„Levandų sodas“ – jaudinanti ir intriguojanti dviejų šeimų istorija apie meilę, pavojų, karą nė kiek nenusileidžia „Orchidėjų namams“. Šis psichologinis jausmų romanas istorijos fone nukelia skaitytoją iš saulėto Provanso į dvarą Jorkšyre, iš dabarties į Antrojo pasaulinio karo metus.
Visus Lucindos Riley romanus persmelkia viena amžina tema – meilės, skausmingos netekties ir vilties pradėti naują gyvenimą. Jos pasakojimo stilius vaizdingas, nepaprastai įtraukiantis, emocingas, nuoširdus ir lyriškas.
Interviu rašytoja atskleidžia savo kūrybos paslaptis, svarsto, kokias knygas mėgsta skaityti šiuolaikinės moterys, kaip aktorystė jau pačiai padeda įsijausti į kuriamus personažus.
– Jūsų naujausias romanas „Levandų sodas“ pasiekė pardavimų rekordą. Sakykite, kaip kilo mintis parašyti šį romaną?
– Romano idėja kilo lankantis nuostabioje senovinėje pilyje, stūksančioje netoli mūsų namų Prancūzijoje. Aš labai džiaugiausi, kad Emilei neregėtai pasisekė ir ji tapo vienintele jo paveldėtoja! Aš ir pati norėčiau tokio namo!
Knygoje yra dvi laiko linijos – dabarties ir praeities. Veiksmas praeityje vyksta nacių okupuotame Paryžiuje ir Prancūzijos pietuose, pagrindinės knygos veikėjos – neįtikėtinai drąsios Specialiųjų operacijų tarnybos moterys, kurias Britanijos vyriausybė pasiuntė į pagalbą prancūzų Pasipriešinimo dalyviams. Norėjau nupūsti dulkes nuo mažai žinomų istorijų apie tuo metu ten dirbusias moteris – juk paprastai visose istorijose apie karą moterys sėdi namie, mezga kojines ir valo ropes. O šios moterys žinojo, kad pasiųstos į Prancūziją vargiai išgyvens daugiau kaip šešias savaites. Ir vis tiek išvyko. Iš keturiasdešimties ten pasiųstų moterų išgyveno dvidešimt trys, jos ir papasakojo, kaip viskas buvo. Bet „Levandų sodas“ – tai daugiau nei istorijos pamoka... Aš tik pasirinkau istorinį foną ir pasiskolinau personažus iš to laikotarpio.
– Kaip manote, kokias knygas nori skaityti šiuolaikinės moterys?
– Moterys nori skaityti tokias knygas, kuriose atpažįsta save. Juk šiais laikais moterys turi viską spėti – dirbti, rūpintis šeima, vaikais, asmeniniais poreikiais.
– Kalbate iš savo patirties?
– Taip, puikiai tai žinau, juk ir pati turiu penkis vaikus. Manau, dabar labiausiai moterims rūpinti tema – kaip išlaikyti pusiausvyrą. Kuo toliau, tuo labiau moters gyvenimas primena trilerį… Bent aš įžvelgiu tokią tendenciją.
– Kokias knygas pati mėgstate skaityti?
– Mėgstu gerus istorinius romanus, man patinka klasikai, senųjų laikų rašytojai, tokie kaip F. Scottas Fitzgeraldas.
– Anksčiau buvote aktorė ir šokėja, paskui nusprendėte parašyti knygą. Be to, Jūs tada auginote vaiką, kūrėte namo Tailande dizainą. Atrodo, turite daugybę talentų. Kuris vaidmuo Jums mieliausias – rašytojos, motinos, aktorės?
– Sakyčiau, aš dirbu multiprograminiu režimu. Tačiau labiausiai man patinka būti mama. Ir tik po to rašytoja. Man rodos, gimiau rūpintis vaikais ir rašyti knygas, – abu šie užsiėmimai man yra instinktyvūs.
– Girdėjau, kad rašymo procesą pradedate nuo diktofono įrašo. Viename interviu atskleidėte, kad kenčiate nuo RSI sindromo (vienas iš sąnarių ir raumenų susirgimų dėl monotoniško darbo prie kompiuterio – red. past.) ir negalite ilgai dirbti. Ar ši problema buvo Jus kada nors privertusi suabejoti savo pašaukimu?
– Taip, ir labai dažnai. Prieš tapdama rašytoja buvau šokėja ir milžiniški fiziniai krūviai paliko pėdsaką – labiausiai nukentėjo mano raumenys. Kai rašiau pirmąsias savo knygas, man viską skaudėjo. Tada galvojau: „O, Dieve, kaip rašyti, kai šitaip skauda?“ O paskui šovė į galvą mintis įrašinėti tekstą diktofonu. Tai buvo geras sprendimas.
– Kaip kuriate knygos siužetą?
– Pirmiausia nusprendžiu, kur vyks veiksmas. Tada pradedu tyrinėti tą kraštą ir laikotarpį, apie kurį noriu rašyti. Paprastai sukaupiu informaciją skaitydama kuo daugiau literatūros apie pasirinktą laikotarpį, bet per daug nesigilinu į detales. Juk esu istorijų pasakotoja, o ne istorikė, todėl man svarbiausia – siužetas ir personažai. Labai stengiuosi, kad istoriniai faktai neužgožtų knygos įvykių ir personažų. Turiu būti atsargi, nes puikiai žinau, kad galiu tiesiog paskęsti medžiagoje, kurią skaitau, o tada nė nepradėsiu rašyti knygos.
Kai sugalvoju istoriją, imuosi rimtesnių tyrimų, tada ieškau specifinių faktų ir įvykių, kurie galėtų paveikti personažų gyvenimą ir praverstų kuriant siužetines linijas.
– Apie ką Jums labiau patinka rašyti – apie praeitį ar dabartį?
– Prisipažinsiu atvirai, geriau jaučiuosi rašydama apie praeitį. Neturiu supratimo, kodėl taip yra, bet galiu pasakyti viena – dar vaikystėje savaitgaliais ir per atostogas mieliau eidavau į vietos muziejus, nei bėgiodavau po parduotuves. Visada žavėjausi istorija, sakyčiau, net esu jos apsėsta. Mokykloje istorija ir anglų kalba buvo mano mėgstamiausios pamokos.
– Kaip manote, ar aktorystė turėjo įtakos jūsų rašymo įgūdžiams?
– Manau, tie metai, kuriuos praleidau vaidindama, išties su kaupu atsipirko, nes dabar man itin lengva įsijausti į kuriamus personažus. Ironiška, bet beveik visų pjesių, kuriose man teko vaidinti, veiksmas vyko praeityje...
Kaip jau ir sakiau, pirminę istoriją įrašau į diktofoną, ir mano padėjėja kaskart kikena, girdėdama, kaip aš imituoju savo personažų balsus ir tartį – nesvarbu, kokiai epochai jie priklausytų...
– Ką patartumėt pradedantiems rašytojams, norintiems parašyti gerą istorinį romaną?
– Po teisybei, manau, kad niekas negali išmokyti, kaip pasakoti istorijas. Galima išmokyti tik šiokių tokių gudrybių, patobulinti techniką. Na, bet jei labai norite, štai penkios auksinės mano taisyklės, kuriomis galėtų vadovautis potencialus istorinių romanų autorius.
1. Atsiduok vaizduotei! Iš patirties žinau, istoriniai faktai visada įsipina į pasakojimą, bet nesileisk jų užvaldomas, neleisk jiems tavęs riboti ar užgožti veikėjų. Nepamiršk, tu rašai romaną!
2. Gyvenk, kvėpuok ir prisijaukink pasaulį, apie kurį rašai, pažink savo personažus. Linksminkis su jais!
3. Niekada negalvok, kad tai, ką rašai, netikra. Patikėk, tikrovė dažnai būna keistesnė už literatūrą...
4. Jei jauti, kad šiandien – ne tavo diena ir niekas tau nesiseka, net nepradėk skaityti parašyto teksto ir nepulk plėšyti puslapių. Palik tekstą ramybėje – tiesiog atsikelk kitą rytą ir tęsk darbą toliau.
5. Jei jau pradėjai rašyti, NESUSTOK, kol nebaigsi istorijos!
– Netrukus pasirodys dar vienas Jūsų romanas. Gal galėtumėte atskleisti, apie ką jis bus?
– Knygos veiksmas vyksta tais laikais, kai Indija dar priklausė Britanijai. Pagrindinė knygos veikėja – jauna indė. Prisipažinsiu – šią knygą rašyti man buvo sunkiausia, bet tai geriausia, ką esu parašiusi. Ją aš išdrįsčiau duoti paskaityti net Johannui Wolfgangui von Goethe’ei...
