Rugsėjo 21 d. Kaune S.Aleksijevič bus iškilmingai įteiktos Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarės regalijos, o kitą dieną ji dalyvaus naujame susitikimų su žymiais pasaulio rašytojais cikle „Šetenių skaitymai“, kuriuos rengia „Kauno literatūros savaitė“.
Rugsėjo 24 d. Vilniuje S.Aleksijevič su skaitytojais susitiks, savo kūrybą aptars ir įžvalgomis apie karą Ukrainoje dalinsis literatūros festivalyje „Open books“.
Per pastaruosius kelis metus S.Aleksijevič kelis kartus ketino atvykti į Lietuvą, tačiau tam sutrukdydavo jos sveikatos būklė ar pasikeitusios politinės aplinkybės – 2018 metais ji negalėjo Vilniuje dalyvauti Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“, sukurto pagal jos kūrinį, peržiūroje, o 2020 metais turėjo atšaukti pasirodymą „Open books“ festivalyje ir negalėjo atsiimti Vytauto Didžiojo universiteto Senato suteikto garbės daktarės vardo regalijų. Todėl rašytoja sako, kad labai nori pagaliau susitikti su lietuvių skaitytojais.
„S.Aleksijevič vizitas į Lietuvą buvo suplanuotas jau prieš porą metų, tačiau dėl sudėtingos tuometinės politinės situacijos Baltarusijoje, deja, jai teko skubiai atšaukti planus mūsų šalyje. Šiandien, Ukrainos karo fone, nobelistės S.Aleksijevič balsas ir kūryba tapo dar aktualesni, todėl labai džiugu, kad mūsų visų pastangomis susitikimai šiemet įvyks ir bus galimybė apie tai padiskutuoti gyvai“, – sakė festivalio „Open books“ direktorė Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė.
Sukūrė paminklą kančiai
2015 metais S.Aleksijevič buvo įvertinta Nobelio literatūros premija. Šis prestižinis apdovanojimas jai skirtas už „polifoninius rašinius, kurie yra paminklas kančiai ir drąsai mūsų laikais“. Pati rašytoja, savo kūriniuose atskleidžianti dramatiškas, traumuojančias patirtis sovietinio režimo metais, sako, kad ją domina kasdienis sielos gyvenimas arba tai, ką didžioji istorija nutyli. Puoselėdama dokumentinės prozos žanrą ji kalba apie homo sovieticus mentalitetą, suluošintus gyvenimus, neleidžia užmiršti tamsių istorijos puslapių. „Trisdešimt metų rašiau „raudonojo žmogaus“ istoriją – tai penkios knygos. Jose visas mūsų gyvenimas – tas, kuris vadinosi socializmu, ir tas, kuris iki šiol niekaip nesivadina“, – apie savo kūrinius yra sakiusi rašytoja.
Trisdešimt metų rašiau „raudonojo žmogaus“ istoriją – tai penkios knygos. Jose visas mūsų gyvenimas – tas, kuris vadinosi socializmu, ir tas, kuris iki šiol niekaip nesivadina.
S.Aleksijevič įžvalgos itin aktualios šiais laikais, kai vyksta karas Ukrainoje. Rašytoja jau seniai kalbėjo apie tai, kokį pavojų kelia Rusija. Duodama interviu po to, kai jai buvo skirta Nobelio literatūros premija, rašytoja kritikavo ne tik Baltarusijos valdžią, bet ir V.Putiną, sakydama, kad jis yra pasiryžęs bet kam, kad grąžintų Rusijai „buvusį spindesį“. V.Putiną ji apibūdino kaip despotą, kuris nori įrašyti savo vardą į tariamai didžiosios Rusijos atgaivinimo projektą. Apie Rusiją ji yra sakiusi, kad žmogus šioje šalyje niekada nebuvo vertingas: „Mes juk karo žmonės: arba kariaujame, arba rengiamės karui. Kažkodėl tai vadinasi gyvenimu“. Prasidėjus karui Ukrainoje S.Aleksijevič sakė, kad komunizmas buvusios SSRS platybėse taip ir liko neįveiktas, o V.Putinas pasinaudojo Vakarų padarytomis klaidomis ir tuo, kad demokratinės šalys per naiviai žiūrėjo į Rusiją.
Apie S.Aleksijevič kūrybą plačiai kalbėta ir po to, kai buvo sukurtas didžiulio susidomėjimo sulaukęs HBO mini serialas „Černobylis“ – jo kūrėjai nemaža dalimi rėmėsi rašytojos kūryba.
Buvo priversta išvykti iš Baltarusijos
Rašytoja ir žurnalistė S.Aleksijevič gimė 1948 metais Ukrainoje, jos tėvas baltarusis, motina ukrainietė. Vėliau jos šeima persikėlė gyventi ir dirbti į Baltarusiją. Pirmoji jos knyga, skirta mažai aptariamai temai – moterims Antrajame pasauliniame kare, pasirodė 1985 metais. Jos knygos buvo verčiamos į užsienio kalbas, ji pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, tačiau Baltarusijoje jos knygos nebuvo leidžiamos, ji patyrė Aliaksandro Lukašenkos režimo persekiojimą ir 2000 metais persikėlė į Vakarus – didžiąją dalį laiko gyveno Berlyne ir Paryžiuje. 2011 metais ji grįžo gyventi į Baltarusiją, tačiau 2020 metais, A.Lukašenkos valdžiai vėl ėmus ją persekioti, išvyko iš Baltarusijos ir šiuo metu gyvena Vokietijoje. Ji yra sakiusi, kad negrįš atgal tol, kol valdžioje bus A.Lukašenka. Rašytojos manymu, Baltarusijoje vyksta hibridinis pilietinis karas, kuriame A.Lukašenkos šalininkai dalyvauja prieš likusią dalį tautos. Nors ji sukrėsta to, kas dabar vyksta Baltarusijoje, sako į ateitį žiūrinti optimistiškai: „Progresas neišvengiamas. Baltarusija bus laisva šalis. Kitas klausimas, kiek laiko tai užtruks“.
Lietuvių skaitytojams S.Aleksijevič knygos yra puikiai žinomos – išversti jos kūriniai „Paskutinieji liudytojai“ (išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą vertė Alma Lapinskienė, ši knyga apdovanota „15min metų knygos“ rinkimuose kaip geriausias metų verstinis negrožinis kūrinys), „Černobylio malda“ (išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą vertė Alma Lapinskienė), „Cinko berniukai“ (išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą vertė Aleksandras Mikuta), „Karo veidas nemoteriškas“ (išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą vertė Alma Lapinskienė), „Laikas iš antrų rankų“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, į lietuvių kalbą vertė Irena Ramoškaitė).
