Lietuvių rašytojai: kaip skatinti žmones skaityti ir ar reikia tai daryti?

Ketvirtus metus iš eilės Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) ir Lietuvos spaustuvininkų asociacijos (LISPA) iniciatyva rengiama skaitymo skatinimo akcija šiais metais į rankas paimti knygą pakvies netradicinėje erdvėje – traukiniuose.

Akcijos dieną maršrutais Klaipėda–Vilnius ir Vilnius–Kaunas kursuos du „skaitantys traukiniai“. Į kiekvieną jų savo gimtinėse ar netoli jų įlips rašytojai, kelionės metu jie keleiviams skaitys poezijos ir prozos kūrinių ištraukas.

Plačiau apie šiųmetę akciją skaitykite pokalbyje su „Lietuva skaito“ programos kuratoriais. Šį pokalbį rasite čia.

O ar tokios akcijos gali paskatinti žmones skaityti ir ar reikia skatinti patį knygų skaitymą? Apie tai kalbėjomės su rašytojais – Lina Buividavičiūte, Ramūnu Čičeliu, Jurga Tumasonyte ir Andriumi Jakučiūnu – šie autoriai akcijos metu traukiniuose skaitys literatūros kūrinius.

Lina Buividavičiūtė: „Klausimas opus“

Paklausta, ar įvairios knygų skatinimo akcijos išties gali paskatinti žmones į rankas paimti knygą, literatūros kritikė, poezijos rinktinės „Helsinkio sindromas“ autorė Lina Buividavičiūtė sako, kad tai – opus klausimas, o matematiškai paskaičiuoti tokių iniciatyvų rezultatus yra per daug sunku.

„Dalyvaudama gana nemažai renginių, matau, kiek žmonių pavyksta pritraukti, pavyzdžiui, į „Vilniaus lapus“, „Paviljono knygų savaitgalį“ ar kiekvieną mėnesį vykstantį slemą. Ir suprantu, kad reikia, kad veikia. Ne visus, ne visiems, bet... Asmeniškai mane pergalės jausmas užplūsta tada, kai bent vienas žmogus suteikia grįžtamąjį ryšį, dalijasi savo įspūdžiais, dėkoja už poeziją, dėl kurios kažkas viduj krustelėjo“, – sako ji.

Pasak literatūros kritikės, kiekvienas iš mūsų turi teisę rinktis – skaityti knygas ar ne. Ir tikrai ne visi turi tempti šią skaitymo naštą, jei knyga kam nors yra lažas, prievolė.

Ryčio Šeškaičio nuotr./Poetės Indrė Valantinaitė ir Lina Buividavičiūtė

„Aišku, yra galimybė, kad žmogus dar nesutiko savo širdies skaitinio, ar, nusivylęs praėjusių amžių veikalais, yra atgrasytas nuo skaitymo mokykloje ar universitete, nesidomi naujausiomis literatūros tendencijomis. Galima rinktis – ar vis tik ieškoti to širdies skaitinio, ar prasminga pasirinkti kitą meno šaką – kiną, teatrą, dailę“, – teigia poetė.

Svarbiausia, kaip sako L.Buividavičiūtė, kad žmogus turėtų bent vieną meno rūšį, kuri atspindėtų jį patį ir per fikciją rodytų nuogiausią tikrovę. Otai padaryti pajėgus tik menas.

„Man asmeniškai būtent skaitymas padeda išbūti pačius juodžiausius gyvenimo periodus. Ir kertiniai skaitiniai, pavyzdžiui, „Žmogus ieško prasmės“, „Svetimas“, „Maras“, „Meistras ir Margarita“ tampa stuburu, ramsčiu, netgi atsakymu. Būsenų veidrodžiu. Galimybė parašyti eilėraštį kartais yra akstinas išgyventi. Kas benutiktų, galiu apie tai parašyti, sublimuoti, destrukciją paversti konstrukcija. Noriu dalintis šiuo būdu išgyventi. Išbūti. Todėl ir kviečiu. Todėl ir dalyvauju. Skaitymas man yra priešnuodis savinaikai. Dvasios nekrozei ir mirties šalčiui“, – atvirauja knygos „Helsinkio sindromas“ autorė.

Ramūnas Čičelis: „Esame vėlyvosios modernybės barbarai“

Kaip sako literatūros kritikas, esė knygos „Bohemijos fragmentai“ autorius Ramūnas Čičelis, tokios skaitymo skatinimo akcijos bent trumpam padidina visuomenės susidomėjimą literatūra, o jomis siekiama daugiau, nei tik paskatinti trumpalaikį susidomėjimą knyga.

Astos Poškienės nuotr./Ramūnas Čičelis

„Man atrodo, kad žmonių nereikia raginti skaityti. Reikia nustoti į žmones žiūrėti kaip į instrumentus: „štai, paraginsime, ir pradės skaityti“. Kur kas svarbiau, kad žmogus pirmiau suprastų, kas yra knyga ir skaitymas, ir tik po to laisva valia, neraginamas rinktųsi šią veiklą arba ne. Sakyčiau, kad svarbus ne žmogaus prisirišimas prie knygos, o tikslas pačiam kritiškai mąstyti – štai tada į pagalbą ateina knygos“, – sako literatūros kritikas.

R.Čičelis pasakoja, kad Vakarų civilizacijos istorijoje buvo laikų, kai skaitė tik nedidelė dalis populiacijos. Pasak jo, Renesanso laikais prasidėjo modernybė ir vėliau sekė Apšvieta, atnešusi beveik visuotinį raštingumą.

„Mūsų laikai paradoksalūs tuo, kad esame vėlyvosios modernybės barbarai, pažįstantys raides, bet besielgiantys ir mąstantys taip, lyg iki mūsų būtų buvę labai menki civilizaciniai pasiekimai. Būtent todėl, kaip teigia daugelis šiuolaikinių mąstytojų, reikalinga naujoji Apšvieta. Skaitymas tėra kultūros ženklas ir veiklos būdas – prieš šiuos etapus ir po jų visada seka mąstymas“, – dėsto R.Čičelis.

Anot literatūros kritiko, daugeliui Lietuvos skaitytojų trūksta ne pačios skaitymo veiklos, o gero pokalbio apie knygas, kad ir su namiškiais: „Jokios akcijos niekada nepasieks visų, tačiau jos reikalingos kaip galimybė į savo rutiną, kasdienius įpročius įterpti ir laiką, skirtą knygoms.“

Jurga Tumasonytė: ne „raginti“, o „priminti“

Tuo tarpu Kazimiero Barėno premiją už trumposios prozos knygą „Dirbtinė muselė“ pelniusi Jurga Tumasonytė sako nežinanti, ar suaugęs žmogus, kuris niekada nedraugavo su knygomis, galėtų būti smarkiai paveiktas skaitymo akcijų.

„Pažįstu nemažai tokių, kuriuos paimti į rankas knygą priverstų nebent milžiniškos nuolaidos – knygas jie susiverstų į krepšelį tarsi nupigintas daržoves ir susikrautų tuščioje lentynoje, kad vaizdelis atrodytų jaukesnis. Tačiau įvairios skaitymo akcijos gali paveiki smalsius vartotojus, kurie yra turėję sąlyčio su literatūra, bet niekada nesidomėję lietuvių autoriais, arba domėjęsi tik autoriais, be ne literatūra ir t.t.“, – pasakoja rašytoja.

Asmeninio archyvo nuotr./Jurga Tumasonytė

Tačiau paklausta, kodėl žmones reikia raginti skaityti, rašytoja sako, kad šioje situacijoje labiau reiktų vartoti žodį „priminti“: „Smagu, jeigu dėl įvairiausių gyvenimo aplinkybių ir veiklų nuo literatūros nutolęs žmogus netikėtai prisimena, jog esama dar ir knygų, kurias atrasti bei skaityti gali būti lygiai taip pat malonu, kaip pasižiūrėti gerą filmą, gulėti SPA procedūrose ar be saiko mirkti feisbuke. Tą „prisiminimo“ momentą tikrai gali sukelti visokie literatūriniai renginiai, į kuriuos jis savo, ar ne visai savo noru patenka.“

Pasak jos, žmonės kiekvieną dieną skaito portalų antraštes ar feisbuko įrašus, tad būtų džiugu, jei šioje informacijos jūroje juos pasiektų ir kokybiški skaitiniai.

Andrius Jakučiūnas: „Knyga yra ir emocija, ir galimybė“

Kaip sako publicistas, eseistas, knygos „Utopijos“ autorius Andrius Jakučiūnas, norint atsakyti į klausimą, ar tokios akcijos kaip „Lietuva skaito“ išties gali paskatinti žmones į rankas paimti knygą, reikia žvelgti plačiau.

„Aš nenoriu nieko skatinti ar prikišamai aiškinti, kad skaitymas yra prasmingas užsiėmimas. Nors tai būtų tiesa – skaitymas iš tikrųjų ugdo ir plečia akiratį. Aš žvelgčiau į šį klausimą plačiau – mes primename, kad egzistuoja knygų pasaulis. Kad knyga yra ir emocija, ir galimybė. Daugelis žmonių turi nuostabių su knygomis susijusių patirčių, kurios įsirėžė visam gyvenimui, tačiau kasdienėje rutinoje jie pristinga įkvėpimo, gal ir noro ieškoti naujų skaitinių. Šiems žmonėms šita akcija, manau, bus visai mielas netikėtumas“, – sako publicistas.

Vlado Braziūno nuotr./Andrius Jakučiūnas

Pasak A.Jakučiūno, jis pažįsta daug puikių žmonių, kurie neskaito, o dauguma mums, žmonėms, svarbių patyrimų yra visai nesusiję su knygomis. Daug šių patirčių, kurias gauname knygose, kaip sako eseistas, galime pasiekti ir kitais būdais, nors jie neretai būna sunkesni ir pareikalauja daugiau laiko.

„Žmogus turi žinoti, kad jis turi galimybę būti su raštija. Kad raštija nėra kažkas, kas yra atitrūkę nuo jo ir sklando padebesiuose. Taip, egzistuoja ir sudėtingesnė literatūra, tačiau pilna ir paprastam vartotojui suprantamesnių, linksmų tekstų. Jis turi teisę žinoti apie galimybes, kurias mums visiems teikia knyga“, – sako jis.

Šiais metais vienas iš akcijos akcentų – kelionė traukiniais, kuriuose rašytojai skaitys poezijos ir prozos kūrinių ištraukas. Šia akcijos dalimi A.Jakučiūnas itin džiaugiasi: „Nors keliauti, deja, dažniausiai tenka lėktuvais, traukinys – absoliučiai mėgstamiausia mano transporto priemonė po dviračio, kurį irgi neretai su savim vežuosi traukiniu.“

Akcija „Lietuva skaito“vyks Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, gegužės 7-ąją.