1936-ieji metai. Neramiojo Upelio miškų gilumoje, Kentukyje, gyvena devyniolikmetė mėlynodė Kusė Karter, paskutinė be galo retai sutinkamų mėlynos odos žmonių giminės palikuonė. Vieniša mergina iš Apalačų kalnų nusprendžia prisidėti prie istorinio Kentukio keliaujančiosios bibliotekos projekto ir tapti bibliotekininke. Su savo ištikimąja mule ji brenda slidžiomis upelių vagomis ir joja nenuspėjamais kalnų takais, gabendama knygas bei kitus skaitinius rytinėje Kentukio dalyje vargingai gyvenantiems kalniečiams.
Pavojingame knygų maršrute Kusei, kalnų gyventojų vadinamai Strėliuke, tenka susidurti su prietaringais žmonėmis, įtariai žiūrinčiais ne tik į jos mėlyną odą, tokio pat atspalvio kaip ir laumžirgis pavadinimu mėlynoji strėliukė, bet ir į naująją vyriausybės knygų programą. Visgi mergina sugeba susidraugauti su skurstančiais, sudėtingų charakterių bei likimų Kentukio žmonėmis ir yra pasiryžusi narsiai jiems nešti paguodą bei džiaugsmą, skatinti raštingumą ir tiems, kurie nieko neturi, suteikti atokvėpio valandėlę, trumpą pabėgimą į tolimas knygų pasaulio šalis.
Tarptautiniu mastu pripažintas romanas pelnė šiuos apdovanojimus: 2020 m. PBS skaitytojų pasirinkimo, 2019 m. „LibraryReads“ geriausios knygos, „Indie Next“, SIBA, „Forbes“ geriausio istorinio romano, „Book-A-Million“ geriausio grožinio kūrinio ir kt.
Knygą iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė.
Siūlome knygos ištrauką
Praėjus kažkuriam laikui nuo pirmo bakstelėjimo, dar neprasidėjus pavasariui, mano kaulai sugijo. Aš gavau tris dalykus: senąjį darbą keliaujančioje bibliotekoje, seną mulę, kurią pavadinau Junija, ir ženklą apie Čarlio Freizerio sėklą. Už kelių dienų išroviau nelabojo Freizerio šaknį, gerdama paprastosios bitkrėslės žiedynų arbatą: išsiviriau jos iš džiovintų žolių, kurias mama laikė rūsyje.
Gaivus ryto šaltukas žnaibė veidą. Giliau įtraukiau smakrą po vaškuotu tėčio apsiaustu ir paraginau mulę judėti pirmyn į mūsų pirmųjų bibliotekos klientų namus. Dar prieš aušrą perbridome rūke skendintį upelį – tamsus ledinis jo vanduo gnaibė gyvuliui kulkšnis. Skubėdama Junė pastatė ilgas ausis. Vėlyvo balandžio vėjai, įsipainioję tarp aštrių dantytų rūgštūnio krūmų lapų, taršė ir glostė trumpus pilkus asilėnės karčius. Už upelio plytėjo kalnai. Gležnučiai žali širdelę primenantys visžalio galaksio ir gebenių pumpurai kilo iš trūnijančių miško kapų, skverbėsi pro senas gumbuotas šaknis, brovėsi pro rudus rudeninius lapus, veržėsi iš derlingos žemės.
Išgirdusi pliūkštelėjimą, Junė sustojo vidury upelio ir prunkštelėjusi subliovė.
– No, mergyt, – tariau, pamačiusi varlę. – No. – Paglosčiau mulės keterą. – Nagi, no!
Gyvulys sumosavo uodega lyg abejodamas ir pažvelgė į medžius prie tako, vedančio į Freizerio namus.
– No, June. Nagi, tai mūsų knygų maršrutas.
Trūktelėjau vadeles į kairę, pasukdama mulės galvą, kad nežiūrėtų į tą pusę ir neprisimintų jo.
Junė buvo mano palikimas – vienintelis dalykas, priklausęs Freizeriui. Liko tik šis gyvulys, trys doleriai su keliais centais, degutu aptepta spjaudyklė ir jo pavardė. Prieš ištekėdama už Freizerio, aš, kaip ir dauguma kitų bibliotekininkių, nuomodavausi arklį iš pono Merfio arklidžių už penkiasdešimt centų per savaitę. Galėjau ir toliau jodinėti jo arkliu arba nedideliu asilu savo knygų maršrutu, bet pagailėjau šio vargšo gyvulio, pririšto prie Freizerio medžio, nes paliktas jis galiausiai nugaištų.
Mulės kailis buvo išmargintas kraujo dėmėmis, iš atvirų žaizdų virstančios mėsos siekė šaltą žiemos žemę. Vis dėlto man pakako vos žvilgtelėti į gyvulį, kad suprasčiau, jog ji dar turi valios gyventi, gali grumtis nuožmiais spyriais ir įkandimais. Be to, jos didelėse rudose akyse įskaičiau viltį, kad mums gali visai neblogai sektis kartu.
Tėtis sakė: „Bus bėdų. Parduok ją. Neverta prasidėti: arklys arba asilas tau galėtų gerokai labiau pasitarnauti, dukra. Arkliui liepi, o asilo prašai. Taip, pone, – arkliai mielai padarys viską, ko panorėsi. Bet mulas – tikras pragaras, jis nuolat spyriosis. Su šita – jis dūrė pirštu į Junę – tik ir galynėsiesi visą laiką, nes tai be galo užsispyręs padaras. – Tėtis nusigręžęs sumurmėjo: – Ši mulė verta tik tapti angliakasių auka.“
Tai išgirdusi ėmiau garsiai prieštarauti. Jei kasyklą uždarydavo nakčiai, ryte reikėdavo angliakasio aukos. Kai brėkštant buvo ruošiamasi atidaryti šachtą, baiminantis, kad per naktį galėjo susikaupti dujų, į ją būdavo pasiunčiamas mulas. Vyrai pririšdavo prie gyvulio degančią žvakę arba karbido žibintą ir išsiųsdavo jį vieną. Jei neišgirsdavo sprogimo, nepamatydavo dūmų, o mulas išrūkdavo iš šachtos degančia uodega, angliakasiai žinojo, kad saugu įeiti ir pradėti dienos darbą.
Kad ir nenoriai, tėtis leido parsivesti mulę namo. Nupirkau butelį skysto tepalo arkliams, padėvėtą balną ir minkštų antklodžių senai asilėnei. Visą mėnesį slaugiau muštą, badu marintą gyvulį. Praėjo dar vienas mėnuo, kol ji liovėsi spardžiusis ir kandžiojusis. Nei tėtis, nei joks kitas vyras nedrįsdavo prie jos stovėti, nes sena mulė kartais slapčiomis kilstelėdavo koją ir įspirdavo jiems iš šono arba, ištiesusi kaklą, stipriai grybštelėdavo odą. Junija neapkentė vyrų, tačiau, nujojusi su ja į miestą, negalėdavau atsistebėti, kaip švelniai ir draugiškai ji elgiasi su vaikais ir moterimis.
Man palengvėjo, kai gyvulys nukreipė akis nuo Freizerio tako ir pajudėjo prie kranto. Šiandien turėsime daug darbo. Pirmadienio maršrutas buvo ilgas. Kai kuriomis dienomis, laikydamasi tvarkaraščio, turėjau aplankyti vos keletą žmonių, bet šiandien, greta jau turimų septynių klientų ir mokyklos, gavau naują klientą.
Užsiropštusios į krūmokšniais apžėlusį upelio krantą, praėjome pro voverių bei zuikių urvelius ir užkopėme ant kalvos. Mulė pakėlė snukį ir sužvengė, prisiminusi, kaip praėjusią savaitę tikrinome maršrutą prieš pirmą darbo dieną.
Rytuose kažkur tarp virtinės melsvų kalnų nuaidėjo švilpukas. Dainuojantis traukinys vinguriavo senojo Kentukio užutėkiais, lomomis ir slėniais. Leidausi užliejama jo melodijos. Tada ėmiau galvoti apie keleivius, pro didelių plieninių vagonų langus stebinčius praslenkančias girias ir senuosius kalnus, išraižytus, regis, begalinėmis upėmis bei upokšniais. Į kokias nuostabias vietas juos vežė traukinys! Kartą sapnavau, kad jis visas buvo pripildytas mėlynųjų keleivių. Tokių kaip aš. Į mane panašių žmonių, gyvenančių kažkur kitur...
Junė suprunkštė, lyg išgirdusi toli nuklydusias mano mintis.
– Taip iš tiesų gali būti, – pasakiau jai. – Galbūt yra daugiau tokių žmonių kaip aš.
Šviečiant rytmečio saulei, tolumoje švytėjo Mofitų sodyba. Pažvalėjusi mulė patraukė pirmyn. Išvydusi jaunąją moterį, ėmė dar sparčiau risnoti.
Aš pirmąkart pristačiau knygas po sausį įvykusios santuokos. Bet, pamačius laukiančią bibliotekos klientę, man pasirodė, kad nė nebuvau nutraukusi darbo.
Junė kilstelėjo snukį. Aš dar sykį pasekiau jos žvilgsnį. Pakreipiau sveikąją ausį į tą pusę, iš kurios pūtė vėjelis, glostydama lezgelį. Daktaras sakė, kad kita ausis gali niekada nepagyti. Iki šiol jis buvo teisus. Sužalotoje ausyje tebeūžė, kai delnu uždengiau sveikąją.
Kitoje upelio pusėje kapstinėjosi pulkelis kalakutų ir jų jauniklių, ieškodami maisto.
– Jis daugiau mūsų nebenuskriaus, senute, – pabandžiau nuraminti asilėnę, tapšnodama jai per kuprą. – Nagi, judam, mes juk raitosios bibliotekininkės.
Junė uodė vėją. Tyliai laukiau, kol ji nuspręs, ar saugu keliauti šiuo knygų maršrutu.
Pagaliau atėjo pavasaris, išstumdamas mirštančią žiemą ir palaidodamas santuokinį guolį. Trumpam grįžau į vaikystę, kai buvau dešimties. Mėgavausi gaiviu pavasario vėju, jausdama, kaip džiūgauja knygos balnakrepšyje, kaip į mano kaulus grįžta gyvastis. Kulnais įmygusi gyvuliui į šonus, caktelėjau liežuviu, ir Junė pasileido šuoliais. Tai, kad galėjau grįžti prie knygų, man buvo lyg balzamas širdžiai. Iš krūtinės išsiveržė džiaugsmo šūksnis. Nuslopo nuoskaudos, liūdesys dėl prabėgusios jaunystės ir žlugusių svajonių, neatlaikiusių sunkaus gyvenimo, kietos žemės, atšiaurių žmonių minčių ir šališkumo.
***
Šešiolikmetė Andželina Mofit basa stovėjo purviname kieme, rankomis įsirėmusi į klubus it kokia viršininkė. Jos nudėvėta rausva suknelė kilnojosi ir plaikstėsi aplink ilgas kojas, nudriskusi palanka šiurkščiai šlamėjo po plonu skylėtu chalatu. Kietai sučiauptos lūpos išdavė susirūpinimą.
– Strėėėliuke, – pamojavo ji. – Pačiu laiku, Strėliuke. Jau balandis! Pasiilgau tavęs. Įsigijai naują mulę? Kuo ji vardu?
– Tai Junija.
– Ak, koks gražus vardas. Ateik, Junija. Eikš, senoji apaštale.
Andželina, viena jauniausių mano bibliotekos klienčių, prisiminė, kaip skaičiau jai šešioliktojo laiško romiečiams skyriaus 7 eilutę apie Juniją, vienintelę moterį apaštalę. Tą pačią Biblijos eilutę mama man buvo skaičiusi, todėl ir daviau asilėnei šį vardą. Mat jau supratau, kokia protinga šita mulė: ji nieku gyvu nepasijudins iš vietos, jei tik priekyje užuos pavojų. Šešiolikos plaštakų ūgio pranašė Junė, mano globėja, jau vieną kartą apsaugojo mane nuo rusvosios lūšies, kitą kartą – nuo gaujos piktų šunų ir visai neseniai – nuo slidžios įgriuvusios atšlaitės, apaugusios samanomis.
Senoji mulė stovėjo lyg įbesta, kol ir aš pamačiau lūšį. Leidome jai nupėdinti šalin. Junė taip pat pirma išgirdo sulaukėjusius šunis ir privertė mane apsisukus grįžti į vietą, kur tie šunys nedrįso prisiartinti. Be to, mulė atsisakė kopti samanota atšlaite, kol aš nulipau ir savo akimis pamačiau, kokia bėda mūsų laukia. Dar apsikvailinau, sunkiai žnektelėjusi užpakaliu ant žemės. Junė nebuvo baikšti kaip mano senasis arklys ar užsispyrusi kaip asilas. Ji nesinervindavo dėl menkniekių, bet saugodavosi ir gindavosi, jei iškildavo rimtas pavojus. Žmonės sako, kad geras mulas yra kur kas patikimesnis už arklį, kad joti mulu – tai tas pats, kas nešiotis šautuvą šiuose pavojinguose kalnuose. Tačiau tėtis dar nebuvo įsitikinęs, ar verta laikyti Junę, bjaurus jos būdas nekėlė pasitikėjimo.
Mulė palietė nosimi jaunosios moters petį. Junė išsyk pamėgo Andželiną, leido jai paimti vadeles ir pririšti prie aukšto kerpėmis apaugusio kelmo.
– Ji čia! Knygų moteris atvyko, nešina knygomis! – sušuko moteris trobelės pusėn.
Nulipau nuo mulės ir, atsegusi balnakrepšį, ėmiau jame raustis.
– Atsiprašau, kad taip ilgai nesilankiau, bet buvo žiema... ir...
Palikau ore kyboti neištartus žodžius, nenorėdama prabilti apie santuoką. Andželina maloningai mostelėjo ranka.
– Girdėjau. Viskas jau baigėsi. Svarbiausia, kad dabar esi čia, nes tikrai tavęs pasiilgau.
