Tačiau Vokietijoje ji yra žvaigždė. Vokietijoje ji daug populiaresnė, nei Didžiojoje Britanijoje, kur gyveno. Kaip, ji ne vokietė? – klausinėjo daugybė vokiečių sužinoję apie 94 metų autorės mirtį prieš savaitę. Kornvalyje, kur vyksta daugelio jos romanų veiksmas, didžiąją daugumą turistų sudaro vokiečiai. Sakoma, kad ji yra „kalčiausia“ dėl turizmo suklestėjimo šiame rajone. Kaip Žiedų valdovo fanai knygų pėdsakais keliauja į Naująją Zelandiją, taip R.Pilcher fanai vyksta į Cornvalį, fotografuojasi pakrantėje, miesteliuose, prie dvarų ar viešbučių, kuriuose rutuliojasi pamėgtos meilės istorijos. Rašytoja už tokį netyčinį turizmo skatinimą yra net gavusi ordiną iš princo Čarlzo rankų.
Tačiau net ir tie, kam jos romanai pernelyg sentimentalūs, sekmadienio vakarais mėgsta žiūrėti jų ekranizacijas per pagrindinį vokiečių TV kanalą ZDF. Sakoma, tuomet prie televizijos ekranų susėda ištisos kartos, nes jos pasakojamos istorijos patinka ir močiutėms, ir anūkėms. ZDF ekranizavo pusantro šimto istorijų, kritikai juokiasi, kad turbūt jau ekranizuoti ne tik visi jos apsakymai, bet ir apsipirkimo rašteliai, nes vokiečių publikai jos negana, filmus žiūri iki septynių milijonų žiūrovų. O gal tiksliau būtų sakyti – žiūrovių.
„Skaitymas turi būti kaip atostogos“ – sakė ji ir liko iki pat mirties ištikima meilės romano žanrui ir laimingoms pabaigoms. Ne kartą yra pavadinusi savo kūrybą „lengvai skaitiniais inteligentiškoms moterims".
Rašytoja žinojo ir tai, kad viešai ji buvo vadinama Kičo karaliene, tačiau pati sakė, kad jai tas pats, kol žmonės perka ir mėgaujasi jos romanais. Taip, jos istorijos nuspėjamos, parašytos pagal meilės romanų klišę ir baigiasi laimingai, tačiau juk tai ir yra tikroji šio žanro klasika. Romanai parašyti sodria gražia kalba, juose daug metaforų, palyginimų, graži gamta, didingi dvarai, smagūs dialogai, stiprios moterys, galantiški vyrai, supintos istorijos, geras humoro jausmas, nemažai britiško gyvenimo būdo ir žmogiškų jausmų.
ZDF ekranizavo pusantro šimto istorijų, kritikai juokiasi, kad turbūt jau ekranizuoti ne tik visi jos apsakymai, bet ir apsipirkimo rašteliai, nes vokiečių publikai jos negana, filmus žiūri iki septynių milijonų žiūrovų. O gal tiksliau būtų sakyti – žiūrovių.
Čia ir turtingus herojus užklumpa ligos, bankrotai, gaisrai, išsiskyrimai, tačiau jie jas įveikia. Čia daug romantikos, bet mažai sekso, beveik nėra prievartos ir blogis visada nugalimas. Tai lyg gero konditerio pagamintas prabangaus torto gabalėlis, kuriuo kartais pasimėgauja net saldumynų nemėgstantys žmonės. Todėl visai nenuostabu, kad filmai su populiariais aktoriais sekmadienio vakarą tampa daugeliui vokiečių skania savaitės pabaiga.
Tačiau rašytojos gyvenimas toli gražu nebuvo kičiškas. Pirmą savo kūrinį ji parašė būdama septynerių, o su tikrąja literatūra susipažino perskaičiusi Daphne du Maurier „Rebeka“. Rimtai pradėjo rašyti nuobodžiaudama karo metu Šri Lankoje įstrigusiame laive ir pirmieji jos apsakymai pasirodė, kai rašytojai buvo aštuoniolika. Po to ji ištekėjo, persikėlė į Škotiją, augino keturis vaikus ir visada ilgėjosi savo gimtojo Kornvalio, todėl ten apgyvedino visus savo veikėjus.
Istorijas toliau rašė sėdėdama prie virtuvinio stalo, tarpuose tarp buities darbų. Istorijas rašė moteriškiems žurnalams, jos buvo mėgiamos, bet tikrosios sėkmės rašytoja susilaukė tik 1987 metais, būdama beveik pensijinio amžiaus, kai pasirodė jos romanas „Kriauklių ieškotojai“. Jis greitai tapo populiarus visame pasaulyje, buvo net kelis kartus ekranizuotas, visame pasaulyje jo parduota daugiau nei penki milijonai ir vien Vokietijoje parduota 1,7 mln. Vėliau pasirodė dar trys jos romanai ir kiekvienas jau buvo pasmerktas tapti bestseleriu.
„Aš rašau tik sau. Negalvoju apie rinką, apie skaitytojus, tik apie save. Rašau, nes man to norisi, rašau, kad neįstrigčiau kasdienybėje. Svarbiausia man gyvenime buvo rašymas, paskui šeima, paskui draugai“, – prieš kelis metus sakė autorė, viso pardavusi virš 60 mln knygų ir uždirbusi 120 mln svarų ir taip tapusi viena iš daugiausiai uždirbančių moterų Didžiojoje Britanijoje.
