– Londone Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis dalyvaus „Market Focus“ programoje. Gal galėtumėte apibūdinti Londono knygų mugę? Kaip žinia, daugelis knygų mugių skirstomos į dvi pagrindines kategorijas. Vienos yra skirtos lankytojams, tai tokie renginiai kaip Vilniaus knygų mugė. Kitos – daugiau pritaikytos tos srities specialistams. Londono knygų mugė, panašiai kaip ir Frankfurto knygų mugė, yra skirta daugiau specialistams?
Aušrinė Žilinskienė: Londono knygų mugė vienareikšmiškai priklauso antrajai kategorijai. Tai specialistų, profesionalų mugė, netgi galima būtų sakyti – industrijos verslo – mugė. Tai mugė, skirta visiems, dirbantiems su knygomis – spaustuvėms, leidykloms, vertėjams, agentūroms, tai – šioje srityje dirbančių profesionalų susitikimo vieta. Frankfurto knygų mugė šioje srityje yra lyderė, tai pasaulinė mugė leidybos teisių klausimu, Londonas – antra pagal svarbą. Šios abi mugės pasiskirsto ir laiką – Frankfurto mugė vyksta rudenį, o Londono – pavasarį.
– Londono knygų mugėje vyks ne tik renginiai, skirti specialistams, bet ir gana plati kultūrinė programa. Kuo ji bus išskirtinė Londono knygų mugėje?
Rūta Nanartavičiūtė: Kultūrinė programa yra skirta tai šaliai, kuri tais metais dalyvauja „Market Focus“ programoje. Ją rengėme su Britų taryba, ji kuruoja programą, sudarytą iš renginių, kuriuose dalyvauja visų trijų Baltijos šalių autoriai. Tai dažniausiai yra teminės diskusijos, o ne knygų pristatymai. Tai dar vienas labai svarbus skirtumas nuo kitų knygų mugių. Čia diskutuojama įvairiomis temomis – nuo kultūrinių iki politinių.
Tai – galimybė britų auditorijai sužinoti daugiau apie mūsų kultūrą, istoriją, o ne apie konkrečius kūrinius.
Tai – galimybė britų auditorijai sužinoti daugiau apie mūsų kultūrą, istoriją, o ne apie konkrečius kūrinius. Šioje programoje dalyvauja 12 autorių iš Baltijos šalių delegacija – tai nusistovėjęs formatas, kuomet iš garbės viešnios šalies atvyksta 12 autorių. Kadangi šiemet tokia teisė atiteko trims šalims, iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos atvyks po keturis autorius. Lietuvai atstovaus Kristina Sabaliauskaitė, Alvydas Šlepikas, Undinė Radzevičiūtė ir Tomas Venclova. Kai su Britų taryba buvo diskutuojama, kokie autoriai turėtų dalyvauti knygų mugėje, jie žiūrėjo į visą 12 autorių spektrą – kad čia būtų ir negrožinės, ir vaikų knygų autorių, ir poetų, vyresnės ir jaunesnės kartos rašytojų, kad būtų atstovaujami tiek vyrai, tiek moterys.
Aušrinė Žilinskienė: Įvairovė jiems išties labai svarbi – tarkime, jie labai džiaugėsi, kad programoje dalyvaus rusiškai rašantis autorius iš Estijos.
Rūta Nanartavičiūtė: Ir dar vienas svarbus akcentas – mugėje turi dalyvauti autorių, kurių knygos angliškai nėra išleistos, nes ši mugė yra traktuojama kaip galimybė autoriams rasti savo leidėjus. Mes savo delegacijoje turime A.Šlepiką, kuris turi labai gerą leidėją, jo knyga pasirodys kitų metų pradžioje. T.Venclovos knyga išleista angliškai. O kitiems autoriams, – tiek U.Radzevičiūtei, tiek K.Sabaliauskaitei, – tai labai gera proga pasirodyti ir surasti savo leidėjus.
– Taigi, atrodo, kad dalyvavimo šioje knygų mugėje tikslai yra du – pristatyti Lietuvos kultūrą plačiąja prasme, o kartu ir suteikti galimybes mūsų autoriams išleisti savo knygas Didžiojoje Britanijoje?
Aušrinė Žilinskienė: Taip. Beje, daugelis knygų mugių turi svečio formatą, tai dažniausiai vadinama „Guest country“, „Guest of Honour“, o čia yra „Market Focus“ – akcentuojama visa rinka, siekiama pristatyti tiek autorius, tiek leidėjus, tiek spaustuvininkus, parodyti, kad tai yra patraukli rinka bendradarbiavimui.
– Kiek naudingas dalyvavimas šioje knygų mugėje, matyt, galima pasakyti įvertinus kitų šalių patirtį. Tarkime, „Market Focus“ programoje anksčiau dalyvavo ir Lenkija. Ar dalyvavimas Londono knygų mugėje Lenkijai tapo kokiu apčiuopiamu proveržiu angliškai kalbančiose šalyse?
Rūta Nanartavičiūtė: Manau, kad geriausias pavyzdys yra jų rašytoja Olga Tokarczuk, kuri Londone buvo Dienos autorė. Ji jau tuo metu buvo leidžiama „Fitzcarraldo Editions“ leidyklos, ir leidykla ir toliau ketina leisti jos knygas. Jos knyga taip pat pateko į „Man Booker International“ premijos ilgąjį sąrašą.
– Londono knygų mugėje „Market Focus“ programoje visos trys Baltijos šalys dalyvauja kartu – ar tai buvo organizatorių sprendimas, ar visų šalių bendras noras suvienyti jėgas?
Jie nusprendė, kad trys šalys, vertinamos kaip regionas, yra didesnis potencialas ir gali sudominti labiau.
Aušrinė Žilinskienė: Tai buvo pačių mugės organizatorių pageidavimas, nes jie vertina rinkos pristatymo galimybes. Jie nusprendė, kad trys šalys, vertinamos kaip regionas, yra didesnis potencialas ir gali sudominti labiau.
– Tačiau, kaip bežiūrėtume, kiekviena šalis, nors ir siekdama bendrų tikslų, galvoja ir apie save. Turbūt konkurencijos tarp visų trijų šalių irgi yra?
Aušrinė Žilinskienė: Taip, konkurencija yra, tačiau kartu tai ir mobilizuoja, nes visuomet jauti kaimynų alsavimą į nugarą. Tačiau taip kalbu ir kiek ironizuodama – mes, visų trijų šalių organizatoriai, per 4 metų pasiruošimo laikotarpį radome bendrą kalbą.
Pirminis susitarimas tarp visų trijų šalių buvo, kad nedarysime bendro stendo – tiesiog viename stende bus įrengtos trys dalys. Bus bendrų renginių, kuriuose dalyvaus visos trys šalys, tačiau bus ir renginių, kurie svarbūs tik vienai šaliai – tarkime, rusų ar kitomis kalbomis kuriama literatūra Estijai yra svarbi, Latvijai – irgi, mums nelabai. Mes daug kalbame apie istorinius romanus, nes pastebime Lietuvoje tokią tendenciją – K.Sabaliauskaitės, A.Šlepiko, Rūtos Šepetys, Sigito Parulskio kūriniai. Taigi, bus tokių pokalbių apie istoriją, jos interpretavimą, o Estijai tai nelabai aktualu.
Rūta Nanartavičiūtė: Taip, konkurencija yra, tačiau yra ir kita pusė – tuos britus, kuriems bus įdomi lietuvių literatūra, greičiausiai sudomins ir latviai bei estai, – ir atvirkščiai. Rinka, kuri Didžiojoje Britanijoje leidžia verstinę literatūrą, nėra didelė, nėra daug tokių leidėjų. Jeigu kolegos iš kitų Baltijos šalių pritraukia leidėjų dėmesį, ir mums ateityje tai padaryti bus žymiai lengviau.
– Londono knygų mugėje dalyvaus keturi autoriai, tačiau lietuvių autorių knygų anglų kalba pastaruoju metu išleidžiama žymiai daugiau. Ar tai yra dalis šios programos?
Rūta Nanartavičiūtė: Keturi autoriai, dalyvausiantys Londono knygų mugėje, buvo atrinkti tik praėjusiais metais, tačiau knygos, kurios gali būti aktualios britų leidėjams, pristatomos nuolatos, tai nėra tiesiogiai susiję.
Aušrinė Žilinskienė: Tačiau kuomet prieš ketverius metus sužinojome, kad dalyvausime šioje mugėje, pradėjome galvoti, nuo ko pradėti. Tuo metu Jungtinėje Karalystėje lietuvių autorių knygų beveik visai nebuvo išleista: 2008 m. išėjo Tomo Venclovos poezija, 2011 m. Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, 2014 m. buvo išleista antologija „The Dedalus Book of Lithuanian Literature“. O nuo 2016 metų iki dabar išleista arba greitu metu pasirodys 19 Lietuvos autorių knygų anglų kalba. Jei nebūtų Lietuvos dalyvavimo šioje mugėje, matyt, būtų tik keletas vertimų. Dabar buvo investuojama į leidėjų paiešką, kontaktų mezgimą.
– Londono knygų mugė yra pirmas žingsnis į platesnę žinios apie Lietuvos literatūros sklaidą anglų kalba kalbančiame pasaulyje. Tačiau kas paskui? Juk yra JAV su savo didžiule rinka, kitos šalys – ar planuojama, kaip sudominti skaitytojus ir tose šalyse?
Rūta Nanartavičiūtė: Šis procesas susideda iš daug sudedamųjų dalių. Ieškoma leidėjų, jie vežami į Lietuvą, siūlomos knygos, tada per vertimų skatinimo programą finansuojami vertimai. Tuo viskas nesibaigia – šiuo atveju, autoriai pristatomi Londono knygų mugėje, po to prisidedama prie to, kad rašytojai galėtų vykti į tam tikrus renginius, festivalius.
Aušrinė Žilinskienė: Kiekvienoje šalyje literatūrinis gyvenimas vyksta pagal skirtingas taisykles. Tarkime, Didžiojoje Britanijoje knygų pristatymai vyksta per festivalius, o Vokietijoje tai dažniausiai vyksta kultūros namuose, kur rengiami susitikimai su autoriais. Tad ir dabar jau bendraujame su kiekvienu leidėju, į kokius festivalius pasiūlyti autorius. Leidėjai tuo irgi rūpinasi, tačiau reikia turėti omenyje, kad jie turi platesnę leidybinę programą, turi daugiau autorių, kuriuos nori pristatyti.
Rūta Nanartavičiūtė: Mūsų kultūrinė programa, rengiama su Britų taryba, nesibaigia sulig renginiais Londono knygų mugės metu. Ji yra kur kas platesnė. Ir viena iš bendradarbiavimo dalių yra mūsų autorių pristatymas festivaliuose Didžiojoje Britanijoje ir britų autorių atvežimas į festivalius Lietuvoje. Štai prieš kelias dienas paskelbta, kad R.Šepetys dalyvaus viename didžiausių festivalių Didžiojoje Britanijoje „Hay Literature Festival“. Vasarą viename festivalyje dalyvaus S.Parulskis, į įvairius renginius važiuos Gabija Grušaitė, Tomas Vaiseta, Tomas Dirgėla.
Aušrinė Žilinskienė: Ir knygų vertimai atveria daugiau durų – Londone yra įvairių iniciatyvų, apdovanojimų, kuriems galime siūlyti savo autorius. Dabar jau turime realius produktus, kurie galės ten dalyvauti. Yra ir Literatūros naktis – šiais metais mes jau turime ką jai pasiūlyti. Stengsimės nepraleisti progų.
Kas dėl Jungtinių Valstijų... Iš dalies todėl taip sunku pakliūti pas leidėjus Didžiojoje Britanijoje – angliškai išleista knyga atveria dideles galimybes. Tai yra įrankis parodyti bet kuriam pasaulyje sutiktam leidėjui, kas tai per knyga. Be to, pasirašant sutartis britų leidyklos dažnai siūlo, kad jie pasiima teises visai anglakalbei rinkai. Tai reiškia, kad leidėjas rūpinsis, kaip tą knygą platins ir kitose šalyse – dažniausiai leidėjai turi išvystę tuos tinklus, nes ir jiems patiems Jungtinė Karalystė yra per maža – jei jau išleidžia knygą, nori kūrinį parduoti plačiai. JAV su Didžiąja Britanija leidybos srityje labai glaudžiai bendradarbiauja – dauguma didesnių leidyklų turi filialus skirtinguose žemynuose.
Ir jiems patiems Jungtinė Karalystė yra per maža – jei jau išleidžia knygą, nori kūrinį parduoti plačiai.
– Pristatydami lietuvių literatūrą, autorius Londono knygų mugėje turbūt svarstote ir apie platesnį kontekstą, apie tai, kaip pristatoma Lietuvos kultūra. Ar yra tokia vizija?
Rūta Nanartavičiūtė: Tarp tų keturių pristatomų autorių turint T.Venclovą, paveikslas pasidaro platesnis ir gilesnis. Tokios asmenybės labai daug prideda mūsų prisistatymui. Mes pastebėjome, kad britus vis dar labai domina mūsų postsovietinė praeitis, tačiau mes norime parodyti platesnį vaizdą, ir jį gali atskleisti visi keturi autoriai. K.Sabaliauskaitė puikiai ir noriai kalba apie mūsų multikultūriškumą, istoriją. Viena iš rengiamų diskusijų yra apie Vakarams mažai žinomus istorinius faktus ir baltąsias istorijos dėmes. Tai ir „vilko vaikų“ istorija, apie rašo A.Šlepikas, ir trėmimai į Sibirą, kurie aprašomi Dalios Grinkevičiūtės knygoje, irgi pasirodančioje angliškai. Tai yra proga pakalbėti apie tai, ką britai ir visas Vakarų pasaulis mažai žino. Tačiau bandome formuoti Lietuvos įvaizdį ne tik per istoriją, bet ir per šiuolaikinį požiūrį, kurį puikiai atspindi U.Radzevičiūtės literatūra ir jos požiūris į kultūrą ir dabartį. Mūsų programoje yra daugybė kampų ir autorių, kurie gali kalbėti iš skirtingų požiūrių taškų.
Aušrinė Žilinskienė: Pirmiausia Londono knygų mugėje mes pateikiame turinį, šio prisistatymo tikslas nėra sukurti Lietuvos įvaizdį, yra konkretus ir aiškus tikslas pristatyti literatūrą, leidybą. Bet kadangi literatūra ir knyga yra daug durų atveriančios sąvokos, ir didelis džiaugsmas programoje turėti tokius eruditus, mūsų pristatymai išeina platesni. Man atrodo, labai svarbu, kad mes pasiūlome įdomų turinį, o ne tuščias deklaracijas. Pasiūlome temas, tekstus, ir per tai formuojamas Lietuvos vaizdas. Žinoma, galvojame apie temas, kurias mes patys labiausiai norime pristatyti – tarkime, britai norėjo labai daug kalbėti apie sovietinį laikotarpį, nes jie irgi vertina, kas įdomu jų auditorijai. Bet mes jiems sakome, – o kur mūsų šiandiena? Tai yra nuolatinis derinimas.
– Praėjusiais metais Lietuva dalyvavo Leipcigo knygų mugėje. Ar dabar, praėjus metams, galima įvertinti tai, kaip lietuvių autoriams pavyko sudominti vokiškai kalbančius skaitytojus? Mugėje didelio dėmesio sulaukė Antano Škėmos knygos „Balta drobulė“ vertimas. Koks jos tolimesnis kelias pas vokiškai kalbančius skaitytojus?
Aušrinė Žilinskienė: Šiemet Leipcigo knygų mugėje netgi suorganizavome pokalbį „Ar padeda šalies-viešnios statusas parduoti?“ ir pakvietėme į jį lietuvių autorių knygas leidusius leidėjus. Visi jie patvirtino, kad padeda. Ir tada kilo klausimas – kas toliau? Pats geriausias dalykas, kai leidėjai toliau nori dirbti su tuo autoriumi ir šalimi, tai sukuria užtikrintumo jausmą, kad pastangos buvo teisingos. Nes juk dažnai būna, kad išleidžiama viena knyga, ir viskas. Dėl knygų pardavimo skaičių – „Baltos drobulės“ parduotas visas pirmasis tiražas, antras tiražas – „pagal užsakymą“, kuomet sukaupiamas pakankamas užsakymų kiekis, tuomet knyga išleidžiama. Dabar šis leidėjas nori išleisti dar vieną A.Škėmos knygą. Tai – didelis dalykas.
Kęstutis Kasparavičius pas tą patį leidėją šiemet leidžia antrą knygą, kitais metais bus išleista ir trečia jo knyga. U.Radzevičiūtės knyga buvo išleista Austrijoje, leidykla labai rimtai svarsto leisti ir kitą jos knygą. Leidykla, kuri leidžia A.Šlepiko knygas, laukia, kol jis parašys naują romaną. Jo knyga „Mano vardas Marytė“ buvo viena iš sėkmės istorijų, – buvo didelis susidomėjimas šiuo kūriniu, žmonės noriai ėjo į renginius. Matyt, jis palietė jautrią temą, – Vokietijoje vis dar yra „vilko vaikų“. Kad nebūtų užmirštas šis autorius, praėjusiais metais leidykla išleido jo apsakymus, ir, kai tik bus kažkas naujo, pasiruošę išleisti ir naują knygą.
Kiek bendraujame su leidėjais toliau, tęstinumo yra. Tačiau reikia pastebėti ir tai, kad šalies prisistatymas yra tarsi pereinamasis prizas, nes tas dėmesys, kuris pernai teko Lietuvai, dabar Leipcige atiteko Rumunijai, tai natūralu. Čia kaip su „Oskarais“ – vienais metais laimi vienas filmas, kitais – kitas.
Rūta Nanartavičiūtė: Reikia pastebėti, kad tartis su britų leidėjais yra kelis kartus sunkiau negu su vokiečių. Tačiau pasiruošimas mugei jau davė tokių dalykų, kurių anksčiau net neįsivaizdavome – be ryšių su leidėjais, atsirado ryšių su literatūros organizacijomis, festivaliais. Ir dar noriu grįžti prie vertėjų – prieš kurį laiką mes pastebėjome, kad nėra daug žmonių, kurie galėtų knygas versti iš lietuvių į anglų kalbą.
Ruošdamiesi šiam projektui mes supratome, kad reikia kažką daryti, siekti, kad tų vertėjų atsirastų daugiau, ir nuo praėjusių metų, kai su Britų literatūrinio vertimo centru Noridže organizavome vertėjų dirbtuves ir pradėjome bendradarbiauti su Noridžo rašytojų centru „Kylančių vertėjų programoje“, atradome naujų vertėjų, kurie dabar dalyvauja specialiose programose, dirba su savo kolegomis britų vertėjais-mentoriais. Tai yra naujai atrasti žmonės, kurie pasiryžę versti lietuvių literatūrą į anglų kalbą ir deda į tai daug pastangų. Mes tikimės, kad, idealiu atveju, jie taps mūsų literatūros ambasadoriais Didžiojoje Britanijoje.
Aušrinė Žilinskienė: Mes perimame gerąją patirtį – yra šalių, kur nėra nė vieno vertėjo iš lietuvių kalbos, taigi, šiemet rudenį tokį bandymą darysime Švedijoje, – tą modelį bandysime pritaikyti ir ten.
