Pirmąją pasakojimo apie įsimintiniausias 2021-ųjų metų knygas dalį skaitykite ČIA.
Istorikas Norbertas Černiauskas
„Iš šiais metais savo perskaitytų knygų išskirčiau Lietuvoje vis dar mažai žinomo vilniečio Tadeuszo Konwickio romaną „Meilės įvykių kronika“.
Šiuo metu nemažai domiuosi tarpukario Vilniumi ir jo žmonėmis, o ši knyga būtent ir padeda nusikelti į istoriškai ne itin tolimą, bet mums sunkiai atpažįstamą ir net kiek magišką Vilnijos pasaulį.“
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Sveikatos vadybos katedros profesorius, Sveikatos ekspertų tarybos narys Mindaugas Stankūnas
„Šiais metais teko skaityti daug mokslinės literatūros, susijusios su COVID-19 pandemija, tad nelabai liko laiko kitokioms knygoms. Visgi kelias knygas pavyko perskaityti. Išskirčiau knygą, kurią šiais metais skaičiau jau antrą kartą ir tikriausiai po kelerių metų perskaitysiu ir trečią kartą. Tai Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“.
Turiu pasakyti, kad, be domėjimosi visuomenės sveikata, labai domiuosi istorija. Ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu, riterių ordinais ir kryžiaus žygiais. Tai šioje knygoje susipina visi šie dalykai ir dar prisideda nuostabus kelionių pasakojimas.
Tai man tobula knyga. O jau nekalbu, kad Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis man yra viena iš įspūdingiausių asmenybių mūsų krašto istorijoje“.
Žurnalistas, fotografas Vidmantas Balkūnas
Amaryllis Fox „Gyvenimas po priedanga. 10 metų elitiniame CŽA padalinyje“
„Nė viena žvalgyba ar slaptas padalinys nebūna patenkintas tokiais atsiminimais, kokie aprašomi šioje knygoje. Net jeigu juose pakeisti vardai ir detalės. Amaryllis Fox pasakoja apie 10 metų praleistų dirbant po priedanga viename slapčiausių CŽA padalinių.
Knygos vadovėliu pavadinti negalima, tačiau joje atskleidžiama nemažai detalių apie paruošimo principus, infiltravimąsi, priedangos kūrimą ir... psichologinius iššūkius gyvenant dvigubą, o kartais ir trigubą ar keturgubą gyvenimą.“
Tarptautinės teisės ekspertas, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas
„Išskirčiau dvi knygas – Aurimo Švedo „Istoriko teritorija“ ir Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Abi jos verčia susimąstyti apie tai, kokią reikšmę mums turi istorija, kaip mes permastome istoriją, perleidžiame ją per savo emocijas ir, aišku, kokią reikšmę ji turi projektuojant ateitį. Šios knygos ypač vertingos, nes padeda suprasti, visų pirma, dabar vykstančius procesus.
Sudėtinga lyginti, bet galima pasakyti, kad jose kalbama apie tai, kaip atsiranda blogis ir kokiomis formomis jis reiškiasi. Taip pat istorija pateikiama kaip amžina gėrio ir blogio kova. Ypač apie pirmąją knygą kalbant... Galime pažinti, kaip kartais blogis yra niveliuojamas, tie modeliai yra labai gerai atskleidžiami, pavyzdžiui, sukuriant distanciją tarp to, kuris vykdo, ir to, kuris sprendžia. Tarsi tas, kuris sprendžia yra atitolęs nuo vykdomo nusikaltimo. Taip pat labai svarbu pateikimo forma, pavyzdžiui, vienas dalykas yra nekaltų civilių žmonių žudymas, o kitas – grėsmės likvidavimas.
N.Černiausko knygoje atpažįstame daugelį procesų, kurie vyksta šiandien. Abi knygos padeda suvokti, kad mes gyvendami permąstome istoriją ir perleidžiame ją per save ir savo vertinimus. Beje, tie vertinimai iš laiko perspektyvos gali kisti. Tam tikri istoriniai faktai permąstomi. Pavyzdžiui, skirtingais laikotarpiais Liublino unija Lietuvos istorijoje suvokiama skirtingai. Šiandien į ją požiūris gerokai teigiamesnis nei būdavo tarpukariu.
Galima pasakyti, kad iš šios dienos perspektyvos istoriniuose aktuose galima atrasti tai, apie ką galbūt patys fakto autoriai nė nesusimąstė. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad iš Gegužės 3-iosios dienos Konstitucijos atsirado šių dienų Lietuvos konstitucionalizmo principai. Būtent todėl aš ir mėgstu istorines knygas, nes jos padeda pažvelgti į tuos pačius istorinius ir teisinius dokumentus šiek tiek kitomis akimis, kuriomis nežvelgė jų kūrėjai. Šiandien į 1949 metų Vasario 16 dienos deklaraciją žvelgiame kaip į vieną iš trijų pamatinių valstybės Konstitucinių aktų.
Galiausiai šios knygos, o ypač N.Černiausko, verčia susimąstyti apie laikinumą. Žmonės tikisi geriausio, jie projektuoja savo veiklą, žvelgiant iš šono – beviltiškomis aplinkybėmis, nes turbūt 1940-ieji Lietuvoje buvo tam tikra prasme nulemti, tačiau jie vis tiek žiūri į ateitį optimistiškai.
Reikėtų suvokti, kad to, ką mes darome, galbūt rytoj nebeturėsime galimybės daryti, todėl gyvenimą reikėtų išnaudoti taip, kad negalėtume apie jį, kaip ir kartais apie kai kuriuos istorijos laikotarpius, kalbėti kaip apie prarastą galimybę. Bent jau reikia pabandyti – niekas niekada negarantuoja sėkmės, bet reikia pabandyti, nes rytoj antros galimybės gali ir nebebūti.“
15min kalbintas D.Žalimas atkreipė dėmesį, kad, nepaisant sudėtingų geopolitinių sąlygų, knygoje „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ pastebimas įvairiapusis šalies augimas – ekonominis, socialinis, kultūrinis, demografinis. Šią knygą mėgstama lyginti su šiuolaikine Lietuva, tačiau pašnekovas svarstė apie reikšmingą, tačiau pesimistiškai nuteikiantį skirtumą – nematyti Lietuvos augimo potencialo.
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas
„Man labai patiko Daniel Quinn „Izmaelis“. Tai knyga, kviečianti permąstyti viską – nuo žmonijos pasakojamų Genezės istorijų iki mūsų šių dienų santykiu su gamta. Pokalbiai tarp gorilos Izmaelio ir knygos autoriaus skatina stabtelėti ir paklausti, kas man yra sėkmė, kas yra laimė, taip pat koks mano vaidmuo šiame lenktyniauti įpratusiame pasaulyje.“
Edukologė Austėja Landsbergienė
Pete Daviso „Dedicated“
„Tai knyga apie įsipareigojimą ir pareigą šiais laikais, kai žmonės to nebedaro. Dabar niekas nebesustoja, visi browsina, visi nori džiaugsmo ir malonumo čia ir dabar, o jeigu reikia padirbėti, kad pasiektum sėkmę, tai jau nelabai kas nori. Visi nori būti vadovu vakar, 10 turėti užvakar, diplomą – per pusmetį ir t. t. Tai labai gera knyga, su labai įdomiomis įžvalgomis apie tai, kaip čia taip atsitiko ir kodėl. Tokių knygų nėra labai daug. O ji man buvo gaivaus oro gurkšnis.
Tokių knygų turėtų būti daugiau, nes mes turime mokyti ir vaikus, ir patys mokytis susitelkti, suprasti, kad ne viską įmanoma gauti iš karto – tiek santykiuose, tiek profesijoje ir plačiame kontekste.
Knygoje taip pat daug kalbama apie tai, kad žmonės nebeįsipareigoja partijoms, nevyriausybinėms organizacijoms. O taip yra dėl to, kad kiekvienas nori surasti tobulą nišą sau. Mes neįsipareigojame, nes jeigu po to paaiškės, kad organizacija nėra tobula, tai aš nebūsiu susitepęs. Bet esmė ir yra ta, kad ta nevyriausybinė organizacija, partija ar kažkokia mokykla, nes ir apie mokyklas nemažai rašo, bus tuo geresnė, kuo daugiau žmonių į ją investuos. Paprastas pavyzdys – ateina tėvai į mokyklą ir sako, ai nepatiko, ai išeikim ir taip šokinėja per mokyklas, kaip „Netflixe“ per filmus. Tai ir vaikui negerai, nes jis niekur neįleidžia šaknų, ir tėvai vis kaitaliojasi, ir mokyklai negerai, nes jau rodos, kad pavyko užmegzti santykį ir jis vėl nutrūksta. Santykiuose yra visko – ir gerų dienų, ir blogų, bet žiūrėdamas atgal patiri labai daug džiaugsmo, kad įveikei sunkumus.“
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Vilniaus regiono vadovė Rolanda Lingienė
Fredrik Backman „Nerimo žmonės“
„Be skaitymo neįsivaizduoju savo laisvalaikio nuo ankstyvos vaikystės. Kasdien, net ir tuomet, kai dėl nuovargio nesinori nieko matyti, nei su niekuo kalbėti, surandu šiek tiek laiko nors keliems mėgstamos knygos puslapiams. Nors, tiesą pasakius, per pastaruosius dvejus metus su knyga draugavau daug mažiau nei norėjosi.
Na, o visos perskaitytos buvo vertos joms skirto laiko, nors jau kuris laikas kai viena jų vėl grįžo į savo vietą lentynoje, mintimis vėl ir vėl prie jos sugrįžtu. Tai – dar vienas mano mėgstamo švedų rašytojo Fredriko Backmano kūrinys „Nerimo žmonės“.
Kodėl patiko? Nes nuo pat pirmųjų puslapių buvo nepaprastai įtaigu, jautru, aktualu. Nes skaitant neapleido įspūdis, kad šio romano herojai, jų elgsena, išgyvenimai yra man artimi, tarsi jie būtų pačios namo laiptinės kaimynai. Tarpais autorius privertė juoktis, o tarpais skaitydama vos sulaikydavau ašaras, tačiau sunkiausia man buvo atsitraukti nuo šio romano iki kito vakaro.
Vienareikšmiškai, tai buvo viena šviesiausių, jautriausių, aktualiausių šiais metais mano perskaitytų knygų. Beje, visa joje papasakota istorija praturtinta gero humoro doze, pasakojimo stilius kiek neįprastas, todėl tik dar labiau intrigavo. Labai labai rekomenduoju visiems, nes nuostabu atrasti tai, ką neretai žmonės slepia po devyniais užraktais, suprasti ir priimti šalia esantį, ištiesti pagalbos ranką nepažįstamam, kartais paklausyti savo širdies, o ne protokolo reikalavimų, tiesiog mylėti artimuosius ir gyvenimą.“
