Tai ne tik to laikotarpio metraštis, bet ir spalvingas anuometės aukštuomenės – kintančios ir judrios bendruomenės, veikiamos kasdienių įvykių, mados, mokslo ir kultūros naujovių – gyvenimo kaleidoskopas. Ši knyga – tikra dovana Lietuvos šimtmečio proga ir mūsų istorikams, dvarų kultūros tyrinėtojams, ir besidomintiems istorija, ir kiekvienam piliečiui, trokštančiam pažinti šimtmetį iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.
„Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ – didžiausias ir svarbiausias Gabrielės Giunterytės-Puzinienės kūrinys. Jį rengdama autorė naudojosi dideliu tėvo archyvu ir savo dienoraščiu, rašytu nuo penkerių iki penkiasdešimt vienų metų. Gabrielė dokumentavo svarbiausius šeimos ir visuomenės gyvenimo įvykius, aprašė jai įspūdį palikusius linksmus ir liūdnus nutikimus, buities detales, iškalbingas smulkmenas. Pro jos akis nepraslysdavo Vilniaus ponių, panelių ir ponų apdarai, manieros, pergalės ir pokštai, sąmojai ir „širdies kataklizmos“.
Ji išmoko atpažinti aplinkinių įpročius, būdą bei nuotaikas, ilgainiui ėmė stebėti jų gyvenimų trajektorijas – sėkmę ir nesėkmes, laimę ir nelaimes. Apie viską rašė gana lakoniškai ir taikliai, kartais su švelnia ironija, bet objektyviai. Pagaliau visos tos istorijos sugulė į Vilniaus aristokratų gyvenimo paveikslą, kuriam netrūko stambių potėpių ir subtilių štrichų, šviesių ir niūresnių tonų, kaip ir jos motinos, sesers bei pačios Gabrielės tapytuose peizažuose.
Stambiais potėpiais knygos puslapiuose sugulė ir istoriniai įvykiai. Nuo vaikystės autorė girdėjo tėvų pasakojimus apie 1812 metus – jie vis skambėjo „lyg dainos priegiesmis“. Gabrielės Giunterytės gimimo metais, 1815-aisiais, šalis jau buvo grįžusi prie taikos ir gerovės. Suklestėjo Vilniaus universitetas, kuriame dėstė žymūs mokslininkai – iš Vienos atvykę medicinos profesoriai tėvas ir sūnus Frankai, broliai profesoriai Sniadeckiai iš Krokuvos, kiti žymūs mokslininkai, kuriuos autorė stebėjo ne auditorijoje, o kasdieniame gyvenime ir vertino ne tik jų akademinę veiklą, bet nutapė ir žmogiškuosius portretus.
Jaunas, talentingas filosofijos profesorius, dabar vėl atrandamas mūsų mokslo istorijos tyrinėtojų, Juozapas Goluchovskis – genialus kalbėtojas, pritraukdavęs į paskaitas minias laisvų klausytojų, net ir aukštuomenės damų – liko Gabrielės atmintyje ir knygoje kaip kelių linksmų nutikimų dalyvis ar sumanytojas ir kaip sugyvenamo būdo, sąmojingas, įdomus pašnekovas, darantis gerą įtaką kaimynams, nes išprusimas, mandagumas, galantiškumas ir kaimyniškumas buvo visuotinai vertinamos žmogaus savybės.
1821 m. žiemą Vilniuje buvo pilna gvardiečių, kurie žygiuodavo miesto aikštėse. Mieste lankėsi imperatorius Aleksandras I. Vis dėlto knygoje akcentuojamas ne tik imperinės kariuomenės buvimas Lietuvoje ir Vilniuje, bet ir gvardiečių konkuravimas dėl damų dėmesio salonuose ir šmaikštus universiteto studentų atsakas, o apie imperatorių nemažai rašoma ne tik kaip imperijos valdovą, asmenybę, bet ir dėl simpatijų Lietuvai bei dėmesio autorės tetai Sofijai Tyzenhauzaitei.
Neišsiplečiama ir apie 1823-ųjų neramumus – Gabrielė Giunterytė tuo metu buvo per maža, ir slaptosioms filaretų ir filomatų draugijoms priklausiusių studentų teismai, matyt, neįsirėžė į atmintį, tačiau 1830 metais ji mini, kad iš kalėjimų grįžo kelių šeimų tėvai ir tuo džiaugėsi visas Vilnius.
Kiek detaliau aprašomi 1830–1831 metai, atnešę laisvės vilčių, o paskui – didelį liūdesį dėl represijų. Širdį skaudėjo dėl nusiaubto miesto: Vilniuje bulvarų vietoje paneryje iškasti apkasai pasišiaušė patrankų vamzdžiais, iš Pilies vartų liko tik griuvėsiai, o dėl patriotinių nuotaikų įsiutęs naujasis generalgubernatorius Matvejus Chrapovickis grasino visai nušluoti miestą nuo žemės paviršiaus. Baugino dvaruose apsistoję kareiviai, nes jų mažose akyse „dvasia miegojo, žibėjo tigro geidulys, tramdomas tik geležinės subordinacijos“. Kazokai puldinėjo keliautojus, apiplėšdavo moteris, išsukinėdavo joms pirštus lupdami žiedus, o pusgyvius žmones mesdavo į griovį.
Galybės žmonių buvo išvaryta į Sibirą, minios pabėgo į užsienį, tačiau gailestingumas nebuvo draudžiamas, ir visi, kiek galėdami, rėmė kalinius, rengė tremtinius. Damos pardavinėjo savo brangenybes ir už tuos pinigus pirko būtiniausių daiktų tremiamiems į Rusijos gilumą, siųsdavo į kalėjimus maisto, o Antanina Sniadeckienė, garsiųjų Sniadeckių giminaitė, už tai net pakliuvo į kalėjimą. Galiausiai, pasak rašytojos, iš Vilniaus buvo atimta didžiausia puošmena – uždarytas universitetas, betgi užtai buvo pastatytos sūpynės – valdžia apsimetė, kad nieko nevyksta, ir skatino miestiečius linksmintis.
Tačiau pamažu Vilnius vėl atsigavo. Vyko rinkimai, mugės, šventės, labdaros renginiai, buvo pasirašinėjamos įvairios sutartys, po šešerių metų pertraukos vėl pradėti rodyti spektakliai. Miesto, dvarų gyvenimo ir veiklos paveiksle atsiranda šviesesnių, gyvesnių potėpių ir išryškėja plati ir daugiasluoksnė to meto panorama. Dvidešimt vienų Gabrielei atsiveria salonai, teatrų ir koncertų salės, plečiasi akiratis, kinta interesai, požiūris, o didžiausią įtaką daro bendravimas su iškiliomis asmenybėmis – poetais ir rašytojais, muzikais, meno ir mokslo mylėtojais. Jos pasakojimai atskleidžia ir moters asmenybės bei kūrybiškumo brendimo trajektoriją.
Damos pardavinėjo savo brangenybes ir už tuos pinigus pirko būtiniausių daiktų tremiamiems į Rusijos gilumą, siųsdavo į kalėjimus maisto, o Antanina Sniadeckienė, garsiųjų Sniadeckių giminaitė, už tai net pakliuvo į kalėjimą.
Akylas jos žvilgsnis stebi ir politikos viražus, seimelių veiklą, o pagaulus protas netrunka įvertinti gubernijos bajorų maršalų rinkimų rezultatus: „Tad ir šį kartą nugalėjo „pilvo partija“, mat buvo išrinktas kandidatas, kėlęs vaišes ir lankstęsis rinkėjams, sako autorė ir priduria: „Mes labai piktinomės rinkėjais, sakėme, kad moterys kitaip rinktų ir kitaip tvarkytųsi.“ Argi tai ne pirmoji užuomina apie moterų balso teisę? Tačiau tuo metu manyta, kad labiausiai gerbiama ir laimingiausia moteris yra ta, apie kurią niekas nieko nekalba ir nieko nežino, jos gabumai galėjo džiuginti tik šeimos narius. Taip sakydavo ir Gabrielės motina, tik po ilgų įkalbinėjimų sutikusi, kad dukters eilėraštis būtų išspausdintas Varšuvos laikraštyje, o po 15 metų išleistas ir visas poezijos rinkinys. Ilgainiui buvo išspausdinti ir prozos kūriniai, ir dramos, galiausiai – atsiminimai.
Kultūrinis to meto gyvenimas pavaizduotas taip ryškiai, jog skaitydamas knygą pasijusti, lyg pats jame dalyvautum – drauge vaikščiotum iliuminuotomis miesto gatvėmis, stebėtum laidotuvių procesijas ir iškilmingas eisenas, svečiuotumeisi koncertais ir karnavalo pokyliais garsėjusiuose Miulerių namuose, iškylautum Verkiuose ar Antakalnyje. Aukštuomenė buvo labai veikli ir išprususi.
Giunterių šeimoje visi domėjosi mokslu ir menais, skambino fortepijonu, tapė, rašė. Aleksandra Giunterienė tapybos mokėsi Varšuvoje, o vėliau Vilniuje pas garsius to meto dailininkus. Gabrielės ir jos seserų mokytoju tapo Vilniaus universiteto auklėtinis, Jono Rustemo mokinys tapytojas ir grafikas Kazimieras Bachmatavičius, daug metų praleidęs Giunterių dvare – jo darbų reprodukcijos papuošė ir Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimus.
Giunterių namuose kasdien skambėjo muzika, šeima dažnai lankydavosi koncertuose. Minimų žymių atlikėjų sąrašas byloja, kad Vilnius nebuvo provincialus – daug metų klausytojus džiugino Vienoje išgarsėjusios dainininkės Kristinos Gerhardi-Frank ir jos mokinių dainavimas, keliaudami iš Vakarų Europos į Sankt Peterburgą ir atgal čia apsistodavo ir koncertuodavo žymūs to meto atlikėjai, tarp jų – violončelininkas Bernhardas Römbergas, smuikininkas Jacquesas Pierre Rode, pianistas Danielius Gottliebas Steibeltas, dainininkė Angelica Catalani. Didžiausią įspūdį autorei paliko 1827 metais į Vilnių atvykusi garsi pianistė Marija Šimanovskienė, sužavėjusi ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip šilta, maloni asmenybė. Vilnių pasiekdavo žymiausių rašytojų literatūros kūriniai, geriausios pjesės ir operos.
Visas šis pasakojimas apie kultūrinį aukštuomenės gyvenimą žaižaruoja iškalbingomis detalėmis – damų skrybėlės žydi „kaip gėlių sodai“, pudruoti vyresnio amžiaus vyrų perukai dvelkteli seniena, kanopomis sukaukši gyvas arklys teatro scenoje... Autorės pasakojimuose gausu subtilaus humoro, bet ne tik dėl to, kad ji mini anekdotinius nutikimus ar vertina savo herojų šmaikštumą. Jos pačios kalba lakoniška ir taikli.
Asmenys apibūdinami vos keliais žodžiais, bet meistriškai, kartais net kandžiai – jaunikaitis, salonų pažiba, sulaukia palyginimo su „netikra per anksti ištaškytų jausmų moneta“, motinos šviesiais apdarais aprengta penkiolikmetė šviesiaplaukė panelė apgailestaujamai pavadinama „nusitrynusia pastele“, o Vilniaus generalgubernatorius Nikolajus Dolgorukovas apibūdinamas itin iškalbingai: „... jam ant krūtinės žibėjo puikybė, mundurą išpūtė apsirijimas ir tinginystė, kraują uždegdavo pyktis, o akyse švietė pavydas ir dar kai kas, apie ką nenoriu kalbėti.“
Be to, autorė stebi ir aprašo ne vien aristokratų gyvenimą. Ji mini prekeivius, pirklius, amatininkus, vertina žydų tautybės žmonių kilnumą, sumanumą ir talentą: krautuvininkės Hanos garbingą poelgį gelbstint kazokų apiplėštus ir sužalotus keliautojus 1831-aisiais, daktaro Libošico sumanumą išsigalvotas ligas gydyti cukraus milteliais, pagal receptą pirktais vaistinėje (gal tai pirma užuomina apie placebo efekto panaudojimą Lietuvos medicinoje?).
Giunteriai daug laiko praleisdavo šeimai priklausiusiame Dabraulėnų dvare (dabar Baltarusija, Gardino sritis), ir knygoje gyvenimui Dabraulėnuose skiriama bemaž tiek pat dėmesio, kiek ir Vilniui.
Minima ir pažintis su žydų berniuku, vadintu Vilniaus vunderkindu, vėliau Paryžiuje išgarsėjusiu literatūros ir dailės kritiku Julijonu Kliačka. Įsidėmėtinas ir fragmentas apie dėdės Konstantino Tyzenhauzo šeimos garbingą požiūrį ir elgesį su tarnais.
Giunteriai daug laiko praleisdavo šeimai priklausiusiame Dabraulėnų dvare (dabar Baltarusija, Gardino sritis), ir knygoje gyvenimui Dabraulėnuose skiriama bemaž tiek pat dėmesio, kiek ir Vilniui. Aprašoma naujų dvaro rūmų statyba, parko planavimas, senų liepų tankmė, matoma per kabineto langą, oranžerijos ir gėlynai, pilni egzotinių augalų, koplyčia miško fone, dvare buvusios kolekcijos, observatorija ir čia vykęs nemonotoniškas kultūrinis gyvenimas. Minimos viešnagės kituose dvaruose: Rokiškio dvare su itališko stiliaus rūmais bei mūrine bažnyčia, žiūrinčia tiesiai į langus, Taujėnuose, Vepriuose bei Liukonyse ir daugelyje kitų.
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė – pasakojimo ir žodžio meistrė. Pažėrusi vardų ir ištisą galeriją asmenybių portretų, įvertinusi reikšmingiausius istorinius ar politikos įvykius, ji čia pat nutapo ir ramių, gaivių bundančios gamtos, šlamančių parkų peizažų. Tai lyg muzikinės pauzės, leidžiančios pailsėti. Autorė tarsi lietuviškoji Jane Austen atskleidžia šeimos ir visuomenės tradicijas, papročius ir užgaidas ir kaip metraštininkė fiksuoja laiko eigą. Ši knyga – tai istorijos tarpsnio ir žmogaus pažinimo versmė ir tikras skaitymo malonumas.
Liuda Matonienė
„Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ autorė – apie Gabrielės Giunterytės-Puzinienės „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis“ (iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė, „Tyto alba“, 2018 m.)
