Nors daugelis J.Harris žino dėl jos romano „Šokoladas“, ji yra labai produktyvi autorė, išbandanti save įvairiuose žanruose – ji rašo tiek suaugusiems, tiek paaugliams, yra išleidusi 16 romanų, o taip pat novelių ir apsakymų rinkinių, įvertinta įvairiais tarptautiniais apdovanojimais.
Šiame interviu ji pasakoja apie tai, kiek svarbus „Šokoladas“ yra iki šiol, kuo ją žavi šiaurietiška mitologija, kuo kūryboje svarbi maisto tema ir apie pomėgį, kurį galbūt ne visi jos kūrybos mėgėjai žino.
– Tai ne pirmas kartas, kai jūs lankysitės Lietuvoje. Kokie jūsų prisiminimai iš buvusios viešnagės mūsų šalyje?
– Aš iki šiol prisimenu šiltą priėmimą, kurio sulaukiau iš lietuvių skaitytojų, taip pat tai, kokie protingi, apsiskaitę buvo interviu iš manęs ėmę žurnalistai. Praėjusį kartą aš aplankiau Gedimino pilį, šįkart tikiuosi pamatyti kiek daugiau šio nuostabaus miesto, o taip pat ir paragauti daugiau tradicinių lietuviškų patiekalų...
– Daugelis žmonių turbūt jus visų pirma vertina kaip knygos „Šokoladas“ autorę. Daugelis kūrėjų nemėgsta dairytis atgal ir pirmiausia nori būti vertinami už dabartinius darbus. Koks jūsų požiūris į tai?
– Žinoma, aš džiaugiuosi, kad žmonės vis dar prisimena „Šokoladą“. Tačiau nuo to laiko aš nuveikiau daug kitų dalykų, tikiuosi, kad skaitytojai irgi tai pastebėjo.
– Taip pat daugybė žmonių į jus dėmesį atkreipė po to, kai pasirodė „Oskaro“ apdovanojimą pelnęs filmas pagal jūsų romaną „Šokoladas“, kuriame vaidino Juliette Binoche ir Johnny Deppas. Kiek kartų nuo to laiko jūs pati žiūrėjote šį filmą ir kaip jį vertinate dabar?
– Kelis kartus žiūrėjau filmą tuo metu, kai jis tik pasirodė. Ir nors filmas nėra visiškai apie tai, kas buvo mano knygoje, man jis patiko. Filme aš atpažįstu nemažai originalios medžiagos. Man jis vis dar labai patinka, retkarčiais peržiūriu jį.
– Nemažai kas vadina jus viena iš „gastroromanų“ (knygų, kuriose didelį vaidmenį vaidina maistas) pradininkių. Ar sutinkate su tokiu titulu? Kiek svarbi maisto tema kuriant romanus jums dabar? Ir, kalbant apie maistą, kodėl būtent jis užėmė tokią svarbią vietą jūsų kūryboje?
– Nesuprantu, kodėl kažkas įsivaizduoja, kad aš sugalvojau idėją literatūroje rašyti apie maistą – tai egzistavo per amžius. Manau, kad skoniai ir kvapai ypatingai jaudina mus, nes vos gimę mes pirmiausia suvokiame pasaulį per juos.
Tai reiškia, kad mūsų emocinis atsakas į kvapą ar skonį gali labai stipriai pasąmoniškai mus paveikti. Tai galioja literatūrai, folklorui, mitologijai, kur maistas ir gėrimai šimtmečiais vaidino svarbią simbolinę rolę. Kiek šiuolaikiškesnėje literatūroje tokios nuorodos leidžia atspindėti skirtingas kultūras ir tolimas vietas. Tai taip pat labai naudingas asmenybės indikatorius.
Valgymo įpročiai suteikia mums įžvalgų apie žmogaus praeitį, charakterį, šeimą ir auklėjimą, o taip ir bendrą požiūrį į gyvenimą ir žmones. Be to, žmonės supranta maistą; mūsų vis įvairesnėje multikultūrinėje visuomenėje maistas lieka vienu nedaugelio pojūčių, kuris sieja mus visus; tai malonumas, komfortas ir išraiškos būdas.
– Jūsų knygos skirtos įvairiai auditorijai. Ar rašydama knygas galvojate apie skaitytojus, kuriems bus skirtas šis kūrinys? Kuo skiriasi rašymas, tarkime, suaugusiems ir paaugliams? O galbūt manote, kad tai tėra bereikalingas etikečių klijavimas?
– Rašydama naują knygą negalvoju, kam ji bus skirta. Mano skaitytojai yra labai skirtingi, ir nesitikiu, kad visi jie atitiks rinkodaros skyriaus sugalvotą tipiško skaitytojo apibūdinimą.
– Kai kuriose jūsų naujesnėse knygose galime aptikti ir šiaurietiškos mitologijos elementų. Iš kur tai?
– Šiaurietiškais mitais domėjausi nuo vaikystės. Šiaurietiški mitai yra unikalūs, jie yra itin derlinga dirva vaizduotei. Galbūt tai dėl to, kad mitai yra visiškai neišbaigti – juos sudaro poezijos fragmentai, seni užrašai, interpretacijos, istorijos, atkeliaujančios iš sakytinės tradicijos.
Galbūt mane tai žavi, nes mano šaknys glūdi Jorkšyre, kuris buvo pažymėtas vikingų naujakurių kultūros. Visgi manau, kad labiausiai man jie patinka dėl pačių dievų personažų – susirūpinusių, netobulų, sudėtingų būtybių, kurių tarpusavio bendravimas daugiau pasako ne apie dieviškumo prigimtį, o apie tai, ką reiškia būti žmogumi.
Per pastaruosius 15 metų rašytojų uždarbis krito beveik 50 proc.
– Po to, kai jūsų knygos tapo populiarios, jūs metėte mokytojos darbą ir ėmėte gyventi iš rašymo. Šiais laikais rašytojai sako, kad vis sudėtingiau išgyventi vien tik iš literatūros. Kaip, jūsų nuomone, leidybos verslas pasikeitė per visus šiuos metus?
– Jis pasikeitė labai smarkiai, ypač skaitmeninėje erdvėje. Elektroninių knygų piratavimas, knygų nukainavimas, konkurencija internete nulėmė, kad per pastaruosius 15 metų rašytojų uždarbis krito beveik 50 proc. Tačiau šiais laikais rašytojai turi ir daugiau galimybių spausdintis savarankiškai.
– Daug žmonių nežino, kad jūs esate ir muzikantė. Galbūt galite papasakoti ir apie šį savo užsiėmimą?
– Su dviem draugais ir būsimuoju vyru esu grupėje nuo 16 metų. Neseniai mes atlikome savo programą, pavadintą #Storytime, festivaliuose. Joje apjungiame savo muziką, pasakojimus ir vaizdo projekcijas. Savo interneto puslapyje netgi parduodame išleistą kompaktinę plokštelę...
„Vilniaus lapai“ vyks lapkričio 8-11 dienomis Vilniuje, festivalio moto – „Autografai“, tai simbolizuoja artimą autoriaus ir skaitytojo santykį. Renginio geografinis epicentras – Vilniaus Menų spaustuvė, kurioje literatūra, rašytojo ir skaitytojo susitikimas paverčiamas gyvu veiksmu. Renginį remia Lietuvos Kultūros taryba. Susitikimas su J.Harris organizuojamas bendradarbiaujant su Britų taryba ir Lietuvos kultūros institutu.
