Tada mano romanus irgi leido „Alma Littera“ ir aš, dievaži, nenorėjau su jais pyktis. išsigandau. Esu bailė, kaip ir didžioji dalis tautos, nors atstumas man ir leidžia kalbėti atviriau.
Tada, prieš dvejus metus, užuot parašius atvirai savo nuomonę tinklaraštyje, aš parašiau leidyklos projektų vadovei klausdama, ar ji nebijo dėl leidyklos reputacijos, leisdama tokią skandalingą knygą. Tuometinė projektų vadovė man atsiuntė daug klaustukų ir šauktukų, klausdama, kodėl man į galvą šovė tokia mintis, kad jie kuo nors rizikuoja. Atsakiau, kad, mano manymu, tai – kuo aiškiausia provokacija. Kad dabar, kai reikia telkti tautą, toks jos kiršinimas, atkapstant senas istorijas ir pradedant priešų medžioklę, yra itin žalingas. Ir mes visi aiškiai žinome, kam naudinga lietuvius apšaukti žydšaudžiais, sakiau tada ir kaip patyrusi PR specialistė patariau jiems pasirengti krizių komunikacijos planą. Bet leidyklos darbuotoja atrašė, kad knyga parašyta gerai, o autorė prisiima visą atsakomybę.
„O dėl Vanagaitės – kodėl manai, kad leidykla kažkuo rizikuoja? Vanagaitė viską prisiima ant savo galvos, o knygoje nėra kažko, kas kažkam buvo naujiena. Taip, kurstomas visuomenės priešiškumas, bet kitaip ir būti negali tokią temą gvildenant. Vanagaitė tikrai tam pasiruošė. O mes, kaip leidykla, kol kas jokių grėsmių nematome..“ – atsakė tuomet ji.
Jei atvirai, ir tada, ir dabar manau, kad „Mūsiškiai“ buvo gerai surežisuotas projektas, o leidykla buvo įrankis protingose propagandinėse rankose.
Jei atvirai, ir tada, ir dabar manau, kad „Mūsiškiai“ buvo gerai surežisuotas projektas, o leidykla buvo įrankis protingose propagandinėse rankose. Visų pirma, autorė ne istorikė, kad ja tikėčiau, o, kaip paaiškėjo dabar, viso labo buvo tik prieštaringai pačių žydų vertinamo savo meilužio ruporas. Jei ji taip norėjo kalbėti apie silpnus lietuvius, turėjo imti kontekstą plačiau, turėjo pateikti ir istorijas tų lietuvių, kurie gelbėjo žydus, kurie juos slėpė, rizikuodami savo gyvybe, turėjo tada nepamiršti ir tų, kurie išdavinėjo ir šaudė partizanus, kurie skundė kaimynus, žinodami, kad jie bus suimti rusų. Bet knygoje to nėra. Ten tendencingai, pagal visas propagandinio meno taisykles, išdėstyta viena tiesos pusė.
Studijuojant žurnalistiką mus visada mokė pateikti bent dvi skirtingas nuomones, pažiūrėti į problemą ar įvykį bent iš dviejų skirtingų kampų. Kodėl tada leidykla negalėjo to pareikalauti iš žymiosios autorės? Kodėl išvis tada negalėjo pasakyti: „Žinai, Rūta, tu neblogai rašai apie klimaksines moteris ir kaip joms elgtis su vyrais, bet palik tuos politinius dalykus nuošaly arba pasiieškok jiems kitos leidyklos“? Bet po „Bobų vasaros“ sėkmės ji turbūt buvo nusiteikusi leisti kiekvieną R.Vanagaitės knygą, nes tai garantavo pelną. Ir išties – tokia šurmulinga autorė, lendanti į visas laidas ir žarstanti antraščių vertas citatas yra kiekvienos leidyklos svajonė.
O dabar „Alma Littera“ liko kvailio vietoje. Buvo gudriai pasinaudota jos pelno troškimu, visai nesukant galvos dėl jos reputacijos. Visą dieną galvojau, ką dabar, kaip buvusi PR agentūros vadovė ir su ne viena krizine įmonės komunikacijos istorija susidūrusi specialistė patarčiau leidyklai? Kaip apsišluostyti apvemtą mundurą ir nesėsti į nuostolių duobę? Ar tikrai reikėjo tokių drastiškų sprendimų? Situacija labai sudėtinga ir reiktų spręsti tik gerai į ją įsigilinus. Sakyčiau, tai – viena didžiausių reputacinių krizių Lietuvos verslo pasaulyje. O žingsnis išimti knygas iš prekybos yra skubotas ir neapgalvotas.
Nesakau, kad neteisingas, sakau, kad skubotas. Neskaičiau nė vienos jos knygos, bet nemanau, kad „Bobų vasara“ ar „Jis“ daro kokią nors žalą visuomenei, bet jei autorė daro žalą, tai gal tikrai nereikėtų jos vardo matyti knygynuose?
Nesakau, kad neteisingas, sakau, kad skubotas. Neskaičiau nė vienos jos knygos, bet nemanau, kad „Bobų vasara“ ar „Jis“ daro kokią nors žalą visuomenei, bet jei autorė daro žalą, tai gal tikrai nereikėtų jos vardo matyti knygynuose? „Mūsiškius“, kaip sakiau, rekomendavau išimti nuo pat pradžių. Lygiai taip pat neprisidedu ir prie choro, rėkiančio, kad tai panašu į knygų deginimą. Man panašu tik į tai, kad R.Vanagaitė pasiekė savo – sukėlė didžiulį skandalą ir kai kuriai visuomenės daliai tapo auka. Leidykla dabar kris į juridinius kazusus, nes nemanau, kad tokia galimybė buvo aptarta sutartyje su autoriumi. Ir nemanau, kad tai galima priskirti Force Majore aplinkybėms.
O auka greit suras kas jos gailisi. Manau, kad leidykla, sulaužiusi sutartį, privalės grąžinti autorines teises. Aišku, nė viena save gerbianti Lietuvos leidykla jos knygų neperleis, bet esu tikra, kad iki šiol užnugarį turėjusi autorė tikrai neliks nuošalyje ir jos knygas tuoj pat pamatysime kitokiais viršeliais ir dar didesniais tiražais.
O dabar apie krizių komunikaciją. Turbūt būčiau patarusi leidyklai tą patį penktadienį, prieš paskelbiant sprendimą, surengti spaudos konferenciją. Manau, kad dėmesio ištroškusi autorė būtų mielai į ją atvykusi ir tiek leidykla, tiek žurnalistai būtų galėję užduoti tiesiai jai klausimus apie tai, iš kur ji gavo informaciją apie Vanagą, kodėl nusprendė prabilti dabar ir ką tai bendro turi su jos naująja knyga, užduoti klausimų apie naują draugužį ir jo įtaką jos publicistinėje veikloje, paklausti tiesiai šviesiai, kodėl ji elgiasi kaip užsukta propagandinė mašina ir kodėl nusprendusi apkvailinti tautą? Kad konferencija būtų aštresnė, buvo galima ir A.Tapiną pakviesti kaip moderatorių. Ir tada, jei ji apsiašarotų ir prisipažintų suklydusi ir bendradarbiavusi, kuo aš nelabai tikiu, būtų buvę galima jos pagailėti.
Jei būtų kapojusi visiems akis, buvo galima konferencijos pabaigoje paskelbti apie leidyklos atsiribojimą ir knygų išėmimą. Taip būtų suteikta tribūna pasisakyti autorei, būtų nesakoma leidyklai, kad nusprendė už uždarų durų, būtų žurnalistai gavę progą užduoti nepatogiausius klausimus, o TV žiūrovai būtų gavę smagų renginį. Ir tada nebūtų aukos. Būtų tik susimovusi naivi moteriškė. Leidykla būtų galėjusi pasakyti, kad jai neliko kitos išeities. Ir visi būtų supratę. Ir jau būtumėme nustoję apie tai kalbėt ir pyktis vieni su kitais.
O dabar, kad ir kaip to nebenorėčiau, turbūt reikia laukti šou tęsinio.
