kalba, kuri yra nuostabi, arba jeigu skambėtų tik lenkiškai be jidiš, be rusų kalbos – paveikslas būtų labai nepilnas. Šiuo miesto grožį ir charizmą kaip tik tai ir kuria. Rašau apie Vilnių, kuris yra kaip tik toks choras. Tam tikra prasme nebylus. Vilnius yra toks perpildytas balsų, kad nė vienas iš jų negali skambėti kaip pagrindinis“, – į klausimą atsakė rašytoja.
Lenkijoje mėgstama pavadinti K.Sabaliauskaitę „Sienkiewicziumi su sijonu“ (Henrykas Senkiewiczius – žymus lenkų rašytojas), tačiau lietuvių rašytoja tvirtina nemėginusi lygiuotis į šią asmenybę: „Manau, kad rašau truputį kitaip. Pasirinkau man įdomią kryptį – nuo didžiosios istorijos link mikroistorijos. Moterų, vaikų, mažumų istorijos. Tai buvo labai įdomu – papasakoti LDK istoriją per vienos šeimos istoriją. Kaip tik tokia mikroistorija leidžia pamatyti visą kultūrinį vaizdą, papasakoti labai daug apie praeitį.“
Vilnius yra kaip choras. Jeigu skambėtų tik lietuvių kalba, kuri yra nuostabi, arba jeigu skambėtų tik lenkiškai be jidiš, be rusų kalbos – paveikslas būtų labai nepilnas, – sakė K.Sabaliauskaitė.
„Silva rerum“ autorė taip pat prisiminė nesutarimus su redaktoriais dėl knygoje vartojamų lenkiškų žodžių. Galų gale ji tuos ginčus laimėjo, tačiau Valstybinė lietuvių kalbos komisija norėjo ją nubausti. K.Sabaliauskaitė prabrėžia nenorėjusi apgaudinėti savo skaitytojų, kad jos herojai tais laikais kalbėjosi lietuviškai: bajorai jautėsi esą lietuvių, tačiau kasdien kalbėdavosi lenkiškai, o tiksliau – LKD dialektais.
Paklausta, ar nebijojusi lietuvių reakcijos dėl aprašomos Abiejų Tautų respublikos, K.Sabaliauskaitė atsakė neigiamai: „Nesibaiminau. Yra įvairių lietuvių. Tie, kurie su kaustytais batais ir plikomis galvomis, ir tie normalūs, kurie domisi istorija. Nereikia pamiršti, kad ne vieną dešimtmetį Abiejų Tautų respublika viešai nebuvo minima, tad nemažai daliai lietuvių tai visai nėra įprastas dalykas. Juk sovietmečiu mokyklose siekta supriešinti lenkus su lietuviais. Daugelį metų Abiejų Tautų respublikos laikai buvo parodomi kaip lietuvių tautos žlugimo laikas, kai sulenkėjusi bajorija pragėrė valstybę. O juk tai nebuvo taip vienareikšmiška.“
Kalbos mokėsi ir klausydama gandų
Neišvengė K.Sabaliauskaitė klausimo apie šių dienų Lietuvos ir Lenkijos santykius. „Šiandien atsikėliau 3.30 ryte, kad galėčiau čia atvažiuoti, kad šis susitikimas įvyktų. Galvoju, kad dialogas gali prasidėti per meną ir literatūrą. Turime kuo daugiau kalbėtis. Žinoma, sunkiausia peržengti kalbos barjerą. Bet turime labai panašią kultūrą, vienodai žiūrime į pasaulį“, – kalbėjo rašytoja.
Puikiai lenkiškai kalbanti K.Sabaliauskaitė nepraleido progos pagirti ir jos knygos vertėją Izabelę Korybut-Daszkiewicz, teigdama, kad vertimas yra nuostabus, „lyg būčiau pati parašiusi lenkiškai“. Paklausta, iš kur pati taip puikiai moka lenkų kalbą, K.Sabaliauskaitė prisiminė savo šeimą: „Esu kilusi iš senos Vilniaus šeimos. Močiutė įsimylėjo lietuvė, kurio tėvas buvo šimtaprocentinis lenkas. Todėl liko Lietuvoje. Kai mama su močiute norėdavo pasidalinti gandais, visada kalbėdavo lenkiškai. Mokiausi šios kalbos nuo mažumės, kartais net pasislėpusi už spintos virtuvėje ir klausydama mamos bei močiutės kalbų apie kažkieno meilužį.“
K.Sabaliauskaitė pažadėjo knygos tęsinį. Lietuviškai jau pasirodė trys „Silva rerum“ dalys.
