Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai pamačiau jį beveik prieš tris savaites „Berliner Festspiele“ salėje, kai išgirdau jį kalbant, kai virpančiomis kojomis stovėjau eilėje prie autografo ir kai jis pervėrė mane giliu, netgi šiek tiek demonišku žvilgsniu imdamas knygą iš mano rankų, supratau, kad jo kerai jau įsiskverbė į mane.
Dabar, skaitydama jo knygą, suprantu, kad meilė gilėja. Jis kalba kaip aš, mąsto kaip aš, bijo kaip aš, nesupranta kaip aš ir kalba apie tai taip atvirai, kad net kartais nejauku pasidaro.
1968 m. gimęs norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgaardas yra šiuolaikinis fenomenas. Gilūs ir išsamūs jo apmąstymai apie savo gyvenimą, jausmus, šiuolaikinio žmogaus iššūkius, ne taip lengvai vietomis įkandami literatūriniai tekstai, kartais gal ir nuobodoki kasdienybės aprašymai ir daugybė prirašytų puslapių jam netrukdo būti labai populiariam.
Jo romanų ciklas „Mano kova“, kurį sudaro šeši romanai, iš viso 3600 puslapių, parduodamas kaip karštos bandelės ne tik Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje. Amerikoje dėl jo visi literatūros gurmanai eina iš proto. Vokietijoje jis irgi be proto populiarus. Tai rodė ir tai, kad susitikime su juo Berlyne sėdėjo pilnutėlė salė, talpinanti 700 žmonių.
Sako, Norvegijoje bent po vieną jo knygą turi beveik kiekviena šeima, iš viso ten parduota daugiau kaip pusė milijono egzempliorių ir jo gyvenimas bei kūryba aptarinėjama visur. Sakoma, kad kai kuriuose norvegiškuose biuruose yra skiriama diena be Knausgaardo, kai draudžiama apie jį kalbėti. Literatūros kritikai jį netgi pavadina šių dienų Prustu.
Sakoma, kad kai kuriuose norvegiškuose biuruose yra skiriama diena be Knausgaardo, kai draudžiama apie jį kalbėti.
„Mano kova“ yra paties autoriaus vadinama projektu, kuriam pavadinimas buvo parinktas neatsitiktinai. Naudoti Adolfo Hitlerio knygos pavadinimą autorius nusprendė ne tik dėl to, kad atkreiptų dėmesį į save, bet todėl, kad jis labai atitinka knygų esmę.
Tik fiureris rašė apie savo išorinius priešus, kuriuos reikia nugalėti, o K.O.Knausgaardas nagrinėja vidines mažo šiuolaikinio žmogaus kovas, dažniausiai paties su savimi, su savo baimėmis, vaikystės traumomis, netikrumu dėl ateities, artimaisiais.
Kiekvienas romanas skirtas vis kitam autoriaus periodui. Pirmajame jis atvirai kalba apie savo vaikystę ir tėvo alkoholizmą, antrame, kurį aš šiuo metu ir skaitau, – apie savo, kaip tėvo, vaidmenį auginant vaikus.
Yra tomas apie paauglystės metus. Yra tomas apie studentiško gyvenimo analizę. Jų visai nebūtina skaityti iš eilės. Jų nebūtina skaityti visų. Bet galiu pasakyti, kad autoriaus stiliaus taip patraukia, tekstas taip įsuka paties skaitytojo mintis, kad šios jo išpažinties negali padėti į šalį, kaip labiausiai intriguojančio romano.
Nors autorius pasakoja apie savo kasdienybę. Kaip jis prausiasi, kaip rengia vaikus, kaip eina į svečius, ką galvoja juos sutikęs, kaip eina pasivaikščioti, kaip keičia sauskelnes ir verda valgyti, kaip ginčijasi su žmona ir jaučiasi jos nesuprastas.
Nieko įdomaus knygoje nevyksta, tačiau kiekvienas veiksmas yra lydimas jo minčių, prisiminimų, palyginimų, praeities apmąstymų, filosofinių užsklandų.
Jis taip drąsiai kalba apie savo baimę susimauti, nemokėjimą bendrauti, nenorą pripažinti savo klaidų, troškimą būti suprastam ir kartu būti nestebimam, rasti jaukią vietą visuomenėje neišlendant iš savo kiauto, iš savo kampo, kad nori nenori skaitant atpažįsti daugelį savo minčių, kurias vis dar bijotum garsiai pasakyti.
Todėl jis ir yra toks populiarus, kad drąsiai kalba visų mūsų kartos balsu. Prisidengdami jo citatomis, mes galime pasakyti tai, kas skauda mums patiems.
Nori nenori skaitant atpažįsti daugelį savo minčių, kurias vis dar bijotum garsiai pasakyti.
Tą penktadienio vakarą, kaip prie Brandenburgo vartų koncertavo ELO, o daugybė vokiečių šventė Vienybės dieną, į susitikimą žingsniavau visai be jokių lūkesčių, tik smalsumo genama.
Bet vakaras mane nustebino. Tiesą sakant, pirmą kartą dalyvavau tokiame literatūriniame renginyje. Jis ir vadinosi ne susitikimas, bet vakaras su K.O.Knausgaardu, už kurį visai nebuvo gaila 15 eurų. Vakaras prasidėjo valandos susitikimu su jo vertėju į vokiečių kalbą ir viso projekto „Mano kova“ pristatymu. Po pertraukėlės, per kurią svečiai galėjo nusipirkti vyno ar stoti į autografų eilutę, sekė valandos susitikimas su autoriumi, atskiestas kelių ištraukų iš jo knygos skaitymų.
Mano atmintyje vis dar įsirėžusi jo šypsena ir jo paralyžiuojantis žvilgsnis, kai priėjau prie jo su ką tik įsigyta knyga. Stilingai pražilęs, nesišukavęs, barzda prisidengęs, bet velniškai gundantis žvilgtelėjo į mane draugiškai šypsodamasis.
Tiesą sakant, net neprisiminiau, ką su juo kalbėjau tas dvi minutes. Pasakiau, kad žurnalistė, kad kolegė, kad iš Lietuvos, kad tikiuosi, jog jo „Kova“ greitai atsiras ir lietuviškai.
Net pamiršau atsiimti telefoną iš moters, kurios prašiau nufotografuoti mus kartu. Paskui stebėjau jį sėdintį scenoje ir negalėjau atsižavėti jo nuoširdumu ir drąsa būti savimi netobulu. Jis nebandė pataikauti publikai, nesimaivė, nelaidė juokų, bet buvo tikras, toks, kaip knygose, toks, kaip gyvenime nulipus nuo scenos.
Neskubėjo užpildyti ir pauzių. Į kai kuriuos klausimus ilgai galvojo, bet po minutės kitos trukteldavo pečiais ir papurtydavo galvą, tuo parodydamas, kad atsakymas ir jam nežinomas. Kai jo paklausė, kodėl jo knygose taip mažai politikos, ypač toje, kur kalbama apie 1989-uosius, jis kiek susigėdęs atsakė, jog jam neįdomu politika. Ir pridūrė – jums Berlyne tai buvo įvykių grandinė, o mano norvegiškame gyvenime tai niekaip neatsispindėjo. Prisipažįsta, kad tuo metu jį labiau dominusi muzika. Va taip, tiesiai šviesiai, be jokio pataikavimo publikai.
Mintis, kad jo žvilgsnyje yra kažko demoniško, aplankė ne tik mane, jis pats prisipažino, kad yra sudaręs sandorį su velniu, nes kitaip būtų neįstengęs kelerius metus kasdien parašyti po penkis puslapius. Juokauja, aišku, nors supranti, kad tam reikia didžiulio pasiryžimo. Penktąją savo knygą jis parašė per aštuonias savaites.
Renginio vedėjas juokais klausia, ką jis gavo už tai mainais, o jis rimtai atsako – populiarumą, skaitytojus, pinigų ir tai, kad šį vakarą galįs praleisti Berlyne. Jis sako, kad rašyti nebuvo sunku, bet sunku tapo tada, kai išleido jas į viešumą, nes atsirado daug nepatenkintų.
Jo artimieji net uždraudė naudoti tėvo vardą, tad jis knygoje liko tik Tėvas. Sakoma, žmona irgi be galo supykusi už savo portretą knygose. Rašytojas sako, kad neskleidžia gandų, neperduoda slaptos informacijos, jis tik rašo savas mintis ir argi jis tam neturi teisės? Argi jam reikia kieno nors leidimo?
Taip, tai klausimas visuomenei. Bet kokiai. Lietuviškai visuomenei jis itin aktualus. Kiek mes išdrįstam apie savo jausmus kalbėti atvirai? Apie nuomonę, kuri nebūtinai atitinka kitų? Užuomina feisbuke, lengva ironija susitikus su draugais, gal vienas kitas tinklaraščio įrašas ir vėl slepiamės.
Tais kartais, kai savo tinklaraštyje pasisakydavau labai atvirai, visada sulaukdavau puolimo ir piktų komentarų net iš pakankamai gerbiamų ir artimų žmonių. Visada kažkas jausdavo pareigą paaiškinti, kad aš mąstau ir jaučiu klaidingai.
Kodėl negalima priimti, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę. Kodėl turi jaustis kaltas, jei ji prieštarauja daugumai? O kas yra dauguma? Dešimt dvidešimt žurnalistų, kepančių antraštes portaluose? Politikai? Pupytės? Banko pasamdyti analitikai? Ar tie žmonės, prisidengę madingomis tendencijomis, bet taip ir neišdrįstantys garsiai pasakyti savo asmeninės nuomonės?
Rašytojas prisipažino, kad nėra sociali asmenybė. Sakė, kad neįmanoma turėti rašytojo gyvenimą, šeimą ir socialinį gyvenimą.
Rašytojas prisipažino, kad nėra sociali asmenybė. Sakė, kad neįmanoma turėti rašytojo gyvenimą, šeimą ir socialinį gyvenimą. Todėl jis atsisakęs pastarojo.
Jis turi keturis vaikus, todėl visą laiką, kuris lieka nuo rašymo, skiria šeimai. Be to, jis turi įsteigęs savo leidyklą ir leidžia šiuolaikinius originalius autorius, kuriems komercinės leidyklos nežada sėkmės.
Pasakojo, kad vakarais niekur neinąs, net su draugais nebesusitinkąs, nes neturi tam laiko. Jam visiškai užtenka šeimos ir knygų bendrijos. Ir vėl pagalvojau, kuris gi vyras galėtų taip atvirai tai prisipažinti. Baigiant jis pabrėžė, jog rašymas yra pats geriausias dalykas, kuris yra jam nutikęs, ir jis nieko kito nenori daryti, tik rašyti.
Kai paklausė, kokia jo populiarumo paslaptis, atsakęs, kad svarbu būti laisvam ir nesistengti įtikti skaitytojams. Pasak jo, reikia nebijoti būti tuo, kuo esi, nes mes visi individai, visi kitokie, visi mąstome skirtingai. Atsistojęs pradėjo skaityti norvegiškai iš savo knygos. Nors nieko nesupratau, jo balsas, jo veidas, jo tekstas prikaustė visiškai.
Naujas rašytojo projektas – keturios knygos su trumpais tekstais apie pasaulį. Kasdien po tekstą apie tai, ką mato šalia, net pačius netikėčiausius, buitiškiausius daiktus, kaip rankena, dantų šepetėlis, užuolaida, nagas. Sako, šį projektą skiriantis savo dukrai, kuri vis klausinėja apie ją supančius daiktus.
Po valandos pertraukos, per kurią buvo galima atstovėti eilę prie vyno ar prie autografų, niekur neskubantys naktinėtojai rinkosi fojė, kur įsitaisę ant laiptų ar ant sėdmaišių klausėsi čia pat jaunų vaikinų grupės gyvai atliekamų jo kūriniuose skambančių dainų ir aktorių skaitomų knygų ištraukų. Kai vidurnaktį išėjau, vakarėlis dar net nebuvo įpusėjęs.
Kažkada keli draugai manęs yra paklausę, su kuo iš pasaulio žymiųjų ir galingųjų norėčiau susitikti ir paimti interviu. Iškart atšoviau – su Michaelu Jacksonu. Ne, nesimaiviau, tikrai tuo metu tai buvo geidžiamiausias mano pašnekovas, bet suprantu, kad atsakymas skambėjo kaip šmaikštus atsišaudymas.
Užtat dabar nedvejodama pasakyčiau, kad labiau už viską norėčiau pasišnekučiuoti su Karlu Ove, žmogum, kuris sugebėjo meniškai apsinuoginti prieš savo skaitytojus, sukurti iš to gerą literatūrą, verslą, populiarumą ir vis tik išlikti paprastu ir paslaptingu. Ir velniškai seksualiu.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com