Neįtikėtinos atostogos Paryžiuje
Jean Gabriel Causse „Mūsų gyvenimo spalvos“ (iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė)
Prancūzų rašytojas, dizaineris, spalvų teorijos specialistas Jeanas Gabrielis Causse romane „Mūsų gyvenimo spalvos“ kviečia į Paryžių – tai pirmosios istorijos veiksmo vieta. Jos pradžia stulbinanti – pasaulyje pamažu ima dingti spalvos. Iš pradžių dingsta geltona, saulė ima švytėti drumzlinai. Taksistai neatpažįsta savo automobilių. Pamažu nyksta ir kitos spalvos. Kyla panika. Vaikai parke tyli, girdėti tik paukščių balsai. Bespalviai maisto produktai nežadina apetito. Gelbėti bespalvio pasaulio užsimoja neįprasta pora – gyvenimu nusivylęs pieštukų fabriko darbininkas Arturas ir Šarlotė, nuo gimimo akla mokslininkė, tyrinėjanti spalvas, nors pati jų niekada nėra regėjusi.
Romaną autorius paskanina įdomiais faktais ir netikėtais moksliniais tyrimais. Štai keletas įdomių faktų apie spalvas:
-
Mokslininkai savanoriams vyrams parodė moterų nuotraukų raudoname arba baltame fone. Moterys raudoname fone jiems pasirodė dvigubai patrauklesnės nei baltame.
-
Inuitai, gyvenantys prie poliarinio rato, turi dvidešimt penkis žodžius baltai spalvai nusakyti, o tai įrodo, kad kasdienis kontaktas su sniegu jau seniai ištobulino jų jautrumą.
-
Tyrimai rodo, kad rožinėje aplinkoje vaikų piešiniai yra gerokai pozityvesni, o ryškia rožine spalva išdažytose kalėjimo kamerose sumažėja sulaikytųjų agresyvumas.
O gal verčiau atostogas leisti žaidimų aikštelėje?
Dr. Elizabeth Kilbey „Vaikystė tarp ekranų“ (iš anglų kalbos vertė Kristina Augustinaitė)
Savo atostogas žaidimų aikštelėje arba tiesiog kieme, kuriame galima tapti kuo panorėjus, dažnas suaugusysis prisimena su šypsena ir jauduliu. Deja, dabartinių vaikų atostogų pomėgiai keičiasi. Užuot ieškoję naujų draugų ir prasimanę vaizduotę pasitelkti kviečiančių žaidimų gryname ore jie linkę laisvalaikį leisti uždarose patalpose prie išmaniųjų įrenginių ekranų.
Su šia problema susiduria kone visi vaikus auginantys tėvai. Nors ilgalaikis ekranuose regimo virtualaus pasaulio poveikis vaikams vis dar nėra iki galo suprastas, visgi šis klausimas tėvus verčia sunerimti. Per savo ilgametę darbo patirtį Didžiosios Britanijos klinikinės vaikų psichologijos specialistė dr. Elizabeth Kilbey sukaupė didelį bagažą vertingų patarimų, kuriais knygoje „Vaikystė tarp ekranų“ dalijasi su skaitytojais. Dauguma tėvų baiminasi, kad jų vaikai tampa priklausomi nuo ekranų, tačiau dažnai jaučiasi sutrikę dėl tikrųjų pavojų ir nežino, ką turėtų daryti, kad suvaldytų nerimą keliančią situaciją.
Atostogos be kaukių ir instagram filtrų
Monika Budinaitė „Selfų slėnis“
Tai pasakojimas apie mus, gyvenančius čia ir dabar. Mūsų kasdienybė jame – lyg išmaniojo telefono ekranėlis, kuriame vaizduojame, kaip mums atrodo, savo geriausius gyvenimo epizodus. Jūra, bangos, dvi vyno taurės saulėlydžio fone, #žmonės #happyfamily #atostogos, o iš tiesų tai vaizduodami nė nesikalbame su savo gyvenimo partneriu. Jaunosios kartos rašytoja Monika Budinaitė savo naujame romane nevengia aštrių temų, psichologinio pobūdžio tekstais kuria šiuolaikinės mūsų visuomenės paveikslą.
Ridas – žurnalų žmogus, jo gyvenimas – kaip iš atviruko. Simona ir Robertas jau šešiolika metų laimingai susituokę. Luko mama atsidavusi motinystei, o Beatričė svajoja tapti žvaigžde. Bet atvirukai turi antrąją pusę, laimei būdingi potvyniai ir atoslūgiai, atsidavimas gali kankinti, o šlovė taip lengvai nepasiekiama. Virtualų ir tikrą veikėjų gyvenimą jungia nematomas siūlas, kurį vienur vos timptelėjus, kitur prasideda griūtis. „Selfų slėnis“ – tai knyga apie slėnį, egzistuojantį visai šalia mūsų – kompiuteriuose, mobiliuosiuose telefonuose, socialinių tinklų profiliuose, žurnalų viršeliuose. O gal jis egzistuoja anaiptol ne šalia mūsų, o mumyse?
Lėti pasivaikščiojimai J. Basanavičiaus gatve
François-Henri Désérable „Toks ponas Piekielnis“ (iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas)
Šis romanas taps dideliu atradimu lietuvių skaitytojams. Jo istorija skaitytojus veda į senąją J. Basanavičiaus gatvę, anksčiau vadintą Didžiąja Pohulianka – joje prasideda tokio pono Piekielnio egzistavimo įrodymų paieškos. Taip nutiko, kad buvęs profesionalus ledo ritulio žaidėjas, o dabar savo šalyje plačiai išgarsėjęs prancūzų rašytojas François-Henri Désérable’is, keliaudamas į Minską atsidūrė Vilniuje. Bastydamasis po miestą J. Basanavičiaus gatvėje netyčia užtiko savo mylimo rašytojo Romaino Gary atminimo lentą ir, prisiminęs frazę iš jo „Aušros pažado“ apie neva čia gyvenusį panašų į „liūdną pelę“ poną Piekielnį, nusprendė išsiaiškinti, kas gi tas žmogus buvo.
Kūrinys tampa savotišku tyrimu, kuriame susipina tikrovė ir išmonė. Rašytojas imasi atkurti pono Piekielnio paveikslą. Jis šį personažą įsivaizduoja kaip tipišką to meto žydą su juodu redingotu ir liemene, kurios kišenėlėje pūpso kišeninis laikrodis, baltais marškiniais ir per trumpu kaklaraiščiu, juodomis kelnėmis su petnešomis ir gerai nublizgintais batais.
Literatūrinių ambicijų turintis, bet galvą dėl sporto pametęs jaunuolis parašo laišką Lietuvos centriniam valstybės archyvui.
Ar tikrai pilkosios Vilniaus „pelės“ vardas buvo minimas JTO tribūnose, Prancūzijos ambasadoje Londone, Eliziejaus laukuose, priešais Ch. de Gaulle’į? Kokį Vilnių paliko Romanas ir Mina Kacewai ir kokį jį atrado F. H. Désérable’is?
Atostogos saloje – rupios išminties oazėje
Roy Jacobsen „Neregimieji“ (iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė)
Barioja – gražiausia sala Helgelando pakrantėje. Čia gyvena jos vardu pasivadinusi šeima. Bariojams priklauso viskas: metų laikai, paukščiai ir horizontas. Paprasti, mažakalbiai, atšiaurūs – neregimieji – jie gyvena pagal savo taisykles. Gyvenimą plėšdami iš žemės, traukdami iš jūros, jie kasdien geba patirti vis naują malonę – juos džiugina gagos pūkų švelnumas, kvapą gniaužia užšalusios jūros keteros, susimąstyti priverčia medinė kėdė. Bariojų šeimos galva svajoja pastatyti prieplauką, kuri sujungtų salą su žemynu. Tačiau ryšys su išoriniu pasauliu turi savo kainą. Ar neregimiesiems atsiras jame vietos?
„Neregimieji“ sulaukė sėkmės ne tik Norvegijoje, bet ir sukėlė tarptautinį susidomėjimą. Kritikai šį kūrinį vadina didelės meninės įtaigos saga, paprastumo ir skaidrumo šedevru. Tokių knygų – reta. Jos istorija tokia neskubri ir kupina rupios išminties, kad prasmingai suskamba ir menkiausia detalė.
Kūrinys nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai. Knygynuose romano ieškokite nuo birželio 22 dienos.
Pasivaikščiojimai po Vilnių prieš 100 metų
Paul Monty „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“ (iš vokiečių kalbos vertė Aida Ivinskis, įvado autorius dr. Laimonas Briedis)
Ši unikali knyga, pasirašyta Paulio Monty slapyvardžiu, kviečia mus atostogauti keliaujant laiku. Ji buvo išleista vokiškai Vilniuje 1918 m. ir kvietė tuometinį vokiečių karį mieste atrasti, kas nepriklauso karui, o vietinį gyventoją – įžvelgti, kas per karą lieka nepakitę. Šiandien „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“ atveria du Vilniaus pažinimo kelius. Pirmiausia šią knygą galima skaityti retrospektyviai, tai yra naudotis ja kaip dingusio miesto gidu – vaikščioti po miestą, kurio jau nebėra. Tai ypač pasakytina apie miesto erdves ir kultūrinius kontekstus, pavyzdžiui, žydų ir totorių kultūras, kurios jau nesugrąžinamai prarastos.
Taigi galima teigti, kad „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“ – tai pasakojantis Vilniaus žemėlapis, suteikiantis galimybę palyginti dabartinį miestą su tuo, kuris gyvavo prieš šimtą metų. Antra, „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“ – tai aukštos literatūrinės vertės kūrinys, stojantis į vieną gretą su tokiais autoriais kaip Moravskis, Frankas, Sirokomlė, Gary, Miloszas, Venclova.
Kad atostogomis džiaugtųsi ne tik siela, bet ir kūnas
Lina Nertby Aurell, Mia Clase „Food Pharmacy / Maisto farmacija“ (iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė)
Kad per atostogas džiaugtųsi ne tik siela, bet ir kūnas, o susirinkusius draugus galima būtų nustebinti Luko Skaivokerio traškučiais arba sveikais bananiniais keksiukais, švedų žurnalistės Lina Nertby Aurell ir Mia Clase, konsultuojamos garsaus mitybos specialisto ir pasitelkusios nepamirštamą humoro jausmą parašė knygą apie žarnyno mikroflorą, gerąsias bakterijas ir uždegimus slopinantį maistą.
Nors jau seniai žinoma, kad mūsų kūne gyvena trilijonai bakterijų, bet tik visai neseniai mokslininkai įžvelgė gausios ir sveikos žarnyno mikrofloros svarbą. Šiandien vis geriau suvokiame gerųjų žarnyno bakterijų ir geros savijautos ryšį. Žinoma, kad mikroflorą sudaro gerosios ir blogosios bakterijos ir kad pastarosios – potencialios ligų sukėlėjos. Gerosios ir blogosios bakterijos gali būti stipresnės arba silpnesnės, priklausomai nuo to, ką valgome. O per didelis kiekis blogųjų bakterijų sukelia chronišką uždegimą.
Autorės tikina, jog perskaitę šią knygą mėgausimės draugiškomis žarnyno bakterijomis, nuslopintu uždegimu, visiškai nauju požiūriu į maistą, stabiliu cukraus lygiu kraujyje, galybe puikios energijos ir netgi geresniu muzikos pojūčiu. (Pastarąjį knygos autorės vadina maloniu šalutiniu priešuždegiminės virtuvės poveikiu, kuriam tikslaus paaiškinimo kol kas nėra.)
