Dominykas Norkūnas – žinomas, apdovanotas vertėjas ir poetas, leidyklos Bazilisko ambasada bendraįkūrėjas. Autorinės jo poezijos knygos laukė daugelis kultūros pasaulio atstovų ir poezijos mėgėjų. Skaitant autoriaus kūrinių publikacijas spaudoje ar klausantis eilėraščių gyvai, susidarė įspūdis, kad jo poezija – itin intertekstuali, intelektuali, tačiau kartu gyva, pulsuojanti, autentiška.
Šis įspūdis dar labiau sustiprėjo perskaičius knygą Tamsa yra aštuonkojis. Ją pristatančiame pranešime spaudai akcentuojamas mito, istorijos veikimas ir savotiška jų perkūra, būtinybė suvokti, ką praeitis byloja dabarčiai, šiandienos individo egzistencijai: „Norkūno eilėraščiai kalba apie XXI a. žmogaus siekį apčiuopti savosios tapatybės pulsą pasaulyje, kuriame žodžių ir simbolių reikšmės grimzta į persiklojančius kultūrinius kontekstus – kur viskam iškyla užmaršties ir nebuvimo grėsmė, sukurianti naują poetinį mitą ir jo atšiaurų, tačiau gyvybingą kraštovaizdį“ (Poeto D. Norkūno debiutinė knyga ir savosios tapatybės pulsas). Norkūno kuriamas eilėraščių subjektas neatsiriboja nuo buvusiųjų – jo pečiai pakelia praeities sunkį, o kartu, paradoksaliai, išrašant, išsakant, išgyvenant – ši našta tampa lengvesnė ir tarnauja naujų prasmių kūrimui, savasties įtvirtinimui. Antanas A. Jonynas savo atsiliepime apie knygą mini, kad Norkūnas nesiriboja „išpažintine savianalize“.
Eilėraščių rinkinio subjektas siekia byloti kolektyvines patirtis, čiuopti daugį, esmę, svarbią ne tik vienam konkrečiam kalbėtojui, bet ir Kitam.
Iš tiesų šio eilėraščių rinkinio subjektas siekia byloti kolektyvines patirtis, čiuopti daugį, esmę, svarbią ne tik vienam konkrečiam kalbėtojui, bet ir Kitam. Tokia autoriaus nuostata – bene programinė – atsiskleidžia jau pirmame knygos eilėraštyje „Apie tai, kaip kartais giedama“: „ir mano vienatinis žvilgsnis / skyla / į tūkstantį dūžtančių žvilgsnių“ (p. 7). Ir šis skilimas, veidrodžio atspindžiai siekia Antrąjį pasaulinį karą, „sovietinę virtuvę“ ir senės, sergančios demencija, istoriją. Toks gebėjimas kalbėti ir Kitų balsais, ir apie Kitą, kartu nepametant savasties, ieškant Aš tapatybės – Norkūno knygos stiprybė. Per universalijas, per istoriją ir mitą, per „atminties sąrėmius“ iš naujo įprasminama konkreti egzistencija, dabartis. Nes negali suvokti dabarties, iš čia ir dabar perspektyvos iš naujo nepersvarstęs to, kas esminio būta iki šiol: „Griaustinis – tai leidimas suvokti / kad esame žaibas giedrame danguje / riaumojimas priešistorinių / vario burnų, kurias išgirstam / netekę klausos, arba inercija / beakių Heladės karių / trypiančių prarajos dugne“ („Apie dievų bereikšmiškumą“, p. 14).
Čia norėtųsi trumpo ekskurso – įstrigo viename renginyje Viktoro Rudžiansko pasakyti žodžiai, kad būtent metofora, simbolis, intertekstas yra tie universalūs kodai, kurie leidžia eilėraščio pasaulį priartinti prie skaitytojo pasaulio. Žinoma, tą patį intertekstą galima interpretuoti skirtingai, ir net archetipiniai dėmenys gali veikti įvairiai – čia ir slypi interpretacijų bei prieigų įvairovė. Nepaisant to, Norkūnas puikiai išnaudoja šiuos kodus ir suderina asmeninio bei kolektyvinio mito kūrimą.
Kalbant apie intertekstus, norisi paminėti kelis esminius dalykus. Vienas svarbiausių aspektų, kuriuos šio teksto autorė laiko savo (naujais) kritikos rašymo tikslais – nusakyti, ar intertekstai naudojami tikslingai, ar neužgožia paties autoriaus balso. Šįkart teko savotiškas iššūkis – iš pirmo ar net iš antro žvilgsnio Norkūno poezija grįsta ant itin intertekstualaus kultūrinio, mitologinio, istorinio pamato. Vis tik tai veik fenomenalu – autorius geba išlaviruoti ir pateikti savitą, „nenuskalbtą“ interpretaciją. Norisi paminėti, kad pasirenkami gana universalūs įvaizdžiai (senovės Roma, Ikaras, Judas, Jahvė, Lilita, Ahasveras, Pompėja, angelai, Jėzus ir kt.), tačiau jų santykis su subjektu, savotiškas eilėraščio modus operandi kuria netrivialias ir gilias prasmes, skatina mąstyti apie netikėtas jungtis.
Taip pat greta jau girdėtų ir žinomų simbolių esti ir netikėtų įvaizdžių bei jų sandūrų: „tesat irstančios siūlės inferių / snūduro klostėse“ („Spintrija, pamesta Pompėjoj“, p. 12), „buvo trys / praregėjimo adatos / įvertos / į Helijaus rainelę“ („Penki mozaikos gabaliukai“, p. 17), „Hakeldama, Hakeldama / nežinios dirva“ („Hakeldama“, p. 31), „spiegia / Bafometas, apsikarstęs / laikrodžiais ir vinimis / šokantis“ („Lilit“, p. 35).
Jį dažnai įvardija kaip „tamsos poetą“, o tamsa jam iš tiesų – „jauki“.
Dabar apie knygos tematiką ir toną. Norisi pradėti nuo vienuose skaitymuose paties poeto pasakytų žodžių, kad jį dažnai įvardija kaip „tamsos poetą“, o tamsa jam iš tiesų – „jauki“ (atsiprašau autoriaus, jei netiksliai cituoju jo pasakytus žodžius). Iš tiesų knygoje daug tos į žodžius prijaukintos tamsos, aštuoniais čiuptuvėliais, o gal ir „liepsnojančiais“, „karščiuojančiais“ liežuviais čiupinėjančios skaitytojo vidurius. Norkūno poezijoje daug nyksmo, mirties, kuri tyrinėjama, kuri sukrečia, kuri nukelia į didžiąją istorinę ir asmeninę juodumą – čia ir Aušvicas, Holokausto tragedija, ir savižudis Judas, ir naktis, „suręsta iš kūdikio kaulų“, ir prie stalo besigrūdantys mirę giminaičiai, katės lavonėlis, kurio „kaukolytėje šmirinėja pelės“.
Vienas man įstrigęs knygos eilėraštis dedikuotas „Diedulio mirties dienai“ – čia sulydoma menama ar tikra subjekto patirtis ir gausiai šioje recenzijoje minimas patirčių universalumas: „Jis bedieviškai gėrė / šešiolikos buvo ištremtas / grįžęs susirado žmogų / kuris jį įskundė, mirė sanatorijoj / ištiktas antrojo širdies smūgio / gali būti, kad lytinio akto metu“ („Diedulio mirties dienai“, p. 44). Per mirtį ir negalią suvokiami ir gyvenimo dėsniai – tiek šiapusinio, tiek anapusinio pasaulio, – eilėraštyje be pavadinimo vaizduojama septintą dieną ežere plūduriuojanti skenduolė, neskubama mirusiosios išlydėti, nes tik iš jos veido gali nuspėti, kaip atrodys amžinybė. Eilėraštyje „Kėkštai“ suvokiama brutali šio pasaulio tikrovė: „buvau vaikas / nežinojau / kad ligotieji / turi būt išmesti / kad kiti išgyventų“ (p. 52).
Norkūno poezijoje daug nyksmo, mirties, kuri tyrinėjama, kuri sukrečia, kuri nukelia į didžiąją istorinę ir asmeninę juodumą.
Greta savosios tapatybės kūrimo ir išgyvenimo per mitą ir istoriją bei kitus intertekstus ir mirties, nyksmo temos, svarbi ir labai savitai išgyvenama dievoieška, tikėjimo ir netikėjimo lydinys – čia irgi jaučiamas intertekstų daugis – greta Jėzaus atsiduria Anubis, o „fosforinis Jėzus“ beria žiurknuodžius į taures. Norkūno eilėraščiuose dieviškumas gali būti nuožmus, brutalus, tekantis tarp amžinų gyvybės ir mirties ratų. Siekiant jo pažinimo, galimos visos priemonės: „Peiliu badau ostijas / nes trokštu kraujo iš anapus. / Ieškau amuletų medžių drevėse / žaloju driežus ir voveres / nes mane domina / jų dieviškumas“ („Sekmadieniais pabundu aklas“, p. 34). Taip pat keliuose eilėraščiuose subjektas siekia įvardyti žodžio jėgą ir bejėgystę, eilėraščio bylojimą nepasakant nieko, o gal viską – sugyvinant, paverčiant kūrinį alsuojančiu padaru.
Tekstas eina į pabaigą ir jaučiu, kad apie Dominyko Norkūno poeziją dar galima kalbėti daug. Vienas iš paskutinių dalykų, kuriuos noriu akcentuoti – organiškas, pagaulus, gamtos, miesto ir kultūrinių įvaizdžių derinys – nes yra ir „žodis žiurkė“, kuris „nudaigoja kaimynų katiną“, o sausra gali būti „žiauri psichopatė motina“. Taip pat gerą įspūdį paliko knygos konceptualumas, tematinis vientisumas, stilingas dizainas. Reziumuojant – tai įdomi, paveiki, išskirtinė poezija, tvirtai tikiu, kad ji ras savąjį skaitytoją.
