„Šios trys Miłoszo knygos yra tarsi pasidalinimas XX-ojo amžiaus intelektualo išmintimi ir kančiose subrandinta patirtimi su XXI amžiumi“,– taip Nobelio literatūros premijos laureato leidinius pristato Darius Kuolys.
Czesławas Miłoszas – ištrūkęs iš „Pavergto proto“
Šiais metais „Apostrofa“ išleido Cz.Miłoszo rinktinę „31 eilėraštis“, kurią vertė Lietuvos poetas Tomas Venclova.
„Šis padarytas darbas iš dalies yra autorinė, mano atranka. Tai eilėraščiai, kurie yra man artimi ir patinka, pateikia tam tikrą Miłoszo lyrikos skerspjūvį“, – leidinį pristatė T.Venclova, Miłoszo kūrybą vertęs nuo pat emigracijos pradžios.
„Odilė“ išleido pirmąjį, dar 1952 m. parašytą, Cz. Miłoszo romaną „Valdžios užėmimas“, savitą literatūrinę „Pavergto proto“ versiją, kurią išvertė Vytas Dekšnys.
Tik Miłoszui pavyko pažvelgti savo laiko medūzai į akis – vidurio Europą siaubusiam totalitarizmui.
Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius šį kūrinį yra išliaupsinęs kaip vieną geriausių, įspūdingiausių Miłoszo tekstų. „Anot jo tik Miłoszui pavyko pažvelgti savo laiko medūzai į akis – vidurio Europą siaubusiam totalitarizmui. Jam pavyko perprasti jo esmę. Kiti apie tai rašę asmenys liko su skėčiais, neturėjo drąsos pažvelgti atviru žvilgsniu“, – pasakojo kultūros istorijos tyrinėtojas D.Kuolys.
Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas šiai knygai parašė palydimąjį žodį. „Šio kūrinio lietuvių kalba man trūko seniai. Jis pateikia sudėtingą, tačiau kartu įdomų to katastrofiško laikotarpio – karo pabaigos ir komunizmo pradžios – Lenkijoje vaizdą. Tai siejasi ir su mūsų diskusijomis dėl to laiko atminties, dėl laikysenų vertinimų“, – M.Kvietkauskas.
Anot jo, skaitant romaną šiuo metu svarbu, kad Cz.Miłoszas atsisako teisuoliškumo ir laikosi klystančio, ieškančio, bet kartu ir ištikimo sau žmogaus perspektyvos. „Miłoszas buvo tas laimingasis, kuris ištrūko iš pavergto proto teritorijos ir sugebėjo į ją pažiūrėti iš savo tiesioginės patirties“, – pabrėžė M.Kvietkauskas.
Miłoszo kūriniai aktualūs ir šiandien
Trečiąjį leidinį ir rašytojo magnum opus vadinimą „Poetinį traktatą su mano komentarais“ išleido „Apostrofa“, o tekstus vertė T.Venclova. Poema parašyta ir publikuota 1955–1957 m., kai autoriui buvo 45–i., o komentarus Cz. Miłoszas parašė būdamas jau 90–ies.
„Šis tekstas tampa labai aktualus, nes Miłoszas poemoje pasakoja lenkų literatūros istoriją po laisvos Lenkijos žlugimo ir svarsto, kokia yra intelektualo poeto priedermė – savo istorijai ir visuomenei, ką jis, būdamas sąžiningas, turėtų rinktis“, – teigė D.Kuolys.
Skaitant romaną šiuo metu svarbu, kad Cz.Miłoszas atsisako teisuoliškumo ir laikosi klystančio, ieškančio, bet kartu ir ištikimo sau žmogaus perspektyvos.
Cz.Miłoszas klausia, ar menas skirtas tik menui, ar ir istorijai. „Svarstoma, ar istorijos vyksme poetas turėtų sąmoningai dalyvauti gindamas tam tikrus principus, individo laisvę ir garbę bei priešintis prievartai ir nužmoginimui. Knyga ypatingai tinkanti mūsų šiandienos kontekstuose“, – pasakojo D.Kuolys.
Kultūros istorijos tyrinėtojas prisiminė, kad 1991 m. sausį, pasak Vytauto Kavolio laiškų, Cz.Miłoszas buvo lietuviškiausias lietuvis. Jis kartu su Tomu Venclova bei Josifu Brodskiu rašė viešus laiškus apeliuodamas į pasaulio galingųjų sąžinę, reikalaudamas paramos kovojančiai Lietuvai.
„Turbūt šiandien Miłoszas būtų ukrainietiškiausias ukrainietis ir jo pozicija taip pat būtų girdima pasaulyje“, – mąstė D.Kuolys.
