Visada mėgau pasaulį tyrinėti savo kojomis, mėgstu meditacinį žingsnių ritmą, mėgstu ne praskristi, ne nušokti, ne pralėkti dviračiu, bet eiti ir stebėti. Ir stebėtis. Vaikščiojimas yra pats lėčiausias keliavimo būdas, todėl jį pasirinkus atrodo, kad visas pasaulis pradeda lėčiau suktis, dienos tampa begalinėmis, ištirpsta praeitis ir ateitis, lieka tik rytas ir vakaras. Ir diena po dienos pradedi džiaugtis mažais dalykais, tokiais kaip švariai paklota lova, sausi drabužiai ar šiltas maistas. Džiaugiesi, kad nepritrynė batai, kad neužklupo liūtis, kad kuprinėje nesineši nieko nereikalingo, džiaugiesi užlipęs ant kalno ir nusileidęs žemyn, džiaugiesi gavęs kavos puodelį ar radęs uogų miške, džiaugiesi tyla ir pokalbiais, net jei kalbiesi viso labo pats su savimi. Džiaugiesi net tuo, kad nėra ryšio, esi atjungtas nuo pasaulio, todėl visiškai laisvas. Tau nereikia priimti jokių sprendimų, nereikia pasauliui pranešti kur esi, nes tu jį palikai už nugaros, tereikia dėti vieną žingsnį po kito ir judėti į priekį.
Kai prieš dvejus metus lankiausi Saksonijos Šveicarijoje ir sužinojau legendą apie Dailininkų kelią, iš karto supratau, kad trokštu juo nueiti labiau, nei aplankyti tolimas pietų šalis ar perplaukti vandenynus. Tada ir pagalvojau, kad tai gali būti įdomi piligriminė kelionė per miškus ir uolas, per kalnus ir debesis, kurie suteikė įkvėpimą ne vienam menininkui. Nors piligriminės kelionės tikslas yra ateiti į šventyklą, bet iš tiesų, kas žino, kur Dievo daugiau – kalnuose ar tarpekliuose, miškuose ar bažnyčiose, choro giesmėje ar paukščių balsuose. Gal kunigas žino, nusprendžiau paklausti. Išdėsčiau idėją kunigui Algirdui Toliatui tik norėdama palaikymo ir nesitikėdama, kad jis pats ras laiko išeiti į miškus. Ir kad idėja užkrės savo draugą fotografą, Nacionalinės premijos laureatą Algimantą Aleksandravičių.
Sakoma, kelionėje daug kas paaiškėja apie tave patį ir apie bendrakeleivius. Bet man nereikėjo aiškumo, savo pasauliu buvau patenkinta, jį sutvarkiusi ir saugiai įsidėjusi nešiausi kuprinėje. Ėjau į kelią kaip žurnalistė, kaip rašytoja, norinti surasti ir suprasti, o galiausiai ir užrašyti laimingo gyvenimo formulę, galbūt padėsiančią kitiems. Norėjau sužinoti patarimų, praktikų, receptų, kaip užmegzti ryšį su Dievu ir greitai tapti laimingu, turtingu, žymiu, kaip gyventi ir atostogauti taip, kad pavydėtum pats sau, kaip rasti gyvenimo prasmę ir ramybę šiame be proto greitai besisukančiame pasaulyje. Ir visiškai buvau nepasiruošusi stebėti, kaip kunigas Algirdas išvilioja mane iš saugaus bokšto į atvirą lauką, aštriais žodžiais sugriauna jį mano akyse, o man pravirkus prie jo šukių, liepia statyti namus iš naujo. Nes norint būti laimingu, visų pirma negalima užsidaryti bokšte, o namus statyti kasdien. Kasdien uždavinėti klausimus, kasdien ieškoti atsakymų ir duonos kasdieninės ir kasdien išgirsti, kuriuo keliu mus veda Dievas.
Penkios mūsų kasdienos ir sudėtos į šią knygą.
Šis tekstas paskelbtas Linos Ever interneto dienoraštyje.
