Dešimt dienų vyksiančiame festivalyje numatyta apie 200 renginių, o juose dalyvaus virš 150 autorių, daugiau kaip pusė – moterys. Šiemet jų teisėms, laisvėms, kūrybinėms idėjoms ir bus skirtas didesnis dėmesys. Kaip ir postkolonialinei politikai ir tų šalių literatūrai. Retrospektyvinėje lentynoje – Nobelio premijos laureatės Toni Morison kūrinių apžvalga.
Visai nekeista, kad ir festivalio atidarymo kalba patikėta Goncourt'ų premijos laureatei, 39-etei Maroke užaugusiai ir Paryžiuje gyvenančiai rašytojai Leilai Slimani, aktyviai kritikuojančiai moterų teises Maroke.
„Būti moterimi Maroke reiškia neturėti balso. Net tada, kai matai aplink tvyrančią neteisybę, moterims geriau patylėti“, – sakė ji aistringoje atidarymo kalboje.
Gimusi ir užaugusi Maroke, ji anksti pastebėjo, kad moterims ten įmanoma išgyventi tik meluojant, o juk rašytojai negali meluoti. Akis jai atvėrė Simone de Beauvoir knyga „Antroji lytis“, perskaitė ją būdama šešiolikos ir paskui kibo į kitus klasikus.
„Aš tapau moterimi ir skaitytoja. Aš tapau pavojinga“, – sakė ji ir pridūrė, kad skaitė vis daugiau ir knygos tapo jos ginklais. Vos sulaukusi pilnametystės ji išvyko į Paryžių studijuoti.
„Paryžiuje nuvykau į legendinę kavinę „Cafe de Flore“ San Žermeno bulvare, kur rinkdavosi rašytojai, ir pamačiau moterį, kuri popietės valandą sėdėjo viena prie stalelio, gurkšnojo vyną, rūkė ir skaitė knygą. Aš apsidairiau išsigandusi – tai būtų neįsivaizduojama Maroke. O paskui supratau, kad noriu tapti būtent tokia laisva moterimi, noriu tapti rašytoja, – sakė ji ir pridūrė, kad jos tėvynėje, kad ir ką darytų moteris, ji visada jaučiasi šiek tiek kalta, visada atsiras, kas ją sugėdins ir parodys jos vietą. Ir ji tikrai bus ne kavinėje ir ne prie knygų lentynos. Maroke moteriai skaityti ir rašyti vis dar laikoma kone nusikaltimu, tad rašytoja savo kalbą ir pavadino – „Įvykdyti nusikaltimą“.
L.Slimani yra ne pirmoji moteris, aršiai kritikuojanti moterų teises savojoje šalyje ir nutylėtus istorijos puslapius – prieš dvejus metus ne mažiau ugningą kalbą rėžė Londone gyvenanti turkų rašytoja Elif Shafak, o prieš penkerius – apie pokario metus ir tremtinių istorijas pasakojusi lietuvė rašytoja Rūta Šepetys. Berlyno literatūros festivalį dėl to kartais kritikai laiko pernelyg politiškai angažuotu, per daug besiblaškantį tarp politinių aktualijų ir per mažai – po literatūrinio pasaulio gelmes.
L.Slimani išgarsėjo savo debiutiniu romanu „Lopšinė“, kuris buvo įvertintas žymiąja Goncourt’ų premija. Šiemetiniame literatūros festivalyje pristatoma ką tik vokiškai pasirodžiusi jos knyga „Kitų šalis“ (romanas dar šių metų pradžioje pasirodė ir lietuviškai, jį iš prancūzų kalbos išvertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). 2020 metais autorė už šį romaną buvo apdovanota Didžiuoju Madam Figaro prizu.
L.Slimani pristatymo metu prisipažino, kad šis romanas labiausiai autobiografiškas, į jį įausta daugybė jos močiutės pasakojimų. Romane labai daug Maroko spalvų, kvapų ir autentiškos buities detalių – tokio tiršto kūrinio nebūtų parašęs žmogus, pats negyvenęs šioje šiaurės Afrikos šalyje. Siužetas gal nėra kažkuo ypatingas – Matilda įsimyli antro pasaulinio karo metu Prancūzijoje tarnaujantį kareivį Aminą iš Maroko, išteka už jo ir vyksta į visiškai jai nepažįstamą šalį. Greitai supranta, kad ir vyro gerai nepažinojo, nes šalia savo šeimos jis ima elgtis visiškai kitaip ir tuoj pat pasako, kad taisykles nustatinės tik jis. Matilda greitai supranta, kad čia visai ne jos pasaulis – čia vyrų karalystė, čia pasakų, primityvaus tikėjimo, pasenusių taisyklių viešpatija.
Ir nors ji bando suprasti jį, išmoksta kalbą, susidraugauja su šeima, netgi ima gydyti artimiausius žmones, širdies gilumoje ji žino, kad tai – kitų šalis. Pavadinimas daugialypis – Marokas tiek laiko buvo Prancūzijos kolonija, tad ir vietiniams jis kartais atrodo besantis kitų šalimi. Dar kitokia ši šalis atrodo jos vaikų akimis. Ir nors rašytoja bando suprasti ir tradicijomis kiek paaiškinti vyrų elgesį, man tai visų pirma romanas apie stiprią moterį, apie bandymą pritapti kitur neburbant, nekeikiant likimo, neleidžiant nostalgijai išvešėti. Kitų šalyje taip pat galima susikurti gyvenimą, tik reikia nenuilstamai kariauti. Kariauti, kad galėtum išlikti moterimi ir europiete.
Susitikimo metu rašytoja pasakė, kad tai pirmasis trilogijos romanas, kad ji nenorėjo paleisti veikėjų ir ką tik užbaigė rašyti antrąją dalį, kurios pagrindine veikėja taps Matildos dukra Aiša, o veiksmas vyks 1969-aisiais, kai į Maroką iš Amerikos plūstelėjo hipiai ir prasidėjo šalies laisvėjimas.
„Aš esu tamsi, melancholiška autorė, bet gali būti, kad kada nors parašysiu ką nors linksmo“, – pridūrė rašytoja renginio pabaigoje.
Feminizmo temą turėjusi pratęsti JAV rašytoja Tayari Jones dėl pandemijos turėjo atšaukti savo kelionę, o programoje numatytas renginys vyko jai prisijungus iš Alabamos, kur vyksta jos daugelį apdovanojimų gavusio romano „Nuojautos“ (Baltos lankos, iš anglų k. Vertė Rita Pilkauskaitė) veiksmas. Autorė sakė nenorėjusi pernelyg akcentuoti rasistinių problemų, o tik papasakoti istoriją, kurioje trys pagrindiniai veikėjai – jis, ji ir jis.
Tai meilės trikampis, vis tik šiek tiek politizuotas, nes vienas jų atsiduria kalėjime už nusikaltimą, kurio nepadarė. Taip, Amerikos kalėjimuose neteisingai apkaltintų juodaodžių yra kelis kartus daugiau nei baltųjų, galbūt būtent šios temos gvildenimas taip sužavėjo Baracką Obamą ir Oprah Winfrey, bet pati Tayari Jones sakė nepatyrusi rasinės diskriminacijos ir vaikystėje netgi maniusi, kad Amerika – juodųjų šalis. Kiek tik prisimena, miesto meras, policijos šefas, kiti vieši asmenys visada buvo juodaodžiai, o keliauti jai neteko daug. Rašytoja prisipažino rašanti tik mašinėle, nes jai patinka lėtas rašymas, patinka tai, kad gali dienos pabaigoje apčiuopti parašytus puslapius. Ji rašo ir laiškus ranka. Vedėjui paklausus, gal ji nesinaudoja ir automobiliu, rašytoja plačiai šypsodamasi atsakė labiau mėgstanti dviratį.
Dar viena festivalio viešnia, jauna japonų rašytoja Sayaka Murata, lietuvių skaitytojams žinoma pasauliniu bestseleriu „Kombinio moteris” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė-Žukauskienė) taip pat rašo ranka. Visame pasaulyje jau spėjusi išgarsėti 42 m. rašytoja kalbėjo tyliai, meiliai šypsojosi ir mandagiai linkčiojo. Nedidukė, kukli, susirišusi plaukus į uodegą, juodai vilkinti – atrodė norinti kuo mažiau išsišokti. Bet paklausta apie moterų teises atrėžė drąsiai – moterys Japonijoje gyvena pragare. Iš jų vis dar tikimasi, kad jos aptarnaus vyrus, įdės jiems salotų, įpils alaus, neprieštaraus, nereikš savo nuomonės, šypsosis. „Nuolat šypsotis man – tai prakeikimas. Lyg būtum kokia šypsenų mašina”, – sakė ji ir salėje sėdinčios moterys pradėjo ploti.
Berlyne rašytoja pristatė savo naujausią knygą „Earthlings”. Kadangi knygoje kalbama apie ateivius, todėl lietuviškai turbūt tiksliausia būtų versti „Žemiečiai”, nors vokiečiai romaną pavadino „Šilkaverpio kambariu”. Romanas toks pat keistas, sukrečiantis ir žavintis netikėtomis fantazijomis, kaip ir ankstesni kūriniai, tik šįkart pagrindinė veikėja jaučiasi ateive ir laukia, kol skraidanti lėkštė atskris pasiimti jos namo. Bet kritikai neįvardina jo kaip fantasy, siužetas šokiruojantis, nenuspėjamas ir liūdnas, koks kartais ir būna gyvenimas Žemėje.
Sayaka Murata jau vaikystėje išmoko nuo gyvenimo sunkumų slėptis fantazijų pasaulyje, o rašydama visada jaučiasi lyg būdama ateive ir stebėdama gyvenimą žemėje iš šiokios tokios distancijos. Jos naujausio romano herojė taip pat kančią gali ištverti tik pabėgus iš savo kūno. Tai skaudus ir meistriškai supintas romanas, kalbantis apie liūdną moters likimą, kurį, tikėkimės, greitai galėsime perskaityti ir lietuviškai.
Lina Ever – žurnalistė, tinklaraštininkė, rašytoja ir Berlyno gidė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
