– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su lietuvių literatūra?
– Į Lietuvą iš Rytų Vokietijos aš atvažiavau 1989 metais, likus porai mėnesių iki Berlyno sienos griuvimo. Atvažiavau čia doktorantūros studijoms, apsigyvenau studentų bendrabutyje Saulėtekyje.
Iš pradžių planavau, kad studijos Lietuvoje truks tik pusę metų, tačiau likau ilgiau, nes atvykusi pamačiau, kad čia viskas kitaip, nei man buvo žinoma iš Rytų Vokietijos. Iš karto supratau, kad tas tarybinės lietuvių literatūros įvaizdis negalioja ir kad reikia iš naujo skaityti lietuvių literatūrą, taip pat – išmokti lietuvių kalbą. Lietuvių kalbą pradėjau mokytis skaitydama folklorą. Kadangi gyvenau bendrabutyje, kuris buvo skirtas užsieniečiams, susipažinau su išeivijos lietuviais. Pradėjome kartu leisti laiką, keliauti, dalytis įspūdžiais apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Jiems buvo įdomus mano, atvykusios iš Rytų Vokietijos, požiūris, o man įdomu buvo, kaip visus įvykius vertina išeivių vaikai.
1989 metais universitete mes įkūrėme moterų klubą, kuriame bandėme į Lietuvos istoriją, tuometinę dabartį ir ateities vizijas pažvelgti moterų akimis. Šioje grupėje dalyvavo įvairių sričių mokslininkių – istorikių, literatūrologių, rašytojų.
Kilo sumanymas leisti ir Sąjūdžio laikraštį anglų kalba. Tuo metu buvo bandoma neįleisti žurnalistų iš užsienio, o jeigu jie ir būdavo įleidžiami, atvykę nelabai gerai suprasdavo, kas čia vyksta. Tad mūsų tikslas buvo suteikti išsamesnę informaciją, paaiškinti apie Sąjūdį, jo tikslus.
1990 metais turėjau grįžti į Vokietiją, tęsti studijas Leipcigo universitete, tačiau tuo metu man buvo labai įdomu tai, kas vyksta Lietuvoje. Mes jau žinojome, kad tuoj bus paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Aš maniau, kad jeigu noriu gilintis į lietuvių literatūrą, turiu traktuoti ją taip pat rimtai kaip, tarkime, Vokietijoje traktuojama prancūzų literatūra. Nenorėjau, kad lietuvių literatūros tyrinėjimas man būtų tik papildomas užsiėmimas. Tuo metu vis dar mažai žinojau tiek lietuvių kalbą, tiek lietuvių literatūros istoriją, o tas laikotarpis dar ir tapo lūžio tašku, kai pasidarė nebeaišku, kas priklauso lietuvių literatūros kanonui, kaip reikėtų vertinti konkrečius kūrinius.
Norėjau visame tame dalyvauti. Tai buvo galimybė, galbūt vienintelė gyvenime, stebėti, kaip rašoma literatūros istorija. Tad grįžau į Leipcigą ir pasakiau savo profesorei, kad noriu grįžti tęsti studijų į Lietuvą. Ji iš pradžių man pasakė, kad jeigu noriu grįžti į Lietuvą ir bendradarbiauti su „tais fašistais lietuviais“, man ne vieta universitete, bet paskui persigalvojo ir pasakė, kad galiu važiuoti, tačiau jokios jos paramos negaliu tikėtis, lygiai kaip ir stipendijos.
1990 metų kovą grįžusi į Lietuvą ėmiau dirbti Seimo informacijos biure, kur dirbau iki gegužės mėnesio. Parašiau daktaro disertaciją, kurią apgyniau Leipcige, ir vėl grįžau į Lietuvą.
Mano tikslas buvo leisti lietuvių literatūros vertimus rimčiausiose leidyklose, ne mėgėjiškose ar nišinėse, kad nebebūtume traktuojami kaip iš Rytų Europos kampo, kad priklausytume ne Rytų Europos, o literatūros skyriui.
Vokietija tuo metu buvo labai užsiėmusi savimi, ir lietuvių literatūra sudominti buvo labai sunku. Tad pirmiausia ir iškėliau sau užduotį skleisti žinią apie lietuvių kūrybą. Iki 2000 metų rašiau daug straipsnių spaudoje, dalyvaudavau konferencijose, pasakojau apie lietuvių literatūros istoriją, dabartį, kaip keičiasi kanonas. Ir tik paskui pajaučiau, kad jau galima versti lietuvių autorių kūrinius ir publikuoti juos Vokietijoje.
Mano tikslas buvo leisti lietuvių literatūros vertimus rimčiausiose leidyklose, ne mėgėjiškose ar nišinėse, kad nebebūtume traktuojami kaip iš Rytų Europos kampo, kad priklausytume ne Rytų Europos, o literatūros skyriui. O tam, mano nuomone, reikia sudominti rašytojus ir poetus. Mano nuomone, Lietuva yra poezijos šalis, ir galvojau, kad jeigu išversime lietuvių poeziją į vokiečių kalbą taip, kad ta poezija iš tiesų skambėtų ir būtų įdomi rimtiems vokiečių autoriams, mes galėtume užimti tam tikrą vietą vokiečių sąmonėje. Manau, kad tai jau šiek tiek pavyko ir pavyksta vis geriau.
– Kurie į vokiečių kalbą išversti lietuvių autorių kūriniai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Aš verčiu tik tuos kūrinius, kuriuos gerai suprantu, kur kiekvienas žodis turi savo prasmę. Nėra idealių kūrinių, bet siekiu versti knygas, kur tų prasmingų žodžių, įdomių sintaksinių struktūrų, įvaizdžių yra kuo daugiau.
Nenorėčiau išskirti kurio nors konkretaus kūrinio ar autoriaus, kaip ir negaliu pasakyti, kad kuris nors rašymo stilius man labiau patinka. Manau, kad kiekvienas kūrinys, kurį verčiau, turi savo logiką, kai kurių autorių kūriniai žavi dėl rizikos, kai kurie labai jaudina, kiti – linksmina, ir visos verstos knygos man labai patiko.
– Leipcigo knygų mugėje bus pristatytos jūsų iš lietuvių kalbos verstos knygos – lietuvių literatūros klasika Antano Škėmos „Balta drobulė“, Eugenijaus Ališankos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“.
– Be jūsų paminėtųjų knygų taip pat bus išleista ir mano versta pokalbių su Tomu Venclova knyga. Beje, kiek žinau, dabar ji verčiama ir į lietuvių kalbą. T.Venclovą šiai knygai kalbino amerikiečių poetė Ellen Hinsey, kuri vertė ir jo poeziją į anglų kalbą. Ši knyga, kurios originalo apimtis siekia apie 800 puslapių, yra, mano nuomone, nuosekliausias ir išsamiausias kūrinys apie T.Venclovos gyvenimą.
Ketvirta prieš Leipcigo knygų mugę pasirodanti mano versta knyga yra Lauryno Katkaus esė „Maskvos koldūnai“ vertimas.
– A.Škėmos knygą „Balta drobulė“ leidžiančios leidyklos „Guggolz Verlag“ atstovas Sebastianas Guggolzas teigė, kad šį kūrinį jam išleisti rekomendavę žmonės sakė, jog tai viena svarbiausių XX amžiuje išleistų lietuvių autorių knygų, kuri turėtų surasti savo skaitytojų ir Vokietijoje. Ar jūs sutinkate su nuomone, kad būtent „Balta drobulė“ yra vienas reikšmingiausių lietuvių literatūros kūrinių?
– Man šis kūrinys labai patinka, norėjau jį išversti jau nuo 1990 metų. Jau tada buvo rimtų bandymų publikuoti šį romaną anglų kalba. Šį romaną išversti yra sunku ne tik dėl cituojamų sutartinių, bet ir aplamai, kai kalbama mitų, tautosakos kalba, įvaizdžiais, ypač į vokiečių kalbą, nes kyla pavojus nuslysti į nacių stilistiką, leksiką, intonaciją.
Ta pati problema buvo kilusi ir su Jono Meko „Semeniškių idilės“ vertimu. Seno kaimo nostalgijos vokiečių kalboje, literatūroje ir kultūroje nuo 1945 metų beveik nebėra. Verčiant sudėtinga surasti atitikmenį kalboje ir intonacijoje, kad būtų galima atpažinti, jog tai yra preciziškas archajiškas modernizmas arba minimalistinė archaika.
Man džiugu, kad šis romanas daro įspūdį vokiečiams. Esu tiesiog nustebinta, kad mirusio rašytojo (vokiečiai nori susipažinti su knygos autoriumi) knyga taip puikiai priimama – man skambina kritikai ir rašytojai, kurie sako, kad romanas paliko didelį įspūdį ir jie nori daugiau sužinoti apie jo vietą lietuvių literatūros istorijoje, apie tai, kokią įtaką jis padarė, kas buvo A.Škėma, kokia jo vieta išeivijos kultūroje. Vokiečiai nori tai sužinoti.
– A.Škėmos knygai leidėjai prognozuoja didelį skaitytojų susidomėjimą. O kurie kiti dabar išleidžiami lietuvių autorių kūriniai, jūsų nuomone, gali atkreipti vokiečių skaitytojų dėmesį?
– Lietuvoje dažnai sėkmė matuojama skaičiais, pardavimais, o aš visada noriu pabrėžti, kad reikia žiūrėti į kokybę, tai, ką skaitytojai, kritikai atranda kūrinyje. Ir jei rimti kritikai, žurnalistai atkreipia dėmesį į knygą, nori sužinoti apie ją daugiau, tai galbūt yra svarbiau nei masinis susidomėjimas.
Lietuvoje dažnai sėkmė matuojama skaičiais, pardavimais, o aš visada noriu pabrėžti, kad reikia žiūrėti į kokybę, tai, ką skaitytojai, kritikai atranda kūrinyje.
Dabar aš jaučiu, kad žmonės nori daugiau sužinoti apie lietuvių literatūrą, lietuvių išeivijos kultūrą. Jie jau žino, kad yra ir toks Jonas Mekas, dabar aš jau noriu pristatyti ir A.Mackų. Manau, būtent tai formuoja lietuvių literatūros įvaizdį Vokietijoje. Beje, A.Škėmos kūrinio leidėjai nusprendė padidinti knygos tiražą, nes prognozuojama, kad knygos bus išpirkta daugiau, nei tikėtasi.
– Kokių lietuvių autorių vertimų jūs pasigendate Vokietijoje? Kokius kūrinius galbūt mes nepakankamai vertiname, nors jie galėtų puikiai pristatyti mūsų literatūrą?
– Aš esu linkusi čia, Vokietijoje, propaguoti lietuvių poeziją. Manau, lietuvių poezijos vertimų yra nepakankamai daug. Būtų gerai išleisti vieno kito autoriaus dvikalbę poezijos knygą. Manau, vienas didžiausių nesusipratimų yra įsivaizdavimas, kad poezija neturi pakankamai pirkėjų.
Aš tam nepritariu, manau, kad tai yra mitas ir šiemet puiki proga pasikalbėti su leidėjais apie lietuvių poezijos vertimus – juolab kad Vokietijoje jau dešimt metų tęsiasi poezijos pakilimas. Atsiranda įvairiausių poezijos stilistikų ir krypčių, yra ir kelios labai įdomios poeziją leidžiančios leidyklos. Jau labai seniai noriu, kad būtų išleisti Marcelijaus Martinaičio, Sigito Parulskio, A.Mackaus ir daugybės kitų autorių poezijos rinkiniai. Būtent per poeziją galima pristatyti Lietuvos literatūrą, ja galima susikalbėti, per ją gerokai lengviau vienam kitą atpažinti. Jeigu lietuvių poetas ar poetė dalyvauja tarptautiniame festivalyje, jie greitai randa bendras temas su kitais poetais.
Žinoma, yra ir labai stiprių prozos kūrinių, tačiau leidžiant juos pasaulyje reikia ir suprasti pasaulinį kontekstą. Kaip tik rudenį Druskininkuose kalbėjausi su Rimantu Kmita ir aš jam sakiau, kad lietuvių rašytojai turėtų skaityti knygas bent jau anglų kalba. Rašytojai turi suprasti, apie ką, kokiu tonu yra kalbama pasaulyje, kiek yra įvairių balsų. Rašydamas turi būti savo laiko srovėje. Ir neįmanoma siekti būti globalinio laiko srovėje skaitant knygas tik lietuvių kalba.
– Ar Leipcigo knygų mugė gali tapti lietuvių literatūros pažinimo proveržiu? Daug specialistų sako, kad galime tikėtis tokio paties, o gal ir didesnio susidomėjimo lietuvių rašytojais kaip ir po Frankfurto knygų mugės 2002 metais, kur Lietuva dalyvavo viešnios teisėmis?
– Manau, kad tas proveržis jau vyksta. Spalį Leipcigo televizijoje ir radijuje mes pristatėme Lietuvos programą mugėje ir rašytojus, tokį pristatymą surengėme ir ambasadoje Berlyne. Abiem atvejais salėse buvo 40–50 žmonių, susidomėjimas didelis, žmonės nori daugiau sužinoti apie lietuvių literatūrą. Ir panašu, kad šis susidomėjimas yra ne paviršutiniškas, o rimtas.
Dabar Rytų Vokietijos kultūros radijas kasdien transliuoja po vieną lietuvišką eilėraštį, neseniai daviau didelį interviu apie „Baltą drobulę“. Nuolatos skambina žurnalistai, kritikai, kurie nori kuo greičiau susipažinti su leidžiamais lietuvių autorių kūriniais. Jie sako negalintys laukti, tad kartais net tenka siųsti jiems būsimųjų knygų spaudos maketus. Manau, kad dėmesys Lietuvai dabar yra kur kas gilesnis nei Frankfurte, kur susidomėjimas buvo mandagus, tačiau ne toks tikras kaip dabar.
– Duodamas interviu 15min vertėjas Cornelius Hellis sakė, kad „kai nėra nė vieno autoriaus, tapusio literatūros žvaigžde, labai sunku ir kitiems autoriams iš tos šalies“. Jo teigimu, kai skaitytojai gerai susipažįsta su kurio nors autoriaus kūryba, vėliau daugiau galimybių atsiranda ir kitiems autoriams iš tos valstybės. Ar sutinkate su tokia nuomone?
– Aš manau, kad visos tos kalbos apie bestselerius ir žvaigždes nėra labai realistiškos šiais laikais, kai globalioje literatūros arenoje tokia didelė knygų įvairovė, kai žmonių interesai tokie platūs, kai į vokiečių kalbą, greta lietuvių autorių, verčiama ir daugelio kitų kalbų autorių kūriniai. Sunku tikėtis plataus skaitytojų rato.
Šalia naujų autorių ir tekstų mes turime nuosekliau „kultivuoti“ tuos autorius, kuriuos vokiečių skaitytojai jau žino. Mano nuomone, E.Ališanka šiuo metu yra pirmas lietuvių rašytojas, kurį Vokietijoje skaito dėl jo tekstų, o ne dėl informacijos apie Lietuvą ar Rytų Europą. Dažniausiai kitų lietuvių autorių kūrinius skaito norėdami daugiau sužinoti apie Lietuvą, jos praeitį ir dabartį.
Taip pat skaitomas ir T.Venclova, jis – vienintelis išlikęs autorius iš didžiųjų Rytų Europos klasikų. Jis pelnęs didelę akademinės bendruomenės, rašytojų pagarbą. Šių, jau žinomų, rašytojų pagalba galime pristatyti ir kitus lietuvių autorius. Nes atsiradus susidomėjimui vienu autoriumi, daugėja dėmesio ir kitiems.
