Dar sovietmečiu įvykusių kelionių ir mainų į Lietuvą metu ryšį su Vilniaus universitetu ir ten dirbusiais dėstytojais užmezgusi mokslininkė vėliau į tėvynę grįždavo dėstyti Vilniaus pedagoginiame ir Vytauto Didžiojo universitetuose.
Savo paskaitose profesorė stengėsi sovietinėje švietimo sistemoje užaugusius Lietuvos aukštųjų mokyklų studentus supažindinti su vakarietiškais literatūrologijos metodais ir pakraipomis humanitariniuose moksluose, o atvykusiems ilgesniam ar trumpesniam laikui studijuoti ar stažuotis į PLB Lituanistikos katedrą Čikagoje suteikė progą pajusti kitokį dėstymo stilių ir universitetinę aplinką, liberalų santykį tarp profesoriaus ir studento, atvėrė geresnes bibliotekas, skatino plėsti ne tik ir ne tiek akademinį, bet ir žmogiškąjį akiratį.
V.Kelertienės, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlės, ketverių metų lietuviškai skaityti iš elementoriaus „Aušrelė“ išmokusios Švedijoje.
V.Kelertienės, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlės, ketverių metų lietuviškai skaityti iš elementoriaus „Aušrelė“ išmokusios Švedijoje, sielą vis dar maitina Lietuvos rašytojų kūryba – nuo Žemaitės iki Vytauto Mačernio, Ričardo Gavelio ir įdomiausių šiuolaikinių autorių.
Nors visą savo gyvenimą ji pašventė literatūros teorijai ir kritikai, pastaruoju metu kur kas daugiau laiko praleidžia prie lietuvių literatūros vertimų į anglų kalbą, kurie svariai prisideda prie mūsų literatūros sklaidos pasaulyje.
„Dabar vadinčiau save labiau vertėja, anglų kalbos redaktore nei kritike, nors ir to lauko neapleidžiu“, – sako šiais metais aštuoniasdešimtmečio jubiliejų mininti profesorė, su kuria kalbėjausi metų pradžioje.
– Miela Violeta, Lietuva, kaip ir likęs Vakarų pasaulis, išgyvena humanitarinių mokslų krizę. Kaip vertinate pastarųjų metų įvykius ir procesus Lietuvos švietime? Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi nuo JAV aukštajame moksle vykstančių procesų?
– Klausimas įdomus, tačiau man sunku vertinti pokyčius Lietuvoje, mat tikrai mažai bendrauju su Vilniaus universitetu, nors kadaise, žiūrint iš dabarties, labai seniai, esu net rašiusi apie jį kaip apie savotišką savo alma mater. Tad mano mintys grindžiamos daugiau iš spaudos Lietuvoje, šiek tiek iš Vytauto Didžiojo universiteto ir iš panašių reiškinių JAV.
Humanitarinių mokslų engimas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, mano nuomone, yra neoliberalizmo pasekmė.
Humanitarinių mokslų engimas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, mano nuomone, yra neoliberalizmo pasekmė. Daugiau apie šią problemą paskaitau JAV spaudoje. Remiantis naujausiais tyrimais, krizė yra dirbtinai sukurta. Sakoma, kad humanitarinius mokslus renkasi tiek pat studentų, kaip ir anksčiau, nes šie studentai klauso savo širdies ir nelabai galvoja apie būsimas įplaukas į kišenę.
Kadangi tradicinių darbų, baigus humanitarines disciplinas, mažoka, jie savo žinias pritaiko kitose srityse, pavyzdžiui, filosofiją baigusius studentus mielai įdarbina ir verslo pasaulis, nes, drįsčiau sakyti, humanitarai išmoksta gilesnio kritinio ir loginio mąstymo negu kai kurių kitų specialybių studentai. Literatai irgi yra paklausūs, bet tai jiems dažnai yra nepriimtinas verslo pasaulis.
Kur kitur Lietuvoje, be švietimo, pritaikomos literatų įgytos žinios, nežinau, bet, atrodo, vis dar vyrauja požiūris, kad reikėtų dirbti pagal specialybę. Bent jau Lietuvoje dar vis girdžiu aimanas ir pasiteisinimus, jeigu kas nors dirba ne toje srityje, kurią studijavo.
Mane žavi lituanistų pasiekimai Lietuvoje, ir ne tik jų kompetencija, bet ir kūrybingumas.
– Kaip vertinate šiandieninį lituanistikos lauką Lietuvoje ir už jos ribų? Ar nauja lituanistų karta teikia vilčių, o gal atvirkščiai – nuteikia pesimistiškai?
– Mane žavi lituanistų pasiekimai Lietuvoje, ir ne tik jų kompetencija, bet ir kūrybingumas. Jie įdomiai tyrinėja, rašo straipsnius ir knygas, nespėju visko nei sekti, nei perskaityti.
Tačiau mane neramina nenormali lauko feminizacija, jaunesnės kartos vyrai vangiai eina į švietimą, matyt, dėl nepadoriai ir neįmanomai žemų algų.
JAV dažnai, bet ne išimtinai, postus universitetuose taip pat užima veržlūs, ambicingi ir įtakos turintys vyrai, kurie savo pavyzdžiu patraukia studentus, taip jie pratęsia savo „gentį“ ir išlaiko tam tikrą balansą. Moterims šiais laikais yra pakankamai vietos, jos tikrai nėra nuskriaustos, reiškiasi ten, kur joms įdomu. Daug kas galioja ir žemesnėse mokslo pakopose. Mokiniams, studentams vienodai reikia ir moteriškų, ir vyriškų elgsenos modelių.
Moterims šiais laikais yra pakankamai vietos, jos tikrai nėra nuskriaustos, reiškiasi ten, kur joms įdomu.
Lituanistikos lauko, suprantant jį kaip literatūrologiją arba lingvistiką, už Lietuvos ribų, bent jau Šiaurės Amerikoje, beveik nematau. Labiausiai matomi rašytojai, kuriantys anglų kalba, keli neblogi vertėjai, dipukų palikuoniai. Iš Lietuvos atvykę trečiabangiai dažnu atveju yra menininkai, ir tik vienas kitas poetas, pradedantis skintis sau kelią.
Retkarčiais atsiranda jaunesnių studentų iš sociologijos, antropologijos, net muzikologijos disciplinų, kurie domisi vienu ar kitu lietuviškosios patirties aspektu, tačiau vien iš lituanistikos JAV neįmanoma pragyventi, todėl retas jaunuolis rizikuoja plačiau domėtis šia šaka, be to, jų lietuvių kalbos žinios nėra adekvačios. Jie ieško medžiagos apie Lietuvos realijas anglų kalba.
– Dvidešimt penkerius metus vadovavote PLB Lituanistikos katedrai Ilinojaus universitete Čikagoje. Vien Jūsų vadovavimo metais magistro ir doktorantūros programoje studijavo dvi dešimtys studentų, stažavosi ir paskaitas skaitė penkios dešimtys mokslininkų ir dėstytojų iš Lietuvos universitetų. Kokį vaidmenį katedra atliko lituanistikos, apskritai Lietuvos humanitarinių mokslų lauke?
– Ne visai taip. Pirmus aštuonerius katedros gyvavimo metus jos vadovas buvo šviesaus atminimo prof. Bronius Vaškelis, tol, kol po Atgimimo jis išvyko į Kauną. Gaila, neregistravau mokslininkų, rašytojų – nuo Vytauto Landsbergio iki Sigito Parulskio, – aplankiusių mus su viena paskaita, bet palikusių žymę mūsų katedros istorijoje. Jų buvo labai daug.
Skaitydama Lietuvos kultūrinę spaudą dažnai matau pavardes tų, kurie pas mus sėmėsi žinių ir šiandien sėkmingai dirba lietuvybei.
Mūsų tikslai kviečiant magistrantus ir doktorantus iš Lietuvos buvo keleriopi: leisti jiems pajusti kitokį nei sovietinis dėstymo stilių ir universitetinę aplinką, skirtingą santykį tarp profesoriaus ir studento, supažindinti su geresnėmis bibliotekomis, paskatinti domėtis daugeliu dalykų plačiau, negu jie buvo įpratę, šiaip pasižvalgyti po pasaulį. Beje, viso to nebūtų buvę be Pasaulio lietuvių bendruomenės palaikymo ir Vytauto Kamanto ir jo komandos paramos.
Skaitydama Lietuvos kultūrinę spaudą dažnai matau pavardes tų, kurie pas mus sėmėsi žinių ir šiandien sėkmingai dirba lietuvybei, nors buvo ir nubyrėjusių. Amerikoje pasiliko tik vienas kitas, todėl manau, kad atlikome savo darbą tiek, kiek sąlygos leido.
Ryšį su katedroje apsilankiusiais, įskaitant ir ilgiau pabuvusius stažuotojus, palaikau ir šiandien, kaip ir su miela pašnekove Dalia Cidzikaite bei daugeliu kitų.
– XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvą su seminarais, paskaitomis pradėjo vykti bene pajėgiausi išeivijos intelektualai. Iš humanitarų, be Jūsų, į Lietuvos universitetus buvo atvykę prof.Rimvydas Šilbajoris, prof.Vytautas Kavolis, kiek vėliau prof.Algis Mickūnas, prof.Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Kurios Jūsų ir Jūsų kolegų skiepytos vakarietiškos teorijos prigijo, kurios neprigijo? Kaip manote, kodėl?
– Negaliu įvertinti, kiek kolegų idėjos prigijo, bet, matyt, kai kas iš to užsiliko, gal susidomėjimas jų temomis ir pasidalintomis žiniomis, dėstymo stilius, drąsi kalbėjimo maniera, čia turiu omeny tai, kad dabar viešų paskaitų pradžioje jau negirdžiu standartinio „Nežinau, kaip man pavyko šis tyrimas…“
Pasitaiko, kad kai kas iš mano auklėtinių net prisipažįsta, jog tuo metu nesuprato arba netikėjo mano mintimis, o vėliau vis dėlto pajuto jų įtaką. Manau, prisidėjome prie polinkio į vakarietiškumą, pagreitinome įsijungimą į modernų pasaulį.
– Buvote viena iš pirmųjų literatūrologų, į Lietuvą „atvežusių“ feminizmo ir postkolonializmo kritines teorijas. Abi teorijos nuėjo duobėtą kelią. Ar šiandien feminizmas ir postkolonializmas yra tapę lietuvių literatūros kritikos ir mokslo savastimi, įrankiais, leidžiančiais atrakinti ne vieną lietuvių literatūros kūrinį ar net ištisą epochą?
– Feminizmo kelias mažiau duobėtas negu postkolonializmo. Feminizmo nepriima ta Lietuvos visuomenės dalis, kuri ne iki galo supranta feminizmo sąvoką, ją visaip menkina, šaiposi iš jos. Prie šios teorijos prigijimo akademiniuose sluoksniuose prisidėjo gana anksti Karlos Gruodis sudaryta ir išversta knyga „Feminizmo ekskursai“ (1995). Feminizmo teorijos ženklų matau daug kur – ne tik prof. Viktorijos Daujotytės išsamiuose darbuose, Solveigos Daugirdaitės studijose ir kitur.
Mes, lietuviai, esame kilę iš galingos LDK ir tiesiog nesugebame nusileisti į lygį, kurį suvokiame kaip mus žeminantį.
Su postkolonializmu daugiau problemų. Latvijoje šią vagą sėkmingai aria literatūrologas Benediktas Kalnačas (Benedikts Kalnačs), Estijoje postkolonializmo lauką plečia rašytoja, mokslininkė Epp Annus. Lietuvoje kas nors švysteli rečiau, nebent VDU aplinkoje arba Laura Laurušaitė, bet net ir jų nevadintume šios kritinės teorijos ekspertais, jie turi kitų interesų ir domisi dar naujesnėmis teorijomis. Na ir valio.
Prisimenu, kaip postkolonializmas buvo sunkiai suvokiamas ir priimamas Lietuvoje tuo metu, kai pradėjau apie jį kalbėti. Lietuviai dažniausiai sakydavo, jog ši teorija tinka „negrams“, ir net įsigilinus į šios teorijos sąvokas, pradėjus savo žodyne vartoti kai kurias jos formuluotes, tokias kaip subaltern, jos taip ir liko savo žinių demonstravimu. Teorija nebuvo plėtojama ar į ją įsiskaitoma, pavyzdžiui, į tikrai gilias postkolonialisto Homi K.Bhabhos įžvalgas, kurios galėtų būti pritaikytos lietuviškoms realijoms, psichologijai, sociologijai ir kurios paaiškintų daug dalykų apie mus (dažnai yra rašyta ir apie egzilį).
Nuo to laiko, kai pasirodė mano sudaryta straipsnių knyga „Baltic Postcolonialism“, į priekį pažengta, deja, nematau, kad kas nors rimtai šia teorija domėtųsi ir taikytų. Aš tai aiškinu tuo, kad mes, lietuviai, esame kilę iš galingos LDK ir tiesiog nesugebame nusileisti į lygį, kurį suvokiame kaip mus žeminantį. Bet tai jau būtų kolektyvinės pasąmonės prasiveržimai, nežinau, kiek esu čia teisi.
Kita vertus, neseniai pasaulio mokslininkų tinklalapis Academia.edu mane pasveikino su trišimtuoju mano knygos pacitavimu, „Worldcat“ rodo, jog iki šiol knyga perspausdinta keturiolika kartų. Nors nelabai seku knygos gyvenimą po jos pasirodymo 2006-aisiais, ji vis dar yra svarbi ir aktuali.
– Ar, Jūsų nuomone, yra pagrindo kalbėti apie lietuviškąją semiotikos, feminizmo ar tiesiog – lietuviškąją teorinės minties mokyklą?
– Na, semiotika Lietuvoje su Algirdu Juliumi Greimu priešakyje tikrai prigijo ir gal net per daug išvešėjo, nes kitur pasaulyje ji nebėra taip aukštai vertinama. Aš į tai žiūriu teigiamai, nes jeigu A.J.Greimo centras reikalingas ne Lietuvoje, tai kur?
Šiuo metu vadinčiau save labiau vertėja, anglų kalbos redaktore nei kritike.
Matau, kad pas jus labiausiai domimasi Gilles’iu Deleuze’u, todėl turėtų būti ir jo mokykla.
Dabar labai madingas Pierre’as Bourdieu, pasiūlęs savo žodyną ir sąvokas. Būtų puiku, jei Lietuvoje būtų sukurta bendra teorinės minties mokykla, nes esu tos krypties ir tų laikų žmogus. Tačiau vis labiau moksle matau nuorodų į antiteoriją, į nusistatymą prieš, kuris tarsi liudija teorijos kaip tokios pabaigą.
– Nemažai metų redagavote išeivijoje leistus ar dar tebeleidžiamus žurnalus: anglakalbį „Lituanus“ ir „Santaros-Šviesos“ federacijos „Metmenis“. Ar redaktorės darbą dirbote labiau iš pareigos ir būtinybės, ar tai būta malonaus įsipareigojimo?
– Matyt, kad būta malonaus įsipareigojimo, kitaip būčiau atsisakiusi. Laiko juk nebuvo: reikėjo rengti naujus kursus universitete, nes ilgus metus studentai būdavo tie patys. Tad viena ranka dirbau universiteto, kita ranka – redagavimo darbus. Dabar sunku net suprasti, kaip visa tai atlikdavau su entuziazmu.
Apie „Lituanus“ užkulisius dar nesu prakalbus, nežinau, kada spėsiu savo užimtoje darbotvarkėje saulėlydyje apie tai parašyti. Šiuo metu vadinčiau save labiau vertėja, anglų kalbos redaktore nei kritike.
– Kuriuos Lietuvos kultūrinius leidinius skaitote ar bent pasklaidote? Kurio leidinio gerbėja esate?
– Kuo toliau, ypač atsiradus koronavirusui, tuo mažiau suspėju viską perskaityti. Man artimiausi tebėra „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Ypač vertinu „Colloquia“. Būdama Lietuvoje, į kurią atvykstu vis dažniau, net keletą kartų per metus ir vis ilgesniam laikui, „Iki“ parduotuvėje nusiperku, be kavos ir vaisių, „Naująjį židinį“ arba „Kultūros barus“, deja, daugiau kultūros leidinių sekti nepajėgiu.
Man artimiausi tebėra „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Ypač vertinu „Colloquia“.
JAV skaitau „New York Review of Books“, „Kenyon Review“, „Paris Review“. Šiuo atveju žodis „skaitau“ ne visai tinka, tiksliau būtų sakyti – prenumeruoju, nes ne visada spėju viską perskaityti, nepaisant to, noriu jausti ir savo gyvenamojo krašto kultūros pulsą.
– O kokio kultūrinio leidinio Lietuvoje pasigendate?
– Aš nuolat stebiuosi, kaip ta neva „mažytė“ Lietuva išlaiko tiek įspūdingų įvairaus žanro kultūros ir meno leidinių. Jūratė Čerškutė ir Audrius Ožalas vien iš savo parengiamų apžvalgų galėtų įsteigti žurnalą. Man įdomu, ar Lietuvoje skaitytojai pasirenka vieną ar kitą žurnalą taip pat, kaip politinę partiją, ar bando jų aprėpti daugiau?
Jūratė Čerškutė ir Audrius Ožalas vien iš savo parengiamų apžvalgų galėtų įsteigti žurnalą.
– Viešėdama Lietuvoje turite gerą progą sekti lietuvių grožinės literatūros gyvenimą. Kokias tendencijas pastebite? Kas Jus džiugina ir kas liūdina?
– Čia apie literatūrą, ne apie politiką… Mane ir džiugina, ir kartu liūdina toks pasaulinės literatūros vertimų cunamis Lietuvoje. Išverčiama ir leidžiama puikių knygų, kai kurias jų, verstas iš slavų kalbų, ir aš noriai perku, nes jų lietuviški vertimai būna daug kartų geresni negu angliški.
Populiariosios literatūros kalnai, manau, pradingsta makulatūroje, nes kasmet atsiranda šviežienos ir gausios pasiūlos.
Bet liūdina tie „popso“ kalnai, kurie geriausiu atveju tinka atsipalaidavimui, bet dažniausiai tėra nuodai, kurie iškreipia tikros literatūros svarbą ir jos teikiamą naudą smegenims. Tai, kas JAV vadinama literary fiction, kur ir mintys, ir pasaulėvoka, ir stilius sudaro menišką ir provokuojančią medžiagą sielai, vis nustelbia tai, ką šiuo metu yra madinga vadinti „žanrine“ literatūra. O juk tie populiariosios literatūros kalnai, manau, pradingsta makulatūroje, nes kasmet atsiranda šviežienos ir gausios pasiūlos.
– Literatūros kritikė Ingrida Saulevičienė apie Jus yra pasakiusi: „Ji myli lietuvių literatūrą ir kartais net per daug nuolaidžiauja, žvelgdama į sunkias kūrybines aplinkybes sovietiniais laikais.“ Ar šiandien nekyla noras peržiūrėti kai kurias savo įžvalgas apie lietuvių literatūrą ir pavienius jos autorius? Kurie lietuvių autoriai, jų kūriniai būtų reikalingi rimtos revizijos?
– Gal galite patikslinti, ką ši kritikė norėjo pasakyti? Aš nelabai suprantu, o pavyzdžių, deja, nepateikė.
Tais laikais stengiausi rašyti apie gerbtinus rašytojus, ypač tuos, kurie kūrė ezopine kalba ir norėjo daug ką pasakyti apie sovietmečio būvį. Jų sąlygos buvo nepavydėtinos, jie dažnai, kaip antai Juozas Aputis, Juozas Glinskis ir kiti, buvo baudžiami.
Tais laikais stengiausi rašyti apie gerbtinus rašytojus, ypač tuos, kurie kūrė ezopine kalba ir norėjo daug ką pasakyti apie sovietmečio būvį.
Revizijos nežadu daryti, mano išversti ir paskelbti kūriniai, leidyklos parduodamų knygų sąraše išsilaikę dvidešimt dvejus metus, man tebėra aktualūs ir šiandien, turiu omeny knygą „Come into my Time: Lithuania in Prose Fiction 1970–1990“, kurioje paskelbta devynių rašytojų, neva „sovietinių“ autorių, kūryba, tarp jų – Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Sauliaus Šaltenio, Sauliaus T.Kondroto, Birutės Baltrušaitytės, Ramūno Klimo ir kt. Norėčiau žinoti, apie ką konkrečiai Jūsų paminėta kritikė kalba, ką ji pastebėjo.
– Ilgą laiką Jūsų, kaip literatūros kritikės, akiratyje dominavo Ričardo Gavelio, Icchoko Mero kūryba, lietuvių moterų literatūra. Pastaruoju metu esate Valdo Papievio kūrybos gerbėja ir vertėja. Kuo šis rašytojas Jums imponuoja?
– Valdo Papievio kūryba mane žavi ne tik savo elegantišku, nepakartojamu stiliumi, bet ir šviežiomis, autentiškomis ir sudėtingomis metaforiškai išreikštomis įžvalgomis apie laiką ir jo iššūkius.
Į anglų kalbą išverčiau jo knygas „Brydė“ ir „Ėko“ ir visus šiuos metus paskirsiu tų knygų leidėjų paieškoms, o tai sunki, beveik neįmanoma misija, reikalaujanti išstudijuoti leidyklas, tada pagal jų skirtingus reikalavimus kiekvienai knygai turėsiu sukurti „dosjė“, pateikiant, tikiuosi, redaktorius sudominsiančias santraukas.
Valdo Papievio kūryba mane žavi ne tik savo elegantišku, nepakartojamu stiliumi, bet ir šviežiomis, autentiškomis ir sudėtingomis metaforiškai išreikštomis įžvalgomis.
Ką kalbėti apie tai, jog man pačiai tenka surasti leidyklas, užsiimančias vertimais. Labai daug jų, atrodo, geras trečdalis ar net daugiau, per pandemiją užsidarė. Tai, žinoma, ne pats įdomiausias projekto etapas, mieliau sėdėčiau prie vertimų, bet ir šį darbą atlikti reikia.
– 2020 metais leidykla „Birchwood Press“ išleido Jūsų drauge su Maryte Racys į anglų kalbą išverstą Žemaitę. Kuo Žemaitė gali būti įdomi anglakalbiui skaitytojui?
– Kadangi aš traktuoju Žemaitės „Autobiografiją“ ne tik kaip literatūrinį, bet ir kaip istorinį-socialinį tekstą, anglakalbius skaitytojus ji gali supažindinti su baudžiauninkų gyvenimo baisumais, 1863 metų sukilimu ir kitais to laikotarpio aspektais, o jos aprašytas smurtas prieš moteris, atrodo, niekada neišnyks.
Pasaulis vis labiau domisi kitais sociumais, kitų kraštų tradicijomis ir gyvenimo būdu, todėl ir Žemaitė gali būti mėgstama. Gegužės mėnesį Sietle vyko konferencija „Association for the Advancement of Baltic Studies“, vienoje sesijoje net keturi pranešimai buvo skirti Žemaitei. Tema „Kuo Žemaitė aktuali šiems laikams?“ kalbėjo prof. Daiva Markelis.
Pasaulis vis labiau domisi kitais sociumais, kitų kraštų tradicijomis ir gyvenimo būdu, todėl ir Žemaitė gali būti mėgstama.
– Aktyviai dalyvaujate Lietuvos visuomeninių judėjimų, kaip antai iniciatyva „Gelbėkime Vilniaus medžius“, veikloje. Kodėl Jums svarbi ši ir kitos iniciatyvos? Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš gilias visuomenines, bendruomenines tradicijas turinčios JAV visuomenės?
– Lietuvos medžių ir miškų gelbėjimas turėtų rūpėti kiekvienam lietuviui, visi prie jų išsaugojimo turėtų prisidėti. Deja, tai rūpi vos vienetams. Juos labai gerbiu ir palaikau, džiaugiuosi kiekviena, nors ir neadekvačiai įgyvendinta iniciatyva, skirta sustabdyti miestų parkų ir miškų kirtimus.
Kaipgi Lietuvos žmonės, eikvojantys savo jėgas sprendžiant vienadienes problemas, nesupranta, kad medžiai padės sulaikyti klimato kaitos sukeltą temperatūros kilimą? Egzistuoja ir pasaulinės organizacijos, ir vietinės organizacijos, tačiau visų jų pastangų neužtenka kovojant su didėjančiais gamtos niokojimo atvejais.
Kai turime tiek daug problemų, o laikas ir energija švaistomi, per mažai žmonių pastebi, kas vyksta jų parkuose ir giriose. Bijau, kad jau per vėlu išsaugoti tai, ką reikėjo apginti, pradedant niekaip nepateisinamu Gedimino kalno parko iškirtimu.
Aš protu nesuvokiu, kas darosi miestuose, kaip sparčiai niokojama gamta, pasiduodama verslo pinigams. Kur dingo tradicinė lietuvio meilė ir pagarba medžiams, mitologinė sąsaja su jais? Juk tai ne vien Grainio liepa.
