Politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala:
„Didžiausią įspūdį šiemet paliko provokatyvi Oksfordo universiteto ekonomisto Johno Kay’aus ir buvusio Anglijos banko valdytojo Mervyno Kingo knyga „Radical Uncertainty: Decision-Making Beyond the Numbers“.
Autoriai svarsto, kad tikimybių taikymas itin kompleksinėms ir neapibrėžtoms situacijoms su daugybe galimų baigčių sukuria racionalumo iliuziją. Kitaip tariant, siekis tokioje situacijoje skirtingiems scenarijams priskirti skaitines vertes atrodo racionalesnis nei paprasčiausias subjektyvus pasirinkimas. Tačiau tam nėra pagrindo.
Pavyzdžiui, autoriai kvestionuoja, kuo remiantis skirtingi Baracko Obamos administracijos pareigūnai priskyrė skaitines vertes tikimybei, jog pastate, kuriame, įtariama, slepiasi teroristas Osama bin Ladenas, jis iš tikrųjų yra. Jokiu skaičiumi išreikšta atsakymo į šį klausimą „tikimybė“ negali būti pagrįsta, nes neįmanoma įvertinti visų šios situacijos detalių ir dargi priskirti joms objektyvias skaitines vertes. Todėl bandymas tą daryti gali būti saviapgaulė, kuri nepadeda sprendimų priėmėjui, o atvirkščiai – jam kliudo.
Ši puikiai parašyta knyga skatina kritiškai pažvelgti į įvairias kasdienes situacijas, su kuriomis susiduria visų lygmenų sprendimų priėmėjai. Be to, skaitant neapleido intriga, jog statistinį modeliavimą gana aštriai kritikavo du žymūs ekonomistai, tuo tarsi mesdami pirštinę savo kolegoms. Net jei kai kurie argumentai atrodė kiek pritempti, knygoje netrūksta pavyzdžių, kurie praturtina ir gali būti panaudojami praktiškai.
Juolab kad ši knyga šiek tiek siejasi su kitu šių metų skaitiniu, lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato Roberto Shillerio knyga „Narrative Economics: How Stories Go Viral and Drive Major Economic Events“. Joje įvairūs reiškiniai, nuo globalių recesijų iki infliacijos šuolių, aiškinami pirmiausiai ne racionaliniais ekonominės teorijos argumentais, o visuomenėje vienu ar kitu metu vyravusiais naratyvais. Šie pasakojimai turėjo didelę įtaką gyventojų elgesiui, o tai savo ruožtu sąlygodavo ekonominius procesus.
Rekomenduočiau šias puikiai parašytas knygas net ir tiems, kuriems ekonomika yra svetima.“
Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė:
Grigorijus Kanovičius „Šėtono apžavai“
„G.Kanovičius yra ypatingas rašytojas tiek savo stilistika, tiek tuo, kiek pagarbos sugeba išsaugoti savo herojams. „Šėtono apžavai“, mano nuomone, yra tam tikra prasme paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai romanas, kuriame rašoma apie labai sudėtingą laikotarpį, kai per trumpą laiką įvyko pokytis iš sovietinės valdžios į nacių okupaciją ir kaip tai paveikė skirtingų žmonių gyvenimus. G.Kanovičius sugeba taip paprastai, bet tuo pačiu metu ypač giliai atskleisti tą istorinę realybę per paprastų žmonių kasdienybę. Jis sugeba tą daryti be jokio lyginimo ar lenktynių, kuri tragedija didesnė – ar trėmimai, ar Holokaustas – ką galima kartais pastebėti viešoje erdvėje, kalbant apie šiuos tragiškus įvykius.
Tai yra knyga, kurią prisimenu su didele meile, bet kartu galiu labai atvirai pasakyti, kad kai ją baigiau, ilgai verkiau ir stengiausi tą daryti kuo tyliau, kad naktį neprižadinčiau artimųjų.
„Šėtono apžavuose“ G.Kanovičius rašo apie Miškinius, bet jis yra rašęs ir apie Jonavą, ir kitas vietas. Jonava yra mano senelių gyvenamoji vieta, tad man „Miestelio romansas“ padėjo visiškai kitaip pažvelgti į tą vietą, kuri yra pažįstama nuo vaikystės. Manau, kad jis padeda suprasti, kokia iš tiesų buvo ta Lietuva, pakeisti paveikslą, kurį tam tikrą mūsų karta buvo susidariusi iš istorijos pamokų ar to, kas mums buvo pasakojama. Dabar aš noriu tikėti, kad mokytojai daug daugiau atskleidžia miestelių ir kitų vietų istorijos.
Knygą perskaityti rekomenduočiau absoliučiai visiems ir manau, kad beveik visos jo knygos turėtų būti įtrauktos į privalomos literatūros sąrašą.“
Tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas
„Skaičiau ne vieną knygą, parašytą žurnalisto. Viena tokių yra Jeremy Farraro ir Anjana Ahujos „Spike“.
Ji skirta pandemijos krizei – žurnalistė ir buvęs patarėjas dalijasi įspūdžiais, kaip veikia masių psichologija, baimės, kaip tuo naudojamasi. Pats buvau premjero patarėju pandemijos pradžioje ir buvo įdomu lyginti.“
Istorikas, Vilniaus universiteto (VU) rektorius Rimvydas Petrauskas
Marija Drėmaitė, Rasa Antanavičiūtė „Neįgyvendintas Vilnius“
„Knygų apie „neįvykusią istoriją“ nėra daug. Ir tai skurdina mūsų istorinę vaizduotę, nes istorija yra ne tik tai, kaip „iš tikrųjų buvo“, bet ir tai, kas galėjo, bet dėl įvairių priežasčių neįvyko.
Ši knyga ne tik aprašo neįgyvendintus urbanistinius projektus ir parodo, koks galėjo būti Vilnius. Vilniaus marios, gigantiški Sovietų rūmai Lukiškių aikštėje, kelis kvartalus apimanti postmodernistinė konservatorija Žvėryne – tai tik keli pavyzdžiai iš daugiau kaip 100 nerealizuotų projektų.
Bet knygos vertė ne tik informacinė. Ji kartu primena, kad istorijos eiga nėra iš anksto nulemta ir neišvengiama, o priklauso nuo priimtų ar nepriimtų sprendimų. Knyga ne moralizuoja, o pavyzdžiais moko, kad miestą auginti (ne vystyti), statyti (ne tankinti) reikia jautriai ir su išmanymu. Puiki dovana miestui, artėjant 700-ajam gimtadieniui.“
Mokslininkas, virusų tyrinėtojas Gytis Dudas
„Šiais metais atsakymas itin lengvas – daugelio mokslininkų itin mėgiamo mokslinės fantastikos rašytojo ir vizionieriaus Nealo Stephensono knyga „Anathem“.
Daugelis N.Stephensono knygų yra ganėtinai ilgos, į jas sutelpa daug įvairių žanrų, todėl kiekvienas žmogus, ypač mokslinės fantastikos mėgėjai, gali rasti bent vieną itin patikusią bet kurios jo knygos dalį.
Įtariu, kad bent iš dalies „Anathem“ man įstrigo labiausiai dėl lengvo susitapatinimo su pagrindiniu veikėju mokslininku, išgyvenančiu pažįstamus karjeros etapus – mokymąsi, pirmuosius savarankiškus žingsnius be vadovo, iššūkius ir savo sprendimų pasekmes. Šalia viso to itin daug laiko yra skiriama Aristotelio idėjoms apie tikrovę, taip pat praktiškai panaudotą kvantinės fizikos pritaikymą, kuris man, kaip nefizikui, pasirodė itin įdomus.“
Prodiuseris, laidų vedėjas Arūnas Valinskas
Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“
„Tai knyga, kuri leidžia užsivilkti kito žmogaus odą ir pajusti, kaip gyvena visą laiką persekiojama gyvatė.“
Duomenų mokslininkas Vaidotas Zemlys-Balevičius
Chrisas Vossas, Tahl Razas „Never Split the Difference: Negotiating As If Your Life Depended On It“ (lietuvių kalba knyga išleista pavadinimu „Jokių kompromisų! Visada derėkitės, lyg spręstumėte gyvybės ir mirties klausimą!“)
„Šioje knygoje kalbama apie derybas. O man labiausiai patikusi mintis, kad derybos – viena iš komunikacijos formų. Derantis svarbu išklausyti kitą pusę ir suprasti jos motyvus tam, kad išsiderėtum geriausią variantą.“
Matematikas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius Juozas Augutis
„Šiemet turėjau didžiulį malonumą skaitydamas savo kolegos prof. Egidijaus Aleksandravičiaus knygą „Adamkus“. Du puikūs dalykai viename. Puikiai parašyta knyga ir nuostabaus žmogaus gyvenimo istorija.
Labiausiai stebina ir gniaužia kvapą tai, kad viename žmoguje, vienoje asmenybėje sutelpa paprastumas, žmonių gilus supratimas ir kartu didingumas, siekiantis aukščiausius pasaulio standartus, paprastų kasdienių problemų sprendimas ir milžiniško projekto, leidusio išvalyti Didžiuosius pasaulio ežerus, vykdymas, pokalbiai su eiliniais žmonėmis bei derybos su pasaulio galingaisiais. Labai džiugu, kad yra toks žmogus ir kad yra tokia knyga.“
Reklamos specialistė, dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė
Claire Lombardo „Mūsų smagiausios dienos“
„Ši saga yra atsakymas tiems, kurie manęs vis klustelėdavo „o ką skaityti po „Mažo gyvenimo“. Tai štai – imkit ir skaitykit. Ir raminkitės, nes „Mūsų smagiausiose dienose“ nekraupins nei prievarta, nei pedofilija, nei savinaika. Meluoju, savinaikos bus. Tačiau duodu ranką nukirst, tokios savinaikos mes kiekvienas esam pajutę, patyrę, gal net gi iki šiol negebam jos išgyvendinti iš savo kasdienybės.
Šios knygos stingdantis grožis turbūt tame ir skleidžiasi – veriančiame bendražmogiškume, identiškose tapatybėse, tuo kas akimirką po oda suvirpančiame suvokime, kad kažkur jau tai matei ir girdėjai. Aš pati nepasakyčiau, kad šitokius kiekius šeimos traumų per gyvenimą neščiausi, bet skaitant nuolat atrodė, kad Lombardo knygą parašė žiūrėdama pro rakto skylutę į milijardo žmonių miegamuosius, virtuves, gimdyklas, laidojimo rūmus, sodus, vaikų kambarius, taip pat į visų tų žmonių sielas ir protus. Iš pirmo žvilgsnio tobula pora ir jų ketvertas besąlygiškai mylimų dukrų.
Jų dienos, metai ir tamsiausi širdžių užkaboriai. Bet ir šviesiausi taip pat. Pirmagimė Vendė, gedinti kūdikio, o paskui vyro, gerianti ir mieganti su atsitiktiniais vyrais, niekaip neišsikapanojanti iš pirmagimės sindromo ir įsivaizduojanti, kad mama jos nemyli. Nepriekaištingoji Violeta, pasirodo, slapta pagimdžiusi netyčiuką ir palikusi jį įvaikinimui, o šiandien jau su svajonių vyru augina du sūnus. Su gal visai nemylimu ir sunkiai depresija sergančiu vyru gyvenanti Liza, akivaizdžiai turinti kopriklausomybę. Ir pagrandukė Greisė, jau metus meluojanti visiems, kad studijuoja perspektyviąją teisę ir visiškai pasiekusi savivertės dugną. Kaip taip gali susišikti, kaip pačios sako, tobulų tėvų dukros? Ir ką apie savo tobulumą mano patys tėvai? Nuostabus kūrinys. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, laiku ir vietoje primenantis, kad net didžiausius susišikimus pasaulyje gali išspręsti vienintelis dalykas. Bekompromisė MEILĖ.“
