C.Hellis lietuvių autorių kūrinius verčia jau nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, kuomet iš Austrijos atvyko į Vilnių dėstyti vokiečių kalbos ir austrų literatūros. Jo pastangomis Austrijoje 1991 metais buvo išleista pirmoji lietuvių autorių apsakymų rinktinė, nuo to laiko jis išvertė kelias dešimtis lietuvių autorių kūrinių – nuo poezijos iki prozos ar esė. Jis taip pat rašo esė, literatūros kritikos straipsnius, rengia radijo laidas. C.Hellis buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, o 2010 m. jam skirta Šv. Jeronimo premija. Leipcigo knygų mugėje tarp 26 naujų lietuvių autorių vertimų bus ir šešios C.Hellio verstos knygos.
15min vertėjas pasakojo apie tai, kokias galimybes lietuvių autoriai turi būti pastebėti Vokietijoje, ką Lietuvai reiškia Leipcigo knygų mugė ir kuo ypatingi jo versti lietuvių rašytojų kūriniai.
– Lietuvių kūrinius jau verčiate beveik trisdešimt metų. Kaip jūs susipažinote su lietuvių literatūra, kokie buvo pirmieji vertimai?
– Pradžia buvo beveik atsitiktinė, – 1984 metais aš atvažiavau dirbti vokiečių kalbos dėstytoju Vilniaus universitete. Čia ir pramokau lietuvių kalbos. Jau gyvenant Vilniuje manęs paprašė, kad išversčiau Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakas“, ketinta išleisti bendrą leidimą su tuometinės VDR leidykla. Tekstas iki šiol nespausdintas, nes tada kilo ginčų dėl iliustracijų. O greitai nebeliko nei VDR, nei Sovietų Sąjungos, ir leidimas nepasirodė. Tačiau man tai buvo pirmas žingsnis vertėjo darbe. Antras žingsnis buvo 1990 metais – tada pirmą kartą lietuvių rašytojų delegacija vyko į Berlyną. Delegacijoje buvo Ričardas Gavelis, Vytautas Bložė, Antanas Gailius, Nijolė Miliauskaitė, Juozas Aputis. Manęs paprašė, kad išversčiau keletą eilėraščių, – tuomet dar nelabai pasitikėjau savo jėgomis, tačiau pagalvojau, kad šie eilėraščiai nebus spausdinami, tik skaitomi susitikimų su skaitytojais metu, tad ėmiausi šio darbo. O trečiasis žingsnis buvo, kai A.Gailius atvažiavo į Zalcburgą, kur aš tuo metu kaip tik dirbau leidyklos redaktoriumi, ir pasiūlė išleisti lietuvių apsakymų antologiją. Verčiau lietuvių autorių kūrinius šiai antologijai, ir nuo to laiko beveik nuolatos verčiu.
– Nuo to laiko išvertėte kelias dešimtis kūrinių, jūsų dėka vokiečių kalba prabilo Sigito Parulskio, Eugenijaus Ališankos, Lauryno Katkaus, Renatos Šerelytės ir nemažai kitų lietuvių rašytojų tekstų. Kurie iš šių kūrinių jums paliko didžiausią įspūdį – dėl vertimo subtilybių, meninių savybių ar kitų dalykų?
– Iš paskutinių vertimų didelį įspūdį paliko Tomo Venclovos eilėraščiai. Jie – ir griežtos formos, ir rimuoti, ir tas rimas gana sudėtingas, neeilinis. Šių eilėraščių vertimas buvo didelis darbas. Iš ankstesnių vertimų atmintyje įstrigęs Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“.
Manau, kad tai ypatingas visai Rytų Europai romanas.
Turiu pripažinti, kad ir Žemaitės „Neturėjo geros motinos“ palieka didelį įspūdį. Žemaitė buvo išversta per vėlai, – jeigu vertimai būtų pasirodę laiku, ji galėjo tapti pagrindine Europos realizmo figūra. Ir, žinoma, labai norėčiau išversti Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, iki šiol verčiau tik šio romano ištrauką. Jis pasirodė JAV, Prancūzijoje, ir labai tikiuosi, kad šie faktai padės išleisti jo kūrinį ir vokiečių kalba. Manau, kad tai ypatingas visai Rytų Europai romanas.
– Būtent šis R.Gavelio kūrinys jums atrodo kertinis raktas kitų šalių skaitytojams į jo kūrybą?
– Taip. Paskui galima būti versti ir kitus jo kūrinius, tačiau pradėti reikėtų būtent „Vilniaus pokeriu“.
U.Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ – pasaulinio lygio
– Leipcigo knygų mugėje, kurioje Lietuva dalyvaus ypatingos viešnios teisėmis, pasirodys keli nauji jūsų vertimai. Kuo jie, jūsų nuomone, gali sudominti vokiečių skaitytojus?
– Vienas iš jų – Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“. Iš pradžių bijojau siūlyti versti šią knygą. Nes visi paprastai laukia, kad kai rašytojas yra iš mažo krašto, jis turi apie tą kraštą ir rašyti, skaitytojas tokias knygas dažnai ir skaito dėl to, kad nori kažką sužinoti apie tą šalį. Aš kartais ironizuoju – amerikietis gali rašyti apie visą pasaulį, o graikas – tik apie Graikiją, lietuvis – tik apie Lietuvą. O ši knyga beveik visiškai nesusijusi su Lietuva, ir skaitytojas apie Lietuvą nieko nesužinos.
– Netgi daugiau sužinos apie Kiniją.
– Taip, apie Kiniją, apie XVIII amžių. Bet „Žuvys ir drakonai“ yra labai geras romanas, esu įsitikinęs, kad jis – pasaulinio lygio ir turėtų sulaukti sėkmės ne tik Lietuvoje.
„Žuvys ir drakonai“ yra labai geras romanas, esu įsitikinęs, kad jis – pasaulinio lygio ir turėtų sulaukti sėkmės ne tik Lietuvoje.
Kita mano išversta knyga – Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. G.Radvilavičiūtės esė labai mėgstu, manau, kad su šiais pasakojimais gali tapatintis ne tik moterys, bet ir vyrai. Iš šios knygos daug galima sužinoti apie Vilnių, čia daug charakteringų detalių, tai yra Vilniaus kalbėjimo aidas. Verčiant šią knygą labai svarbus buvo darbas su Giedra, su ja nuolatos konsultavausi – tai, kas vertime skiriasi nuo originalo, visuomet yra suderinama su autore. Pavyzdžiui, knygoje yra viena pastraipa, kur visas pasakojimas susijęs su knygų pavadinimais. Ten yra minimas ir „Altorių šešėly“. Aš klausiau G.Radvilavičiūtės – ką daryti, ar rašyti, kad tai lietuvių rašytojo „Altorių šešėly“? Ji man atsakė, kad parašyčiau knygų, kurias žino vokiečių kalba skaitantys skaitytojai, pavadinimus.
Trečia knyga – Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“. Aš pats pasirinkau šį rinkinį, jis man pasirodė esąs labai aiškios struktūros, suplanavimo. Be to, tai yra tokia poezija, kokią kurti turbūt galima tik Lietuvoje. Čia dar gyvas tas tyras burtažodžių patyrimas, kurio Austrijoje tikrai nėra. Gyvas jausmas, kad burtas ir poezija turi kažką bendro. Tuo archajiškumu šios eilės skiriasi nuo Vakarų poezijos. Jo knyga, žinoma, nebus parduota dideliu tiražu, tačiau, manau, turėtų rasti savo skaitytoją.
Taip pat pasirodys mano išversta Renatos Šerelytės knyga „Vėjo raitelis“. Ši autorė jau žinoma vokiečių skaitytojams, yra išverstos jos knygos „Ledynmečio žvaigždės“, „Mėlynbarzdžio vaikai“, dabar pasirodys ir trečiasis jos romanas vokiečių kalba. Manau, ši rašytoja gali sudominti tuo, kad iš jos kūrybos nemažai galima sužinoti apie Lietuvą, apie žmones kaime, apie Lietuvos žiniasklaidą.
Pasirodys ir mano verstas Mikalojaus Vilučio kūrinys „Sriuba“.
Su dviem kitais vertėjais verčiame ir Laimono Briedžio „Vilnius. City of Strangers“. Tai labai svarbi knyga norint geriau suprasti Vilnių, taip pat norint geriau suprasti Europą iš Vilniaus. L.Briedis ne tik labai daug žino, bet ir moka puikiai pasakoti.
Kurie autoriai gali sulaukti sėkmės?
– Lietuvių kūryba užsienyje turbūt geriausiai žinoma vokiškai kalbančiose šalyse. Ir tai neretai siejama su Lietuvos dalyvavimu Frankfurto knygų mugėje 2002 metais. Ar manote, kad tai išties buvo labai svarbus veiksnys, ir ar Leipcigo knygų mugė irgi galėtų smarkiai prisidėti prie lietuvių autorių populiarinimo? Kuo Leipcigo knygų mugė skiriasi nuo Frankfurto?
– Abi šios mugės labai svarbios, bet jos šiek tiek savo pobūdžiu skiriasi. Frankfurto knygų mugė skirta daugiau knygų verslo atstovams, o Leipcigo knygų mugė – skaitytojams, galėčiau ją palyginti su Vilniaus knygų muge.
Leipcigo knygų mugėje bus pristatytos 26 lietuvių autorių knygos – ir jeigu Lietuva nedalyvautų šioje mugėje, jos išvis nebūtų išleistos. Paprastai lietuvių autorių knygos vokiečių kalba išleidžiamos su dideliais laiko tarpais – vienais metais viena knyga, kitais – kita, o čia bus jų išleista tiek daug vienu metu, kad sunku bus jų nepastebėti. Apie Lietuvą Vokietijos žurnalistai rengia reportažus, daro interviu, ir visa tai vyksta vienu metu, – dėmesys Lietuvai didelis.
Reikia tikėtis, kad jeigu kelios lietuvių autorių knygos sulauks sėkmės, vertimai bus tęsiami.
– Prieš Frankfurto knygų mugę buvo kalbama, kad Jurgis Kunčinas gali tapti Europos literatūros žvaigžde.
– Taip. Deja, to jis nebesulaukė... Manau, Jurga Ivanauskaitė irgi turėjo tokio potencialo.
– Būtent J.Ivanauskaitė neretai ir išskiriama kaip autorė, kuri iš lietuvių autorių vokiškai kalbančiose šalyse buvo sulaukusi kone didžiausio populiarumo.
– Iš tiesų taip ir buvo. Iš dalies tai ir dėl sėkmingo leidybinio plano – jos knyga „Ragana ir lietus“ buvo išleista minkštais viršeliais, už mažesnę kainą, gana dideliu tiražu. Vėliau buvo išleista ir kita jos knyga „Placebas“, kas rodo, kad pirmoji jos knyga buvo perkama taip gerai, jog leidėjai drįso išleisti ir dar vieną jos kūrinį.
– Po J.Ivanauskaitės kas dar sulaukė tokios sėkmės iš lietuvių autorių?
– T.Venclova. Žinomi tiek jo eilėraščiai, tiek esė. Jis dalyvauja susitikimuose, diskusijose, taigi, žinomas kultūra besidomintiems žmonėms.
Žinomas yra ir E.Ališanka. Tačiau kol kas – tik poezijos skaitytojams. Vokiečių kalba išversti du jo eilėraščių rinkiniai, jis yra dalyvavęs literatūros festivaliuose. Netrukus bus išleista ir jo proza, tikėkimės, kad ir ji sulauks sėkmės.
– Lietuvių autoriams tenka susidurti su didžiule konkurencija. Vokietijoje 80–90 proc. vertimų yra iš anglų kalbos, tad tuos likusius procentus mes turime dalintis su visomis kitomis šalimis. Kuris iš dabar verčiamų autorių, jūsų nuomone, galėtų sulaukti sėkmės Vokietijoje ar Austrjoje?
– Manau, U.Radzevičiūtė turi tam galimybių.
G.Radvilavičiūtės knyga labai gera, tačiau skaitytojai vis tiek dažniausiai laukia romano. Jos tekstai gali būti labai įdomūs, išskirtinio stiliaus, ją gerbs kritikai, tačiau visgi tai nesukurs potencialo jai tapti žvaigžde. Platesnėms skaitytojų masėms ji niekada nebus labiau žinoma negu romano autorius.
Aš esu šiek tiek pesimistas, nes literatūros rinką šiek tiek galima lyginti su kino, kur dominuoja Holivudas. Taip ir knygų pasaulyje vertimai iš anglų kalbos sudaro didžiąją dalį. Tačiau iš vokiečių rinkos mes visgi dar galime šio to tikėtis, nes lietuvių knygos į kitas kalbas išvis mažai verčiamos. Viltis, kad lietuvių autorių kūriniai bus išversti į vokiečių kalbą, yra daug didesnė nei kad jie bus išversti į anglų ar prancūzų kalbas.
Lietuvių autorių knygas sunku įsiūlyti leidykloms, ir dėl to džiaugiuosi, kad Lietuva yra Leipcigo mugės viešnia, nes kai kurie leidiniai pasirodys vien tik dėl to. Pavyzdžiui, G.Radvilavičiūtės knygą esu siūlęs jau prieš 2–3 metus, tačiau leidyklos nenorėjo rizikuoti – autorė iš Lietuvos, ir dar ne romanas... Tačiau dabar tai tapo įmanoma.
– Lietuvoje didžiulės sėkmės sulaukė Kristina Sabaliauskaitė, jos „Silva rerum“ populiari ir Lenkijoje bei Latvijoje. Ar ji galėtų sulaukti sėkmės ir Vokietijoje?
– Labai sudėtingas klausimas. Iš esmės istoriniai romanai Vokietijoje yra populiarūs, bet kadangi ji rašo apie Lietuvos istoriją, o žmonės Vokietijoje mažai žino apie Lietuvą, niekas negali prognozuoti, kaip šios knygos būtų priimtos. Gali būti, kad knyga skaitytojams pasirodytų įdomi ir jos dėka žmonės sužinotų apie Lietuvą, tačiau gali būti, kad ji ir nesulauktų didesnės reakcijos.
– Koks parduotas knygos tiražas Vokietijoje būtų laikomas sėkmingu?
– Būtų gerai, kad pirmasis leidimas būtų parduotas 2000 egzempliorių tiražu, o vėliau būtų išleistas ir antrasis.
Bendravimas su skaitytojais – labai svarbus
– Kiek svarbi paties autoriaus asmenybė pristatant knygą? Kai yra tokia didžiulė rinka su tiek daug rašytojų, vien paties kūrinio meninės vertės ar išskirtinumo, matyt, neužtenka?
– Gal tai ir nuskambės kiek ironiškai, bet tiesa yra ta, kad labai sunku pristatyti mirusį autorių. Tai iš dalies galioja ir leidžiant R.Gavelį.
Mes gyvename žiniasklaidos pasaulyje, kuriame publikai reikia ryšio, komunikacijos su autoriumi. Be viso to autorių pristatyti yra labai sunku.
Skaitytojams reikia pokalbių, interviu, diskusijų su autoriumi. Jeigu rašytojas yra nekomunikabili, uždara asmenybė, net jeigu parašys labai gerą romaną, jį bus sunkiau parduoti. Mes gyvename žiniasklaidos pasaulyje, kuriame publikai reikia ryšio, komunikacijos su autoriumi. Be viso to autorių pristatyti yra labai sunku. Dėl to E.Ališankai, kuris labai gerai kalba angliškai, noriai bendrauja, yra lengviau pristatyti savo knygas.
Žinoma, privalumas yra ir vokiečių kalbos mokėjimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai į susitikimus kviečiamas L.Katkus, kuris gerai kalba vokiškai.
– Kaip Austrijoje yra vertinama lietuvių literatūra? Ar yra kažkoks bendresnis įsivaizdavimas apie mūsų literatūros lauką, ryškesnius bruožus? Ar tiesiog žinomi atskiri autoriai, nevertinant jų platesniame kontekste?
– Manau, kad to bendresnio įsivaizdavimo nėra, ypač prozos srityje.
– Tad ko labiausiai trūksta lietuvių literatūros sklaidai? Pristatant Lietuvos dalyvavimą Leipcigo knygų mugėje, buvo pabrėžta, kad, tarkime, Nyderlandai negalėtų pasigirti, jog turi daugiau gerų autorių nei lietuviai, tačiau šios šalies knygos geriau žinomos Vokietijoje.
– Iš dalies dėl to, kad ši šalis – arčiau, jie kaimynai. Tačiau galbūt labiausiai dėl to, kad jau yra keli žinomi rašytojai iš Nyderlandų, kurie nutiesia kelią ir kitiems autoriams. Juk kai išleidžiama kokio rašytojo, tarkime, penkios knygos, jis tampa žinomas, skaitytojai ima galvoti – o, vėl vertimas iš šios kalbos, įdomu. Tačiau kai nėra nė vieno autoriaus, tapusio literatūros žvaigžde, labai sunku ir kitiems autoriams iš tos šalies.
Žinoma, galima kalbėti ir apie tai, kad nemažai daliai vokiečių valstybės, esančios į Rytus, vis dar yra nelabai žinomos. Be to, prisiminkime ir tai, kiek vokiečių, pavyzdžiui, buvo išvykę atostogauti į Nyderlandus ir kiek – į Lietuvą. Nuo to irgi priklauso, ar kraštas, o kartu ir jo kultūra, įdomūs.
– Kai žvelgiate į lietuvių literatūrą, ko, jūsų nuomone, pas mus labiausiai trūksta?
– Manau, kad trūksta lietuvių autorių parašytų detektyvų. Man pačiam šio žanro knygos visai neįdomios, tačiau žiūrint iš rinkos pusės, jei pateiktume gerą detektyvą iš Lietuvos, gal tai ir būtų įdomu. Tačiau bendro recepto, manau, nėra.
