Pokalbį apie lietuvių literatūros tyrinėjimų pradžią, tekstuose ir už jų lydėjusius autoritetus bei šiandienę kritikos situaciją Lietuvoje pradedame švelnią trečiadienio popietę ir užbaigiame visiškoje prieblandoje nejučia – taip šviesu megzti dialogą apie literatūrą.
– Užaugote literatūrologų šeimoje, tad jau vaikystėje pasinėrėte į knygas. Smalsu, ar nenorėjote savotiškai paprieštarauti tėvams ir eiti kitu keliu? Kodėl nusprendėte studijuoti būtent lituanistiką?
– Tėvelis dirbo Vilniaus universitete dėstytoju, mama – vidurinės mokyklos mokytoja, abu lituanistai. Namuose buvo pilna knygų, prenumeruoti visi tada ėję kultūros žurnalai. Pramogų anuomet nebuvo daug, aš tiesiog skendėjau skaitymuose. Tėvai linkėjo medikės profesijos (visada užteks ir darbo, ir prestižo). Bet prieštarauti neturėjau motyvacijos, buvau likimo užprogramuota filologijai – turbūt jau genuose slypėjo žodinės kūrybos užtaisas.
Man ypač norisi tą ego sumažinti iki aguonos grūdo ir savo patirtį perteikti jaunesniems.
Labai anksti debiutavau ir tai man sutrukdė įsisąmoninti, kad reikia siekti karjeros. Dar būdama studentė nesunkiai publikavau daug recenzijų, kitų rašinių. Vėliau mokslo darbus rašiau labiau ne dėl daktaro laipsnio, o dėl to, kad dirbant institute reikia siekti kvalifikacijos. Viskas slydo sklandžiai, lyg savaime. Dėl abejingumo karjerai išleidau palyginus mažai knygų – tik 4 (galėjau turbūt dvigubai tiek). Man karjera visiškai nerūpėjo, ir kam tai pasakau, net nelabai tiki. Nes kol esi jaunas, norisi įsitvirtinti, kažkaip save išreikšti, o dabar man ypač norisi tą ego sumažinti iki aguonos grūdo ir savo patirtį perteikti jaunesniems, kažką atiduoti kitiems, bet savęs nebesinori eksponuoti.
– Ilgus metus dirbote Vytauto Kubiliaus vadovaujamame skyriuje Lietuvių tautosakos ir literatūros institute, kartu su juo sėdėjote viename kabinete, taip pat esate prisidėjusi prie literatūrologo 1945–1977 ir 1977–2004 dienoraščių išleidimo. Ką jums reiškia gauta jo vardinė premija?
– Iš visų galimų premijų, tai pati širdžiai mieliausia ir šilčiausia, kadangi santykis su V.Kubiliumi buvo autentiškas. Tai žmogaus vardo, ne institucijos premija. V.Kubilius buvo mano autoritetas, su juo susipažinau vos baigusi universitetą. Iš pradžių jautėsi tam tikra distancija, tuo metu tai buvo įprasta (dabar santykiai su vyresniais yra demokratiškesni, familiaresni). Iki šiol gerai pažįstu ir jo šeimą, kuri ne tik mecenuoja šią premiją, bet ir ateina į kiekvienus teikimus, ačiū jiems už tai. Sužinojusi apie apdovanojimą, buvau net šokiruota, nes pastaraisiais metais rašau tikrai nedaug, nors stengiuosi ne pažerti įspūdžių, o įžvelgti tendencijas.
Man pavydu, kai žmonės kaip šilkverpiai verpia žodžių siūlą beveik be stabtelėjimo – Kubilius buvo vienas iš jų. Jis buvo labai darbštus žmogus ir labai daug parašė, ir kritikos, ir literatūrologinių darbų. Mane prajuokino, kai jo dienoraščiuose, kuriuos po jo mirties rengiau kartu su žmona Janina Žėkaite, radau jaunystės įrašus: „Aš norėčiau gyventi ir mirti laikraščių puslapiuose...“ Tada dar buvo stalinizmo laikotarpis, laikraščiai beviltiški, bet jis jau tada angažavosi, norėjo rašyti, veikti, degė literatūra. Jei būtų likęs tuose laikraščio puslapiuose, jis nebūtų parašęs daugiau dvidešimties knygų.
– Akcentavote patirties perdavimą jauniems žmonėms. O kaip jums atrodo, kas skiria literatūra, jos kritika ar mokslu besidomintį jauną žmogų šiandien nuo tada, kai jūs studijavote lituanistiką Vilniaus universitete 1970–1975-aisiais?
– Visai kita aplinka. Savo diplominį darbą rašiau apie tuometinius dvidešimtmečius-trisdešimtmečius rašytojus, tarp jų – Bitė Vilimaitė, Saulius Šaltenis, Leonidas Jacinevičius, Rimantas Šavelis, Bronius Radzevičius. Jaunųjų proza buvo mano tyrimo objektas, tad daviau rašytojams tokią anketą, iš kurios labiausiai įsidėmėjau S.Šaltenio atsakymą: „Mes būsim tik trąša ateinančioms kartoms.“ Jis nesureikšmino savęs būdamas jaunas – 1975 metais vis dėlto vyravo suvokimas, kad gyvenimo raiškos yra labai ribotos, režimas savo letena kūrybinę laisvę sunkiai užspaudęs. Antra vertus, būtent ši karta su Romualdu Granausku, Juozu Apučiu, Sigitu Geda, Marcelijumi Martinaičiu, Judita Vaičiūnaite paskui ir tapo literatūros centru. Didžioji dalis šių rašytojų kūrybos iki šiol yra autentiška, švari, be jokio socialistinio realizmo, o kai kurie kūriniai ne tik padarę didelę įtaką lietuvių literatūrai, bet ir tiesiog tvarios meninės kokybės. Dar turiu svajonę šiek tiek prie jų grįžti ir gal net sudominti jais, nes tai tikrai gera literatūra.
Anuomet turėjom laiko ir pramogauti, ir tinginiauti, ir diskutuoti, ir bohemiškai pasiausti, ir dirbti.
Kalbant apie dabartį, efemerija yra viena iš pagrindinių laiko savybių – juk viskas taip trumpai galioja, taip greitai dingsta ir užsimiršta. Ir siutina, ir liūdina kiekvieno kūrinio, recenzijos, vertinimo neilgaamžiškumas, kad ir kaip pompastiškai būtų sutikta knyga ar pakiliai vyktų koks renginys. Nežmoniškai dinamiška kaita visko ir visur. Anuomet turėjom laiko ir pramogauti, ir tinginiauti, ir diskutuoti, ir bohemiškai pasiausti, ir dirbti. Dabar laiko, regis, neužtenka niekam, ir dėl to jaunos kartos man truputį gaila. Nors ir netenka dėstyti studentams, iš kitų girdžiu juos sakant: „Mes suprantam, kad kūrinys yra gilus, geras, bet mes neturim kada jo skaityti.“ Laiko nėra, o tikrai daugiasluoksniam rimtam tekstui reikia susikaupimo, įsigilinimo. Panašu, kad ir literatūra, ir kritika taikosi prie tų egzistuojančių sąlygų. Poreikis yra toks, kad viskas vyktų sparčiai, dėl to žodinė kūryba tampa labiau paviršutiniška. Dar man apmaudu, kad nemaža dalis šiandieninių filologų dingsta iš kultūrinio akiračio, nueina į pragmatinius darbus.
– Ganėtinai anksti pradėjote dirbti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Kas darė įtaką jūsų literatūros tyrinėjimams?
– Man visada buvo svarbus autoritetas, mokytojas. Ir Kubilių laikau vienu iš jų. Buvo mūsų skyriaus mentorius, svarbus ne tik savo tekstais, bet ir tuo, kaip jis reikšdavosi per posėdžius, kaip atvirai kalbėdavo, kaip kovodavo už drąsesnių praeities puslapių viešinimą savo straipsniuose ar būdamas daugelio leidinių redkolegijų nariu. Per skyriaus posėdžius išgirsdavome ir tokių dalykų, kurių viešai neparašysi ir kitose auditorijose nepasakysi: apie tarpukario rašytojus, apie pokario situaciją, apie Antano Miškinio sudėtingą likimą ar Vinco Mykolaičio-Putino tam tikrus išbandymus. Ir Kubilius mus lydėjo tikrai reikliai, kita vertus – ir turiningai. Daug iš jo išmokau. Manau, kad ir šiais laikais praverčia toks autoritetas, nes vyresnis žmogus turi daug patirties – galima su juo ginčytis, bet reikia turėti pagrindą ar atskaitos tašką, nuo kurio įrodinėsi savo tiesas.
Esu brežnevinės stagnacijos vaikas, tą laikotarpį išgyvenau nelengvai, kai ieškojau ir egzistencinių, ir literatūros tyrimo atramų.
Esu brežnevinės stagnacijos vaikas, tą laikotarpį išgyvenau nelengvai, kai ieškojau ir egzistencinių, ir literatūros tyrimo atramų. Rimtai gilinausi, kas tas socialistinis realizmas, nes reikėjo jį propaguoti, bet greit supratau, kad nėra to tikro socrealizmo, niekada ir nebus (juokiasi). Tada visa tai mečiau ir susifokusavau į meninės raiškos tyrinėjimus. Iš anų laikų man artimi Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Romualdas Granauskas, Saulius Šaltenis, Saulius Tomas Kondrotas, ypač jų ankstyvesnė kūryba. Su tokia literatūra išaugęs žmogus ir identifikuojasi su ja. Kritikė Ilona Gražytė-Maziliauskienė yra pasakiusi, kad žmogui labiausiai patinka tai, su kuo jis tapatinasi. Įsivaizduoju, kad kiekviena karta turi savo autorius ir tapatinasi su jais, nes atpažįsta pasaulėvaizdį, peizažus, nerimą, lūkesčius, viską, kas rūpi tai kartai.
– Užsiminėte šiek tiek apie V.Kubilių, bet gal yra dar kitų žmonių, kuriuose laikytumėte autoritetais?
– Kai kurie mano autoritetai buvo knyginiai – rašytojai Francas Kafka, Robertas Musilis, Williamas Faulkneris, patiko Albertas Camus (ne tik jo romanai, bet ir jo šviesūs, stilistiškai švarūs esė), imponavo lakoniškas B.Vilimaitės stilius, tarp kurios ir Undinės Radzevičiūtės jaučiu netikėtą sąsają. Buvo ir vienas tėvų bičiulis Stasys Gorodeckis, kalėjęs Abezės lageryje, nes dalyvavo tam tikruose sovietų valdžios netoleruojamose įvykiuose. Kai jis grįžo iš tremties, dažnai ateidavo pas mus, o mes gyvenome centre, Universiteto gatvėje (pas mus daug žmonių užsukdavo dėl to, kad patogi vieta, turėjom kavos aparatą, o tais laikais kava visur kitur būdavo labai neskani). S.Gorodeckis buvo visiškai nepriklausomos mąstysenos žmogus, jis pasakodavo apie Šiaurę, apie tai, su kuo jis kalėjo (60 profesorių ir intelektualų) ir kaip Levas Karsavinas skaitė paskaitas visiems barako žmonėms – kokie tai buvo universitetai.
Taip pat mano autoritetas buvo ir Albertas Zalatorius, nes jis puikiai rašė prozos kritiką, kuri man tiko ir patiko, mokiausi iš jo stiliaus. Jis yra sakęs, kad norint recenzuoti knygą, ją reikia perskaityti mažiausiai 2 kartus, nes tik tada supranti ne tik rašytojo sumanymą, bet ir pastebi subtilesnius dalykus. Su Zalatoriumi mano santykis buvo atokus, nors po jo mirties sudariau knygą apie Vincą Krėvę iš jo paliktų rankraščių. Radau po keliolika variantų to paties teksto – buvau apstulbusi, kiek plušėta, kiek kartų perrašyta. Žavėjausi, nors tai apsunkino darbą, nes nebežinojau, kurį pasirinkti, kuris pats geriausias.
– Literatūros kritika ir literatūrologija. Ar tarp šių dviejų sričių jūsų gyvenime esama konflikto?
– Esu literatūros mokslininkė pagal pareigas, o kritikė iš prigimties. Kadangi dirbu akademinėje institucijoje, kartais atrodo, kad mūsų darbas yra truputį „dramblio kaulo bokšte“, nes didelis mokslinių publikacijų kiekis, o mažas atsakas – akademinių žurnalų visomis kalbomis yra gausybė, internetas duoda viską, ko tu nori pagal paieškos sistemas. Ir netgi kai kuriuos vidutiniškus mokslinius tekstus tikriausiai greitai nesunkiai parašys dirbtinis intelektas...
Todėl norisi dar labiau sukti į subjektyvumą, kūryboje vertinu ir savitą stilių, ir žmogų, kuris išsišoka iš bendrųjų standartų, o vidutinybei laikai, deja, yra palankūs: gali parašyti romaną iš privataus „stažo“, kaip tau gimė vaikas, kaip pergyvenai meilės istoriją, kažkur keliavai ar dirbai indų plovėju Londone... Kiekvienas turi apsčiai gyvenimo patirties ir būdamas raštingas gali surašyti paskaitomą naratyvą, bet išliekantis tekstas turi kabinti kažką giliau – daugiau visuotino, universalaus lygmens. Nesistebiu, kad Danutės Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“ sulaukia premijų, įvertinimų, todėl kad prikeliama beveik 200 metų istorija, ten sudėta daug žmonių likimų, ir tai nėra vien tik subjektyvi egocentriška individo raiška. Aišku, pasitaiko ir gerų egocentriškų romanų.
– Ar literatūrologas turi turėti vertybinį stuburą? O literatūros kritikas? Kaip su paties teksto moralumu?
– Literatūros be vertybių turbūt nėra. Net ir groteskas turi vertybių. Sovietmečiu man tikrai buvo labai svarbios tautinės vertybės, aš jas gyniau neoficiozinių rašytojų kūryboje. Tuo metu tautiškumas buvo atsvara ideologiniam marazmui, be to nebūtų buvę Sąjūdžio.
Bet lietuvių literatūra turi dar neišgyvendintą minusą – vis dėlto mūsų tradicijai būdingas visažinis pasakotojas. Sovietmečiu tai buvo suprantama, nes tas „visažinis“ turėjo transliuoti privalomą ideologinį turinį (arba ir tautinį). Bet gal tai ateina iš toli, iš katalikiško mentaliteto, kad privalai būti šiek tiek moralistas. Pavyzdžiui, Jonas Mikelinskas parašė tikrai įdomių kūrinių, bet jis buvo moralistas. Pasaulinėje literatūroje – žvilgsnis tarsi iš paukščio skrydžio, jis labiau objektyvizuotas, o pas mus vertybės transliuojamos per subjektą. Kaip gerai yra pastebėjusi Giedra Radvilavičiūtė, mūsų literatūra truputį verksminga – pradedant Jono Biliūno „Kliudžiau“, kuriame šalia graudumo yra „tu teisus, o jis neteisus“ prieskonis. Bet rašytojas visada primeta savo pasaulėvaizdį, kad ir švelniai apgaubdamas, poetizuodamas arba piktai kritikuodamas.
O gera literatūra yra ta, kuri turi antrąjį sluoksnį, arba antrą dugną.
O gera literatūra yra ta, kuri turi antrąjį sluoksnį, arba antrą dugną – kai iš užuominų įsigilinus, atpažinus metaforas gali iššifruoti kai ką daugiau. Aišku, be minėtų savo kartos autorių, skaitau ir jaunuosius, šiuolaikinius. Vasarą perskaičiau Dariaus Žiūros romaną „Diseris“, kuris padarė man įspūdį – kitokio kodo tekstas visada priverčia suklusti.
– Mūsų kultūrinis laukas ganėtinai mažas, lengva užmegzti pažintis su rašytojais bei poetais. Ar būnant kritike įmanomas objektyvumas? Ar tai įmanoma tik buvimo autsaidere, kultūrinio lauko paribyje, kaina?
– Kaip minėjau, jaučiuosi labiau kritikė, kadangi man norisi reikšti savo nuomonę. Literatūrologas priešingai – turi būti kuo objektyvesnis, rašydamas straipsnį turi pasirinkti teoriją, remtis akademiniais autoritetais ir dėstyti viską kuo neutraliau. O šališkumas kritikoje man visai patinka, kodėl gi ne. Kritika vis dėlto turi būti kritiška, be apdainavimų ar apšokinėjimų, to pas mus yra per daug – knygų pristatymai, sutiktuvės, kartais tam pasikviečiami ir artimi bičiuliai, tai patenka į spaudą, o viso to rezultatas – įsivyravęs panegirinis tonas. Mūsų kritika pernelyg bičiuliška.
Bendraminčių bendravimas, žinoma, prasmingas. Jaunystėj irgi turėjau ratelį, kai žinojai, kad gali atviriau kalbėti, kad tave supras. Bet toks visuotinis solidarumas bendram kritikos procesui nuostolingas, reikia žvelgti griežčiau ir taip vertinti netgi savo draugus. Aš visai mėgstu ir griežtą kritiką, tai verčia tave pamąstyti. Pasipliekiam čia skyriuje, kai publikuojame kokį kolektyvinį rinkinį iš daug straipsnių – vieni kitų tekstus svarstom ir naršom. Kartais gauni pylos kaip reikiant, bet dažnai tave ir papildo, pasako tai, ko tu nežinojai. Gal mokslininkams ar kritikams yra lengviau tai pakelti negu rašytojams, nes rašytojas vis tiek plėšia iš širdies, iš savęs. Žinau atvejų, kai kritika tiesiog užmušė rašytoją ir jis nutilo, nes sureagavo dramatiškai. Smagu, kai pastebi tavo gerąsias puses ir supranta, ką norėjai pasakyti. Bet jeigu tave kritikuoja dėl konkrečių dalykų, turi pergalvoti, ar pats esi teisus: gal per silpnai pasakei, o gal suklydai, gal reikia kažką užakcentuoti ar pakeisti.
Aišku, yra ir kritikos, kuri tau vožia tiesiai į kaktą be argumentų. Arba jeigu pasiimi recenzuoti knygą, kuri tau visiškai svetima ir neįžiūri joje nieko teigiamo. Literatūrologai turi privalumą, kad jie gali labiau matyti visumą. Kubiliaus vienas iš priesakų – žiūrėti į viską sistemiškai ir panoramiškai, žiūrėti plačiai ir reikšmes jungti tarpusavy. Mūsų literatūros lauke labiausiai pasigendu poleminių ar apžvalginių straipsnių. Suprantama, tai didelis darbas. Mes literatūrologai daugiau dirbam tam, kas būtų „mokslas mokslui“ (nors nepanašus į tai, ką tyrinėja fizikai, chemikai, biologai ar pan.) Humanitarika turi dirbti žmonėms, tai turi būti prieinama ir skaitoma žmonių, kaip sakoma – plačiosios visuomenės.
– Viename interviu teigiate, kad jums įdomu, kaip persipina populiarioji ir elitinė literatūros. Šiandien tai matoma ir literatūros vertinime: greta įprastų literatūros kritikų atsiranda „bookstagrameriai“, populiarėja ir knygų atsiliepimai bei apžvalgos tokiose platformose kaip „Goodreads“. Ką apie tai manote? Ar esama grėsmės literatūros kritikai?
– Ne taip seniai sužinojau, kad yra „fanonas“ – mėgėjų skaitytojų priešstata tradiciniam literatūros kanonui, kuris įtraukiamas į programas mokyklose ar universitetuose. Besiremdami savo įspūdžiais, būdami neprofesionalūs, šie skaitytojai-fanai vertina knygas. Būna smagių vertinimų, teisingų pastebėjimų, jie nesureikšmina atsiliepimų struktūros ir tiesiog lieja savo įspūdžius – tai yra šaunu! Medijos suteikia galimybę kalbėti apie daug ką ir kūrybiškai reikštis beveik kiekvienam žmogui. Aišku, turiu omeny tą kultūringųjų sluoksnį, kuris skaito knygas ir vartoja nebūtinai elitinę, o ir populiariąją literatūrą. Skaitymas, mano požiūriu, yra tiesiog gero lygio užsiėmimas – net jei ir skaitai silpnesnę knygą, kažką gauni, patiri, supranti.
Dabar komercinė knygų rinka labai įvairi ir tikriausiai be tam tikrų kritikos orientyrų, ypač jeigu kažkas nori rimtesnio skaitinio, sunku susigaudyti. Todėl labai vertinu knygų rinkimus: ir metų knygų, ir penketukus, ir dvyliktukus, ir tai, kas vyksta 15min – Jūratė Čerškutė su Audriumi Ožalu tikrai dirba gerą darbą. Visada skaitau Virginijos Kulvinskaitės, Neringos Butnoriūtės, Giedrės Kazlauskaitės, Linos Buividavičiūtės, Andriaus Jakučiūno tekstus – jie atrodo visapusiški, analitiški, įdomūs. Vidurinioji karta man atrodo stipri – pasikausčiusi, dažnai ir apsigynusi disertacijas, džiaugiuosi, kad jie nenuėjo į grynąjį mokslą, nes turbūt vertingiau tai, ką jie daro kultūrinėje žiniasklaidoje arba dirbdami leidyklose, redakcijose. Nes kitaip prarandamas kontaktas su žmonėmis, o tai, kad atsirado daug komunikacijos kanalų per socialinius tinklus, yra pliusas – pasiekiama daugiau žmonių.
Deja, komunikaciniai kanalai kartais tarpusavyje nesusisiekia, socialinių burbulų teorija nėra iš piršto laužta, o dėl visuotinės fragmentacijos tu gali nesužinoti daugybės dalykų. Jaunosios kartos, ypač žurnalistų, rutinos laukas yra siaurai specializuotas. Mes būdami jauni žinojome ir kitų kultūros, meno sričių centrines figūras, bet gal tuo metu visa buvo aprėpiama, visko buvo šiek tiek mažiau.
– Kaip manote, su kokiais iššūkiais šiandien susiduriama Lietuvos kritikos lauke?
– Visų pirma, neįmanoma aprėpti visumos. Iš bėdos galbūt galima apsiriboti žanrais – vien tik poezija, proza, memuarais, vaikų literatūra arba konkrečių metų produkcija. Dabar vien grožinės literatūros knygų per metus išleidžiama apie 500 ir daugiau. Užtat niekas neberyškina tendencijų, nes nebegali jų apčiuopti. N.Butnoriūtė buvo parašiusi fainą straipsnį apie poeziją, ji nuolat domisi ja, gali įžvelgti tam tikras tendencijas. Su proza galbūt sudėtingiau. Kai kurie romanai nežmoniško dydžio, kitus pradėjus skaityti pajunti, kad tai svetima, nebenori tęsti – visko taip pilna, kad negali apžioti ir dėl to nebėra nei poleminių, nei apžvalginių straipsnių, nei diskusijų. Visi kalbame apie literatūrą atskirai, interviu Jolantos Kryževičienės radijo laidoje sakiau, kad mes matom tik dramblio ausies galiuką. Dar seniai esu išsirašiusi tokią vieno leidėjo mintį, kad „vieni pardavimai padengia kitus“ – vadinasi, kuo daugiau išleidi, tuo geresnį verslą darai. Ta perdėta gausa literatūrai savotiškai kenkia, turėtų būti ir kokybinis kriterijus, reiklumas, save gerbiančios leidyklos to laikosi.
– Pastaruoju metu suintensyvėjusios diskusijos Lietuvoje dėl kalbos politikos, neva perdėtos institucijų kontrolės. Ką apie tai manote? Ar gali turiniui turėti įtakos pats kalbinės formos kismas?
– Turi, tai neatsiejami dalykai. Žodis išsiplėšia iš žmogaus ir su tuo, ką jis nori išreikšti – su vidiniu turiniu. Man atrodo, kad bent jau prozoje stilius, kaip individualybės išraiška, yra nuskurdęs, suvienodėjęs arba suvulgarėjęs. Tai atspindi ir turinio lygmenį, jo plokštėjimą. Kadangi tyrinėjau stilių, man tai nemenkas žmogaus atspindys. Aišku, stilius gali būti sąmoningai pasirinktas. Net kai rašote žinutes ar elektroninius laiškelius, vis tiek gal stengiatės išvengti nuvalkiotų žodžių?
Man patinka viskas, kas nenuvalkiota.
Daugelis rašytojų semia iš kultūrinių bendrybių duobės. Neautentiškų autorių literatūroje pilna – nuzulinta, šimtą kartų girdėta... Man patinka viskas, kas nenuvalkiota. Ir prozoje – nors tai linijinis pasakojimas, sukabinti sakiniai ir banalybių sunkiau išvengti nei poezijoje, bet būk malonus – sujunk, kad būtų kitaip. Mane visad intriguoja autoriaus asmenybės visapusiškumas, sugebėjimas pasakyti kažką, ko iki tol nebuvo, nes daugelis tekstų, kuriuos aš skaitau yra tai, ką jau girdėjau. Turi būti kitoniško prado – kad ir erzinančio, bet ryškaus. Romanuose ieškau struktūros ir visuminio požiūrio į pasaulį, į savo laiką – platesnių dalykų. Bet lietuvių kalbos visagalybė dar egzistuoja poezijoje!
