Tai tik kelios citatos iš Francesc Miralles romano „Vabi sabi“. Galėčiau parašyti dvigubai ar trigubai tiek. Jos taip meistriškai įkomponuotos į tekstą, kad visiškai neerzina – galima jas išsirašyt, galima pamiršti, galima iš jų nusijuokti ar truktelti pečiais kaip knygos herojus.
Tai ne recenzija, nes esu šališka. Nebegaliu vertinti kūrinio, nes pažįstu jo autorių. Praeitą vasarą perskaičiau jo „Maži dalykai dideli“ ir supratau, kad noriu susipažinti su autoriumi. Ko griebiasi žurnalistai, kai nori susipažinti su jiems įdomiais žmonėmis? Teisingai, prašo duoti interviu. Taigi, susitikome Barselonoje, paskui Frankfurto knygų mugėje, o šiandien nekantriai laukiu jo atvykstant į Vilnių.
Bet vis tik apie “Vabi sabi” papasakoti noriu. Visur rašoma, kad tai „Maži dalykai dideli“ romano tęsinys, bet pats autorius sako, kad taip nėra. Tai tie patys veikėjai, tas pats pernelyg drovus profesorius Samuelis, bet dalykai, nutinkantys šioje knygoje, visiškai nereikalauja būti perskaičius ankstesniąją. Nes tai visai kita istorija, nutikusi tam pačiam personažui po aštuonerių metų. „Vabi sabi“ yra iš tų knygų, kurios labai atspindi vidinę būsena. Perskaitytos vienu gyvenimo periodu, jos gali savo trumpomis užuominomis nuvesti net iki nušvitimo, tačiau papuolę į rankas kitu metu, jos gali ir visiškai neužkabinti.
„Vabi sabi“ istorija yra visai paprasta – tuo metu, kai Samuelį palieka ilgametį draugė Gabrielė, jis gauna atviruką su japonišku katinu, o senas profesorius jam pasako, kad jis privaląs leistis į siuntėjo paieškas. Antras japoniškas atvirukas priverčia jį išsiruošti į kelionę. Ir jis išvyksta į Japoniją ieškoti nežinia ko. Tačiau, kaip ir mes kiekvienoje kelionėje, aišku, kad jis ieško savęs.
Kai kas jo stilių vadina murakamišku, bet aš suabejočiau, nors teksto keistumas kartais panašus.
Kai kas jo stilių vadina murakamišku, bet aš suabejočiau, nors teksto keistumas kartais panašus, nors autorius jį cituoja, tačiau japonų autorius naudoja daug daugiau žodžių ir daug labiau klaidina skaitytoją. Miralles pasakoja paprastą istoriją, bet ją papasakoja taip įtaigiai, kad nuo pirmo puslapio pasileidi to vienišo profesoriaus gyvenimo taku, vedančių jį į Japoniją. Tolimoje rytų šalyje skaitytojui viskas įdomu, kaip ir romano herojui – kaip atrodo svečių namai, kiek kainuoja kokteilis mažučiame bare, kodėl jo šeimininkė liūdna ir kokia tragedija nutiko žaviai japonei Amerikoje. Jis veda skaitytojus Kioto gatvėmis, vedžioja po Nikos šventyklas, veža traukiniu į Osaką, Tokijų, priverčia stebėti, stebėtis ir net šiek tiek įsimylėti tą kraštą, bet nepaverčia knygos kelionių romanu. Vis tik išlieka svarbiausia – žmogus ir jo ieškojimai.
Ne kiekvieną istoriją rašytojas išriša pabaigoje, lieka neatsakytų klausimų, į kuriuos turi pats rasti raktą arba numoti ranka, bet turbūt taip ir turi būti japoniškame romane, kur, kaip ir pas H. Murakami, klausimų būna daugiau nei atsakymų. Ypač kalbant apie Vabi sabi – netobulumo meną. Vabi sabi yra pakankamai įdomus reiškinys, kurį europiečiams labai sunku suprasti. Japonai, žiesdami puodelį, specialiai pakreipdavo ąselę ar įlenkdavo kraštelį, kad tik kiekvienas jų būtų vis kitoks, kiekvienas – savaip netobulas. Nes tobula – reiškia negyva. Nes gamta yra netobula, o meno kūrinys tuo geresnis, kuo labiau jis panašus į gamtą. Tai tinka ir kalbant apie žmones bei jų santykius – nereikia stengtis nei savęs, nei kito tobulinti iki begalybės.
Jei atvirai, manau, kad ši knyga, būdama romanu, vis tik yra puikus šiuolaikinis savipagalbos vadovėlis, neįkyriai, lengva forma parodantis, kad tobulumas neegzistuoja, kad daugelis mūsų esame kvailai persitempę, siekdami viską padaryti geriausiai ir viskam rasti paaiškinimus. Kartais gyvenime reikia atsipalaiduoti ir netrukdyti vystytis įvykiams, pasiduoti upės tėkmei ir tekėti kartu, o nesistengti žūtbūt statyti užtvankas, kad išlikti vienoje vietoje. Kaip duodamas interviu man sakė autorius: tu tik pradėk elgtis kitaip, gal net kaip nors kvailai, bet svarbu kitaip – ir pamatysi, kad pasaulis aplink tave pradeda keistis ta linkme, kuria tu pats pasikeitei. Pasak jo, net aplinkiniai žmonės ima kitaip su tavim elgtis, netikėtai nutinka įvykiai apie kuriuos tu net nesapnavai, sutinki žmones, kurių nepažinai ir kiekvienas tau padeda eiti tuo keliu.
Ir Japonija autoriaus gyvenime atsirado neatsitiktinai. Paklaustas kur be Barselonos norėtų gyventi, jis atsako – Japonijoje (Nusišypsojau, kai jis pasakė, kad jei reiktų apsiriboti Europa, rinktųsi Berlyną). Vabi sabi – ne vienintelė autoriaus knyga apie Japoniją. Kiek žinau, neužilgo pasaulį turi užkariauti kita jo knyga „Ikigai“, kurios vertimo teises įsigijo net 30 šalių, tame tarpe ir Lietuva. Joje F.Miralles pasakos apie japonų ilgaamžiškumo sėkmę ir paaiškins kitą mistišką jų sąvoką – Ikigai. Labai laukiu autoriaus knygų mugėje, džiaugiuosi man tekusia garbe moderuoti susitikimą. Nors ir žinau, kad virpės keliai ir balsas iš jaudulio, bet esu tikra, kad renginys bus smagus, nes autorius gali taip įdomiai kalbėti apie mums visiems rūpimus dalykus, kad mano užduodami klausimai galiausiai bus visai nebesvarbūs.
Renginys šį šeštadienį 16.00 val. 5.1. salėje
