Vienintelis prekybinis elementas čia – nedidelis knygynėlis su festivalyje pristatomais naujais kūriniais, kad įsigytumėte po renginio ir turėtumėte kur pasiimti autoriaus autografą.
Čia ne tik nerasite pigesnių knygų, bet į beveik visus renginius turėsite pirkti bilietus – dažniausiai po 8 eurus už renginį arba 20 eurų kainuojantį visos dienos bilietą.
Niekas neburba, čia įprasta mokėti ir už literatūros renginius, net ir organizuojamus knygynuose, ką Lietuvoje būtų sunku įsivaizduoti. Net nesuprantu, kodėl žmonės už dainuojamą kūrybą noriai moka pinigus, bet skaitomų eilių ar romano ištraukų nori klausytis už dyką. Turbūt išlepinome juos per mugę organizuodami begales nemokamų renginių.
Net nesuprantu, kodėl žmonės už dainuojamą kūrybą noriai moka pinigus, bet skaitomų eilių ar romano ištraukų nori klausytis už dyką.
Šeštadienį šiek tiek jaudindamasi žingsniuoju į susitikimą su populiariausia Turkijos rašytoja, daugiausiai gyvenančia Londone, Elif Shafak.
Devynių romanų autorės knygos išverstos į 40 kalbų. Prieš mėnesį perskaičiau jos knygą „40 meilės taisyklių“.
Negaliu pasakyti, kad atsivėrė akys ar kažką supratau gyvenime, kad kažką sužinojau, išmokau, įsigilinau, bet skaityti buvo labai smagu. Kažkas tarp meilės romano ir patarimų rinkinio „kaipmylėtiirbūtimylimai“, atskiesto Turkijos egzotika, Šecherezados pasakų dvelksmu, dervišų šokiais ir viduramžių buitimi, kurie pamoko šiek tiek infantilią niujorkietę tapti laisva ir pagaliau gyventi taip, kaip ji pati nori ir kaip liepia jos širdis.
Man gal pritrūko romano vingių ir šiuolaikinių nuotykių, nes visas pagrindinis veiksmas knygoje vyko prieš aštuonis šimtus metų, kai gyveno ir kūrė sufijų mistikas Rumis. Ir tų keturiasdešimties taisyklių gal buvo per daug. Juokauju, kad gal būtų užtekę ir dvidešimties.
Bet po susitikimo su autore supratau, kad Turkijos moterims reikia jų daugiau, nes joms iki laisvės dar labai toli. Kai kas sako, kad jos romanas „Stambulo pavainikė“ daug geresnis, kai kas – kad prastesnis. Kai perskaitysiu, būtinai pasakysiu savo nuomonę. Autorė rašo lengvai ir kartu labai poetiškai, kartais jos stilius bizantiškomis puošmenomis iš tiesų panėšėjo į populiariausio Turkijos rašytojo O.Pamuko stilių.
Šeštadienio vakarą Berlyne buvo pristatoma jos nauja knyga vokiškai „Sultono architektas“, pasakojanti apie Stambulą projektavusį architektą Sinaną. Ji lieka ištikima istorinio romano žanrui ir naujausioje knygoje istorijas krapšto iš turtingos Turkijos praeities.
Elif Shafak užlipo ant scenos apsirengusi juodai, o ugninius plaukus pakaušyje prisidengusi juoda kepurėle. Nežinau, ar čia toks autorės stilius, ar tik duoklė turkiškumui, bet jai labai tinka. Ji visą laiką šypsosi madonos šypsena ir kalba švelniu užburiančiu balsu.
Elif pasakoja tapusi dviejų moterų – mamos ir močiutės – produktu, kad buvo labai vieniša vaikystėje ir, kai mama padovanojusi jai dienoraštį, į jį pradėjusi rašyti išgalvotas istorijas, nes jos pačios gyvenimas buvęs toks nuobodus.
Ji baigė politologiją, aštriai pasisako lyčių lygybės klausimais, rašo straipsnius. Pasakoja, kad per jos susitikimus su Turkijos skaitytojais priversta atsakinėti į politinius, o ne kūrybinius klausimus, nes drąsiai galinčių pasisakyti moterų Turkijoje – vienetai.
Ji tarptautinei auditorijai drąsiai rėžia, kad jos tėvynė labai homofobiška, nacionalistinė šalis, pastaruoju metu sparčiai žingsniuojanti islamo fundamentalizmo keliu.
Ji tarptautinei auditorijai „Haus der Berliner Festspiele“ salėje drąsiai rėžia, kad jos tėvynė labai homofobiška, nacionalistinė šalis, pastaruoju metu sparčiai žingsniuojanti islamo fundamentalizmo keliu. Jai neramu, kur nueis šalis. Lyg nieko nebūtų išmokusi iš istorijos.
Sako, jei politikoje būtų daugiau moterų, tikrai būtų išvengta daugelio konfliktų ir karinių situacijų. Nors kalba aštrius dalykus, jos balsas išlieka ramus ir melodingas, o aš pagalvoju, kad ji labai graži ir protinga moteris.
Ji kalba, kad Turkija dabar tapo pikta šalimi ir jai dėl to labai nesmagu joje būti. Ji sako, kad vėl atgimsta kolektyvizmas, o asmens laisvė, individuali nuomonė tik pykdo kitus. Elif sako visada norėjusi būti individu, o ne kolektyvo dalimi ir į Turkiją objektyviai gali žiūrėti tik iš tolo, tik atsitraukusi į Londoną, kur gyvena kartu su vaikais.
Tik ten ji gali garsiai reikšti savo nuomonę, nors už kai kuriuos pareiškimus „Twitter“ ją tėvynėje vadina išdavike. Todėl ji sako, kad rašydama publicistinius tekstus visada yra be galo atsargi, nes nežino, kur ir kaip vienas žodis gali įžiebti liepsną, užtat rašydama romanus tampa drąsia, savo teises puikiai žinančia ir laisve besimėgaujančia moterimi.
Paslapčia galvoju, ar užtektų man drąsos rėžti nuo scenos tai, ką kartais galvoju – kad Lietuvoje taip pat per daug piktų žmonių, per mažai tolerancijos, per daug bjaurių biurokratų ir pernelyg daug melo, kad Lietuvą stipriau jaučiu ir ją labiau myliu būdama toliau nuo jos.
Elif dabar rašo angliškai, už ką taip pat yra smerkiama savo krašte. Ji sako, ši kalba jai leidžia drąsiau reikšti savo mintis. Pasak jos, kiekviena kalba turi savo ritmą ir keičia žmogų, jis kalbėdamas kita kalba tampa kitoks, net pasikeičia jo balsas, neverbalinė komunikacija. Ji tiki, kad keičiasi ir mintys.
Todėl ji sako, kad jai reikia išoriškai atsitraukti nuo Turkijos, kad viduje priartėtų. Nors save įvardina kaip „global sole“, nepriklausančia jokiai šaliai.
Pritariamai linkčioju galva, kartais besijausdama ta pačia „global sole“, o paslapčia galvoju, ar užtektų man drąsos rėžti nuo scenos tai, ką kartais galvoju – kad Lietuvoje taip pat per daug piktų žmonių, per mažai tolerancijos, per daug bjaurių biurokratų ir pernelyg daug melo, kad Lietuvą stipriau jaučiu ir ją labiau myliu būdama toliau nuo jos.
ažin ar sulaukčiau plojimų, kaip sulaukė Elif Shafak? Jos tautietės nepridengtomis galvomis plojo net atsistoję – supratau, kaip joms svarbu išgirsti laisvą feministinį žodį ir nesumeluotą nuomonę. Tai tarsi padrąsinimas kiekvienai toliau eiti savo keliu.
Prie autografų stalelio su jos knygomis rankose išsirikiavo turbūt daugiau nei šimtas žmonių. Jei būčiau stovėjusi gale, Elif turbūt nebūtų galėjusi man skirti penkių minučių, per kurias kalbėjomės, o ji labai smalsiai apžiūrinėjo lietuvišką savo knygos leidimą.
Papasakojau apie Vilnių, apie knygų mugę ir pasakiau, kad būtų didelė garbė, jei ji galėtų atvykti. Nežinau, ar tai paprastas mandagumas, bet jos akys suspindo ir ji prižadėjo atvykti, jei tik ją pakvies leidėjai. Jos knygos Lietuvoje puikiai parduodamos, o drąsių kalbų, įkvepiančių moteris gyventi kaip nori jos, o ne aplinkiniai, kalbėti, ką iš tiesų mano, elgtis, kaip joms atrodo tinkama, pas mus tikrai labai trūksta. Beveik garantuoju, kad salė lūš nuo jos gerbėjų.
Pabaigsiu šį tekstą viena iš jos citatų, kurių knygoje gausu: „Bandyti kalbėti apie tokį subtilų dalyką kaip meilė yra tas pats, kaip pagauti vėjo gūsį. Nujauti, kokios žalos pridarys vėjas, bet ne tavo galioje jį sustabdyti.“
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
