„Galiu skaityti prieš miegą, tačiau yra viena bėda – jei į rankas pakliūna gera knyga, tai nepaisant to, kad man ryte, pavyzdžiui, devintą valandą reikia kažkur būti, aš, jei „užsikabinsiu“, galiu skaityti ir iki šešių. Matyt, esu priklausomas nuo tokių dalykų“, – juokiasi sporto komentatorius.
O kokių rašytojų kūrybą jis seka? Kokią knygą jis gali skaityti daug kartu ir ši nenusibos? Kokios Lietuvos sporto asmenybės autobiografinę knygą būtų įdomiausia perskaityti ir kaip galime vertinti knygą apie Šarūną Jasikevičių?
Jūsų dėmesiui – pokalbis su L.Kunigėliu apie knygas ir laisvalaikį su knyga rankoje.
– Pamenate, kas jus atvedė į šį knygų pasaulį?
– Puikiai pamenu – nepamirštama istorija. Amžiną atilsį mano tėvukas nusprendė, kad mane išmokyti skaityti reikia labai anksti. Aš savęs, tiesą sakant, nepamenu nemokančio skaityti. Kaip man pasakojo, nuo trijų su puse pradėjau skaityti gatvėse iškabas, o nuo ketverių darželyje skaitydavau televizijos programas, kad tėvai vaikų negalėtų apgauti, jog „Labanakt, vaikučiai“ vakare per televiziją nerodys.
Pamenu, kad man sunkiai ėjosi pirmos skaitymo pamokos. Atrodė, kad daug smagiau būti su chebra lauke ir žaisti krepšinį ar futbolą. Bet, ačiū Dievui, kad tėvukas užsispyrė ir per ašaras išmokė. Aš sėdėjau, verkiau ir skaičiau didelę lietuviškų pasakų knygą. Tai neypatingai man buvo įdomu ir, sakyčiau, keista, kad tai nesukėlė tokios atmetamosios reakcijos, nes būna, kad kai mažiems vaikams ką nors bruki, tai išeina taip, jog jie nemėgsta to dalyko. Man atvirkščiai.
Taip pat pasisekė, kad amžiną atilsį močiutė gyveno kartu ir turėjo pilną kambarį knygų – už penkių žingsnių nuo savo kambario turėjau puikią biblioteką. Taip ir prasidėjo knygų skaitymo maniakiškas periodas.
– Kokias knygas skaitote ir renkatės dabar?
– Labai platus spektras – kaip su muzika mano automobilyje, kur galima rasti nuo klasikos ir, sakyčiau, tam tikrų popso kūrinių. Su knygomis taip pat.
Žinoma, tais sovietiniais laikais pasirinkimas nebuvo itin didelis – rusų klasikinė literatūra, „Drąsiųjų kelių“ ir „Zenito“ serijos. Iš esmės eidavau pramintais keliais. Dabar, kai duris atvėrė Vakarų literatūros pasaulis, viskas išsiplėtė.
Renkuosi grožinę literatūrą, kai yra laiko – renkuosi autobiografijas apie iškilias istorines asmenybes, istorines knygas. Apie mokslą norėtųsi daugiau paskaityti, bet aš puikiai suvokiu, kad šiais laikais mokslas vystosi taip greitai ir staigiai, jog apie tai tenka ieškoti ne knygų, o naujienų internetiniuose portaluose – knygos nespėja paskui mokslo progresą.
– Kaip iš tiek daug išleidžiamų knygų išsirenkate, ką skaityti?
– Iš tikrųjų tai yra bėda, kaip ir su kino filmais – jų yra tiek daug gerų išleidžiama, kad, visų pirma, nespėji sekti tendencijų. Tad tenka remtis kritikų portalais, kurie išleidžia rekomendacijas, žvilgteliu į topus, paklausiu daugiau skaitančių draugų – iš Aido Puklevičiaus visada sulauksi gerų rekomendacijų ir knygų. Ir, aišku, remiuosi savo patirtimi – iš grožinės literatūros autorių visada seku, ar ką nors naujo parašė Johnas Irvingas, ar nieko naujo nepasiūlė Haruki Murakami. Taip apgraibom eini, bet dabar lieka mažiau laiko skaitymui. Kartais būna, kad atrandi kokį nors autorių, užsisėdi ant jo kaip ant kokių narkotikų – kol visko neperskaitai, ką yra parašęs, nepalieki ramybėje.
– O jei reikėtų išskirti penkias geriausias jūsų skaitytas knygas, kokios jos būtų?
– Kažkada manęs buvo prašę išskirti penkias knygas, bet aš pasirinkau kiek kitokį variantą – pasirinkau penkis rašytojus, kurie mane labai žavi. Tai būtų Johnas Irvingas, Haruki Murakami, Michailas Bulgakovas, George'as Orwellas ir, sakyčiau, Stephenas Kingas. Toks būtų top rašytojų penketas. Tiesa, dar ir Kurtą Vonnegutą įtraukčiau.
– Turite knygą, kurią galite skaityti daug kartų ir ji niekaip neatsibosta?
– Be abejo. Pavyzdžiui, Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ yra knyga, kurią galima bet kurioje vietoje atsiversti ir pradėti skaityti ir nebūtinai tam reikia turėti valandą, užtenka ir penkiolikos minučių. Kita tokia knyga yra M.Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ – mano nuomone, vienas iš genialiausių kūrinių, kuriuos teko skaityti.
– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Būna kartais pradedi skaityti knygą ir ji „neužkabina“, padedi ją į šalį. Kai kada grįžti prie jos, ir ji pradeda atrodyti visai kitokia. Kadangi dabar to laiko nėra jau tiek daug, stengiuosi pasirinkti knygas, kurios yra rekomenduotos arba aš tikrai žinau, kad jomis nenusivilsiu.
– Esate neatsiejamas nuo krepšinio ir viso sporto pasaulio. Ar domitės sporto asmenybių autobiografinėmis knygomis?
– Labai domiuosi. Man pasisekė, kad aš, atrodo, 1993 metais beveik metus praleidau Amerikoje, o ten sportininkų autobiografijų verslas yra išvystytas iki normalaus verslo lygio – kaip ir visas šou verslas Amerikoje.
Kartais žmonės iš Amerikos grįžta su pinigų lagaminais, o aš tada grįžau su dviem lagaminais knygų apie sportą – autobiografijomis, pavyzdžiui, apie Michaelą Jordaną ar Larry Birdą. Labai lengvai už to „užsikabini“, nes tai artima darbui, padeda geriau suvokti, ką sportininkas turi patirti, kad pasiektų tikslą, su kokiais iššūkiais jie susiduria.
Yra parašyta labai gerų knygų apie sportą. Viena iš tokių apie M.Jordano įtaką ir indėlį į sporto verslą – Davido Halberstamo „Playing for Keeps: Michael Jordan and the World He Made“. Įdomiausia, kad ši knyga parašyta niekada nepakalbėjus su M.Jordanu. Iš pradžių autorius buvo susitaręs su M.Jordanu, kad jis duos baigiamąjį interviu, ir knygą rašė informaciją rinkdamas iš aplinkos, kuri susidūrė su juo. Bet M.Jordanas vėliau persigalvojo ir autorius knygą turėjo užbaigti su juo taip ir nepakalbėjęs. Nepaisant to, tai yra fantastiška knyga.
Tarp kitko, Šarūno Jasikevičiaus biografinė knyga „Neužtenka laimėti“, mano nuomone, vienareikšmiškai Lietuvos knygų pasaulyje, jei žiūrėtume į sporto tematiką, neturi jokių konkurentų. Siūlyčiau ją perskaityti visiems tėvams, kurie augina vaikus, paauglius, galvojančius apie sportą. Reikėtų ją perskaityti patiems, ir duoti vaikams, nes tai knyga ne vien apie sportą, bet ir apie gyvenimą, teisingus ir neteisingus pasirinkimus.
Kartais žmonės iš Amerikos grįžta su pinigų lagaminais, o aš tada grįžau su dviem lagaminais knygų apie sportą – autobiografijomis, pavyzdžiui, apie Michaelą Jordaną ar Larry Birdą.
– Kaip manote, kurios Lietuvos sporto asmenybės autobiografinę knygą būtų įdomiausia perskaityti?
– Rimo Kurtinaičio. Jei jis viską pasakytų atvirai, tai būtų bestseleris, kokių Lietuvoje nėra išleista daug. Jo gyvenime galima rasti įvairių istorijų, ne tik linksmų, pavyzdžiui, kaip jį verbavo sovietinis saugumas. Tai žmogus, praėjęs visą spalvingą gyvenimo kelią. Aš esu su juo kalbėjęs šia tema, bet jis man atsakė taip: gal ir būtų galima apie tai galvoti, bet aš esu toks – arba viskas atvirai, arba nieko, o visko atvirai aš negaliu pasakyti. Taip mes ir likome pusiaukelėje. Visa dar turiu šią idėją, bet kuriam laikui teko ją atidėti.
– O kas iš Lietuvos sporto pasaulio asmenybių skaito daugiausia?
– Kas daugiausia skaito iš sporto pasaulio, aš negaliu pasakyti, nes man daugiausia laiko teko bendrauti ir kartu praleisti su krepšininkais. Sakyčiau, kad tai yra skaitantys žmonės, kadangi jiems tenka keliauti ir pas dažną krepšininką rastumėte knygų.
Manau, kad, priešingai susiklosčiusiai nuomonei, jog sportininkai yra nesidomintys savišvieta, tai nėra tiesa. Yra visokių žmonių, bet tikrai yra neblogas knygas skaitančių.
– Atitolkime nuo sporto pasaulio ir grįžkime prie jūsų. Kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Bet kada ir bet kur esu pasiruošęs skaityti. Jei turiu laiko, galiu skaityti maudydamasis vonioje, labai mėgstu skaityti valgydamas – tai ne pats geriausias patarimas, nesekite tuo, bet man maistas su gera knyga įgyja papildomą ir geresnį skonį. Galiu skaityti prieš miegą, tačiau yra viena bėda – jei į rankas pakliūna gera knyga, tai nepaisant to, kad man ryte, pavyzdžiui, devintą valandą reikia kažkur būti, aš, jei „užsikabinsiu“, galiu skaityti ir iki šešių. Matyt, esu priklausomas nuo tokių dalykų.
– Kai pakviečiau jus pakalbėti apie knygas, sakėte, kad laiko neturite daug, bet knygoms tikrai atrasite. Tad kuo gi jums svarbios tos knygos?
– Manau, kad ne man svarbios, bet kiekvienam mąstančiam ir protingam žmogui knygos turėtų būti svarbios, nes jose gali rasti tai, ką žmonija yra geriausio pasiekusi. Lietuvoje, kai mes kalbame apie visuomenės problemas, viena tokių yra ta, kad mes per mažai dėmesio skiriame knygų reikšmei.
Skaitydamas knygas žmogus pasisemia kitų asmenų patirčių, išgyvenimų, išmoksta, galų gale, suformuoti savyje empatiją, įsijausti į kito žmogaus gyvenimą ir suvokti, kad pasaulis yra skirtingas.
Mokykla yra svarbu, kaip ir mokytojų sugebėjimas sudominti, bet labai svarbu ir kokioje aplinkoje vaikas auga. Jei pas vaiką namuose – nieko blogo prieš tai neturiu – tik automobilių remonto žurnalai ir nėra nei vienos knygos, o tėvai neskaito ir nesistengia tuo sudominti, tai natūralu, kad vaikas to skaitymo įpročio ir neįgis. Bet viskas prasideda nuo tėvų suvokimo ir auklėjimo.
– Esate knygų kaupikas ar priešingai – stengiatės namų neperkrauti knygomis?
– Prisipažinsiu – knygos man patinka. Net ir šiame amžiuje, kai aš stengiuosi labiau skaityti elektronines versijas, kadangi tai patogiau ir galima pasiimti 4000 knygų viename nedideliame aparate ir nereikia kelionėje vežtis kelių, kaip anksčiau būdavo. Bet man knygos gražiai atrodo lentynoje.
Matyt, esu sentimentalus sovietinis vaikis, kuris mielai susideda visą J.Irvingo kolekciją lentynoje. Aš mielai pasidalinčiau knygomis su kažkuo, nes, kaip sakė Martynas Starkus, perskaitytą knygą geriausia atiduoti kitam. Neturiu prikaupęs tiek, kaip anksčiau tose didelėse bibliotekose, bet kažkada jei atsiras galimybė atvežti ir palikus knygas dėl to nesukti galvos, mielai jas paleisiu į tolimesnį gyvenimą
– Ar sulauksime dienos, kai išvysime Lino Kunigėlio knygą?
– Gali būti. Senstu ir pagalvoju apie tai. Susitinki su draugais, prisimeni su krepšininkais įdomiausias ir linksmiausias nutikusias istorijas, tad kartais pagalvoji, kad gal vertėtų prisėsti ir viską užrašyti. Turiu tokią ne svajonę, bet idėją. Ir nebūtinai susijusią su sportu.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
