Pasak Jurgos, mamos ir verslininkės, renginių organizatorės, užimtos moters, laisvalaikiu dievinančios skaitymą ir rašančios patikusių knygų recenzijas, ši knyga jai atvėrė akis, ji prikišamai parodė, kaip svarbu gyvenime kartais rinktis ne tai, kas įprasta ar apsimoka, bet tai, ką pats norėtum daryti iš visos širdies. Pamačiusi Austrijos mieste Lince tokią laikiną skaityklą, ji pagalvojo, kaip būtų puiku tokią pat įrengti ir Vilniuje.
Ši skaitykla yra mano širdies projektas, – pasakė ji man vieną karštą Vilniaus vasaros pavakarę, glostydama išsikišusias knygų nugarėles. Sako, užbėganti čia beveik kasdien. Ne, aišku, jai už tai niekas jokios algos nemoka. Ne, ji jokių fondų pagalbos niekada negavusi, nes ir neprašiusi. Ne, miestas jos taip pat neremia. Tai jos darbas ieškoti rėmėjų, tartis su leidyklomis, ieškoti žmonių ir savanorių, organizuoti renginius, bendrauti su skaitytojais. Ir ji tai daro be atlygio, bet su malonumu, nes tai juk ne kieno nors kito, bet jos širdies projektas.
Aišku, iš pradžių būta daug baimės, daug atkalbinėjimų. Aišku, iš pradžių buvo daug kas neaišku. Jurga net nežinojo, iš kur gaus lentynas, visas tas knygas ir sėdmaišius, nes net leidyklos į šį projektą pavasarį žiūrėjo labai skeptiškai. Bet ji tylėjo, tikėjo ir darė toliau. Sako, užteko vos kelių palaikančių balsų, kad ji nesustotų susidūrus su pirmaisiais sunkumais.
Sužinojusi apie „Vilnius skaito“ projektą, nudžiugau nuo pat pirmos minutės. Ir ne vien dėl to, kad jis įpūstų gyvybės Gedimino prospektui ir nupoliruotai Lukiškių aikštei – tuo metu buvau dar nemačiusi, kokia sintetinė, netikra ir svetima manajam Vilniui ji tapo po renovacijos. Pati ne kartą esu dalyvavusi ir rašiusi apie „Berlynas skaito“, kuris kasmet gegužės mėnesį vienam savaitgaliui įsikuria Bebelplatz aikštėje prie Berlyno operos ir Humbolto universiteto Teisės fakulteto pastato, buvusios miesto bibliotekos, berlyniečių švelniai vadinamo „komoda“. (Išduosiu mažą paslaptį būsimiems nostalgijos turistams – jo bibliotekoje vis dar galima pamatyti užsilikusį vitražą su Leninu, Marksu ir Engelsu.) Vieta parinkta neatsitiktinai – šioje aikštėje 1933 metais gegužės mėn. sukūrę didžiulį laužą naciai degino jiems nepritariančių ir žydų kilmės rašytojų knygas. Lukiškių aikštė, kur veikia „Vilnius skaito“ taip pat turi juodų istorijos dėmių ir galėtų papasakoti ne vieną siaubo istoriją.
Tačiau Jurga nuėjo dar toliau – ji skaityklą įkurdino ne keturioms dienoms, kaip Berlynas ar kiti Vokietijos ir Austrijos miestai, kur ši iniciatyva vyksta jau dešimtus metus, bet visai vasarai. Ji net pati stebėjosi, kaip greitai miestiečiai susidomėjo projektu, kaip popietėmis nebelikdavo laisvų sėdmaišių, kaip autoriai patys pradėjo nešti savo knygas ir net su autografais, o nieko iš pradžių nenorėję girdėti rėmėjai pradėjo siūlyti savo paslaugas.
Jurga tikina, kad kitais metais skaitykla taip pat bus, planuojama tokias atidaryti net keliose Vilniaus vietose, o gal net ir keliuose miestuose. Linkiu jai kuo geriausios sėkmės.
Jei dirbčiau savivaldybėje, pakviesčiau Jurgą į kalėdinį pokylį ir apdovanočiau garbės miestiečio titulu, nes ji Vilniaus miestui ir jo kultūriniam vystymuisi šią vasarą davė daug daugiau, nei visi tie, rengę projektus ir leidę miesto pinigus miestui garsinti ir jį jaukinti. Ir dar būtų galima jai kitiems metams atsegti nors šimtadalį nuo tų lėšų, skirtų Lukiškių aikštės rekonstravimui ir tvarkymui. Nes tokias iniciatyvas reikia remti. Nes tik tokių širdies projektų dėka Vilnius gali tapti gyvas ir jaukus pirmiausiai patiems vilniečiams.
Baigiantis pokalbiui nusprendžiu Jurgos paklausti, ką ji pati skaito ir kokias knygas ji rekomenduotų skaityklos lankytojams. Pasivaikštome po skirtingas lentynas, peržvelgiam užsienio ir lietuvių autorius, vaikų knygas ir klasikos lentyną, nes pasak pirmomis dienomis čia užsukusio Rolando Kazlo, skaitykla nieko neverta, jeigu joje nėra klasikos. (Jurga tada susigėdo ir atnešė iš namų M.Bulgakovo „Meistras ir Margarita“). Pateikiu visas jos rekomendacijas nuotraukose žemiau, linkiu paskutinėmis vasaros dienomis užsukti į skaityklą ir gal, paėmus teisingą knygą į rankas, išgirsti šnabždant savąjį širdies balsą.
Šis tekstas paskelbtas Linos Ever interneto dienoraštyje.
