Kas mėgsta kiną, puikiai žino kultinį filmą „Wir Kinder von Bahnhof Zoo“ (Mes, Zoo stoties vaikai). Paauglės atsiminimų knyga, pagal kurią pastatytas žymusis filmas, kuriame Davidas Bowie suvaidino patį save, yra populiariausių visų laikų vokiškų knygų penketuke. Ji net 95 savaites išsilaikė „Spiegel“ bestselerių sąrašo pirmoje vietoje.
Apie knygas ir norisi šiandien pakalbėti. Žurnalo „Spiegel“ sudarinėjami populiariausiųjų sąrašai laikomi pačiais patikimiausiais Vokietijoje. Nuo 1969 metų savaitraštis kiekviename numeryje skelbia dvidešimtukus, į kuriuos pakliūti svajoja kiekvienas autorius ir kiekvienas leidėjas. Nes tai leidžia net ir vėliau, iškritus iš dešimtukų, ant knygų užklijuoti lipdukus „Spiegel bestseleris“, kas smarkiai padidina pardavimus. Kiti žurnalai ir knygynai irgi sudarinėja savo sąrašus, kartais jie šiek tiek skiriasi, bet dažniausiai rinkoje vyrauja tie patys favoritai.
Pernai, pavyzdžiui, perkamiausia Vokietijoje knyga buvo J.K.Rowling drama apie Harį Poterį. Įdomu, kada baigsis ta fantastikos psichozė.
Pernai, pavyzdžiui, perkamiausia Vokietijoje knyga buvo J.K.Rowling drama apie Harį Poterį. Įdomu, kada baigsis ta fantastikos psichozė. Sutinku, kad tai gerai atrastas personažas ir gerai parašytos knygos, bet come on, kiek galima skaityti apie tą patį – juk per tą laiką prirašyta daugybė gerų knygų ir hario poterio kartai, ir vyresniems. Antrą ir ketvirtą vietas perkamiausių praeitais metais sąraše užėmė britų autorė Jojo Moyes, pakankamai populiari ir Lietuvoje. Kai tik vokiečiai rudenį išvertė E.Ferrante, ji iškart atsidūrė perkamiausių trejetuke. Prieš savaitę pasirodęs antrasis tomas drąsiai konkuruoja su pirmuoju ir užleidžia pirmąją vietą tik vokiečių trilerių meistrui S.Fitzekui ir jo naujausiam romanui „Paketas“. Pats populiariausias vaikiškas personažas – Nevykėlis Gregas ir jo dienoraštis.
Iš non fiction knygų pernai po įstatymo rinkinio, populiariausia buvo J.Streleckio „Kavinė pasaulio pakrašty“, Lietuvoje nesulaukusi tiek daug dėmesio, o trečioje vietoje – P.Wohlleben knyga „Paslaptingas medžių gyvenimas“. Tikrai, kartais sunku nuspėti, kokios knygos išpopuliarės Vokietijoje. Tikėtis, kad knyga apie medžių gyvenimą ir jausmus laikysis nesuskaičiuojamas savaites topų viršūnėje, galėjo nebent pamišęs leidėjas. Bet anotacija tokia įdomi, kad net pati užsimaniau ją perskaityti. Juk kažkada, vaikystėje, ir pati tikėjau, kad medžiai turi sielas.
Kalbant apie topus, reiktų paminėti ir Hitlerio knygą „Mein Kampf“. Jei veiktų tik komerciniai principai, ši knyga tikrai atsidurtų tarp pernai perkamiausiųjų kokioje trečioje vietoje.
Bet vokiečių politkorektiškumas šiuo klausimu yra gal net šiek tiek perdėtas, tad apie Hitlerio knygą jokiose knygų apžvalgose neužsimenama. Tai knyga, kurios negalima reklamuoti, net jeigu už tai ir negrėstų jokios sankcijos. Aišku, kadangi į bestselerių sąrašus pakliūva tik naujai išėjusios knygos, tai apžvalgininkai gali sakyti, kad „Mano kova“, perleista po septyniasdešimt metų ir visiškai nauju formatu, į šią kategorija nepatenka. Jei BBC šių metų pradžioje nebūtų paskelbusi, kad jos parduota net 85 tūkst. vienetų ir tiražas kartotas šešis kartus, Vokietijoje to niekas ir nebūtų žinojęs.
Bet „Mein Kampf“ bestselerių sąrašuose būtų neabejotinai pirmavusi 1939–1945 metais, nes tuo metu jos buvo nupirkta daugiau kaip12 milijonų. Po egzempliorių būdavo dovanojama visiems jaunavedžiams, todėl ją namuose turėjo daugelis. Daug jų išliko ir iki šių dienų. Tad visiems, besidomintiems Hitlerio rašliava, buvo tikrai nesunku gauti knygos kopiją net ir tada, kai jos leidyba buvo draudžiama.
O pasaulis išsigando, kad neonaciai puolė pirkti ir analizuoti Hitlerio kūrinį. Bet tai netiesa. Visų pirma, šiuolaikiniai neonaciai yra jauni ir neturtingi, tad jiems mokėti už knygą 54 eurus yra gerokai per daug. Visų antra, jie tikrai nepriskiriami intelektualų luomui, tad skaitančių knygas, o ypač 2000 psl. storumo, tarp jų tikrai nerasim.
Manoma, kad tiek knygų pirko istorija besidomintys, išsilavinę žmonės, kuriems įdomesni buvo istorikų komentarai, nei Adolfo mintys, ilgam sužlugdžiusios turtingą Vokietijos valstybę. Priešingai, žmonės sako, kad reikia skaityti Hitlerio mintis, kad suprastum, kaip toli nuo realybės jis buvo ir kas iš viso to išėjo. Literatai „Mein Kampf“ išvis nekomentuoja.
Sako, kad tai prastai ir vietomis net nerišliai parašyta knyga, o ją skaityti yra tikra kančia. Pats Hitleris prisipažino, kad knygą rašyti pradėjo kalėjime iš neturėjimo ką veikti. Jis rašė savo mintis, kad pats lengviau susigaudytų savyje, net neturėdamas tikslo kada nors paskui jas įgyvendinti. Bet paskui atsirado armiją pakalikų, kurie jam padėjo patikėti jomis. Jis ne kartą yra užsiminęs, kad jam geriau sekasi sakyti kalbas, nei rašyti.
Įdomiausia tai, kad Hitlerio knyga jau kelis metus yra tarp populiariausių Indijoje. Ten negaliojo jokie autorinių teisių draudimai, ten šią knygą galima nusipirkti ant kiekvieno kampo skirtingais formatais ir skirtingomis kalbomis.
Ekspertai sako, kad indai apie Europą ir joje vykdytą genocidą nieko daug nežino. Jie toli nuo Antrojo pasaulinio karo žiaurumų ir net negali įsivaizduoti, kiek prisikentėjo Europa nuo Hitlerio fantazijų. Todėl jiems jis didvyris, kaip koks Che Guevara, kurį jo tėvynainiai irgi vadina banditu ir jo nekenčia. Apžvalgininkai sako, kad Indijoje pernelyg daug chaoso, todėl juos žavi stiprios asmenybės, žadančios įvesti tvarką.
Bet grįžtam prie visų laikų populiariausių knygų sąrašų Vokietijoje. Tai yra beveik per 50 metų, nuo tada, kai jie apskritai pradėti sudarinėti. Pirmoje vietoje, net 113 savaičių „Spiegel“ perkamiausių sąrašo pirmoje vietoje buvo išsilaikęs Michael Ende fantastinis romanas vaikams „Nesibaigianti istorija“.
Antroje vietoje įsitvirtinęs Noah Gordon su antruoju trilogijos romanu „Šamanai“ (pirmasis trilogijos romanas „Gydytojas“ praeitais metais išleistas ir lietuviškai). Trečioje – G.G.Marqezo „Meilė choleros metu“, ji karaliavo pirmoje perkamiausių sąrašo vietoje 68 savaites. Vos keliom savaitėm trumpiau laikėsi J.Garder „Sofijos pasaulis“ ir penketuką užbaigiantis B.Giroult romanas „Druska ant mūsų odos“.
Labai pasigendu Lietuvoje tokių dešimtukų ar dvidešimtukų. „Pegasas“ knygynuose išsistato savuosius dešimtukus, „Vaga“ – savuosius, knygos.lt į priekį išstumia savo leidyklos knygas, knygųklubas.lt – savosios. Kartais jie sutampa, bet dažniausiai skiriasi. Pavyzdžiui – ateina tavo gerbėjas į knygyną, nuperka dešimt knygų – ir voila, tu jau to knygyno dešimtuke. Arba pritaikai akciją knygai – ir ji jau sąraše.
Šiais laikais vis daugiau knygų nuperkama internetu, prekybos centruose, per įvairias muges ar tiesiai iš leidyklų, tad tie knygynų dešimtukai jau senai nebeatspindi tikrosios padėties knygų rinkoje. Kas savaitę skelbti populiariausius gal ir būtų pernelyg sudėtinga, bet sužinoti, kas skaitytojus labiausiai domino per ketvirtį, pusmetį ar bent metus, būtų tikrai įdomu visiems skaitantiems ir rašantiems.
Šiandien pavyko gauti „Tyto albos“ 2016 m. perkamiausių sąrašą, kuriuo skubu pasidalinti: 1. Gregory David Roberts „Kalno šešėlis“ 2. Kun. Algirdas Toliatas „Žmogaus ir Dievo metai“ 3. Vidas Poškus „Nedingęs Vilnius“, 4. Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“, 5. Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“.
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.lt.
