Paklausta, kaip vertina istoriją, nutikusią su P.Cvirkos paminklu, literatūrologė D.Mitaitė teigė, kad pats paminklas jai buvo sutapęs su aikštės aplinka ir gyventi netrukdė.
„Šioje istorijoje, kurios paskutinius įvykius stebime šiandien, mane liūdina tai, kad iš Vilniaus peizažo yra trinami skirtingų – gerų ar blogų, ne taip svarbu – epochų ženklai, išlikti teisę turi tik tai, kas šios dienos požiūriu ideologiškai teisinga. Jei šiandien iškiltų klausimas, ar verta statyti paminklą P.Cvirkai, sakyčiau – ne, tikrai ne. O jei P.Cvirkos paminklo nugriovimas padarytų taip, kad sovietmečio išvis nebūtų buvę, šitokiam sumanymui entuziastingai pritarčiau. Betgi ne, niekur nedings tas pusšimtis metų. Todėl dabar į paminklo nukėlimą žvelgiu kaip į ideologinių, o turbūt ir ekonominių interesų diktuojamą veiklą. Niekas negarantuoja, kad be paminklo ši aikštė bus gražesnė, kad ji netaps dar viena standartiška užstatyta brangiai namais ir trinkelizuota zona“, – sakė ji.
Lietuvos okupacija ir tolimesnis jos likimas buvo nulemta jau 1939 metais ir joks rašytojas šio sprendimo pakeisti negalėjo.
Pasak literatūrologės, šioje paminklo griovimo istorijoje pačiam P.Cvirkai labiausiai kliuvo dėl jo prosovietinės laikysenos atvežant Stalino saulę, dėl entuziastingo sutikimo būti Lietuvos okupacijos dekoracija.
„Toks faktas, švelniai tariant, nepuošia jokios biografijos. Tačiau Lietuvos okupacija ir tolimesnis jos likimas buvo nulemta jau 1939 metais ir joks rašytojas šio sprendimo pakeisti negalėjo. P.Cvirkos, o ir kitų rašytojų vaidmuo čia buvo tik dekoratyvus – visuomenės akyse pagražinti visą šį įvykį ir jį įteisinti, o kartu ir neatplaunamai sutepti savo pačių biografiją. Tačiau Lietuvą pardavė ne jie. Politinės įtakos zonas besidalijantys grobuonys ją, kaip ir jos kaimynes, tiesiog pasiėmė“, – teigė D. Mitaitė.
Pasak literatūrologės, į savo rašytojus liovęsi žiūrėję kaip į garbinimo objektus, aiškiau pamatytume ir jų kūrybos pliusus bei minusus. O kai nesusikuri garbinimo objekto, vėliau nereikia ir iš visų jėgų prieš jį kovoti.
Paklausta, kaip šiandieniniame kontekste mūsų literatūros istorijoje atrodo P.Cvirka ir jo kūryba, D.Mitaitė teigė, kad jis savo prozoje visų pirma yra talentingas pasakotojas, puikus stilistas, įžvalgus psichologas, kurio ryškiausi kūriniai parašyti dar iki sovietmečio. Būtina pabrėžti, kad tarpukario Lietuvoje P.Cvirka pelnė „Sakalo“ leidyklos premijas už romanus „Žemė maitintoja“, „Meisteris ir sūnūs“, už novelių rinkinį „Kasdienės istorijos“. Premijų komisijose buvo kolegos literatai, taigi P. Cvirka buvo tikrai vertinamas.
Į savo rašytojus liovęsi žiūrėję kaip į garbinimo objektus, aiškiau pamatytume tai, ką jie yra sukūrę, ir tai leistų jų kūrybą pamatyti žymiai platesniame kontekste.
„P.Cvirkos kūrybai būdinga stilistinė įvairovė ir tai akivaizdžiai parodo rašytojo talentą: „Frank Kruk“ – satyrinis romanas, išjuokiantis ir biznierišką Ameriką, ir senuosius kunigaikščius garbinti tebenorinčią Lietuvą. Romanas „Žemė maitintoja“ – realistinis, jį skaityti galima kaip to meto socialinę kritiką, o galima ir kaip kūrinį apie amžiną žmogaus kovą su likimu, siekiant susikurti laimingą gyvenimą sau ir savo šeimai. Toje kovoje žmogus dažnai pralaimi ir buvęs Lietuvos savanoris Juras Tarutis nėra išimtis. Romane „Meisteris ir sūnūs“ P. Cvirka linksmai, kartais ir kiek elegiškai pasakoja apie pačios XX a. pradžios kaimo gyvenimą, papročius, romano kalba sąmojinga, rašytojas meistriškai stilizuoja folklorą ir liaudies kalbą“, – teigė D.Mitaitė. Literatūrologės nuomone, tokios pat nevienatonės yra ir P. Cvirkos novelės, rinkinyje „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ dažnai krypstančios į baladinę raišką, o „Kasdienėse istorijose“ – realistiškai negailestingos žmonių ydoms ir neteisingai santvarkai.
Literatūrologė priminė ir išeivijos poeto bei literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščiuose“ pateikiamą vertinimą: P.Cvirka jo „verčių biržoje“ nuolat lieka vienas iš trijų–penkių geriausių XX a. pirmos pusės lietuvių prozininkų, greta Šeiniaus, Savickio ir Vaičiulaičio.
P.Cvirkos kūryba, visų pirma, išskirtinė savo stilistine įvairove ir tai akivaizdžiai parodo rašytojo talentą.
D. Mitaitė teigė, kad net ir sovietmečiu parašytuose apsakymuose, kuriuose akivaizdūs ideologiniai motyvai, kartais žybteli rašytojo talentas (matyt, ne taip lengva jį užmušti), užtenka prisiminti tą prozininko Juozo Apučio mėgtą periodą: „Tyliais vasaros vakarais, kai šilti prieblandos šešėliai nusileidžia į Nemuno slėnį, kai nutyla dienos garsai....“. Aišku, tame pačiame apsakyme yra ir žodžiai, skirti karo pabėgėliams: „Nesisielokit, broliai, jus priglaus motina Rusija“.
Niekas nežino, ką P. Cvirką būtų parašęs savo prieš mirtį 1947 m. pradėtame romane „Upė negrįžta“, kurio fragmentuose justi, kad rašytojas akivaizdžiai pamatė, kad sovietinis Lietuvos kelias yra jai ir jos žmonėms pražūtingas.
Pasak pašnekovės, norint pažinti rašytoją, svarbiausia skaityti jo kūrinius. „Kai asmenybė įtraukiama į ideologines kovas, kūryba dažnai pasitraukia į antrą planą, tarsi savaime įgauna neigiamą konotaciją, nors iš esmės ideologijų kovoje apie literatūrą niekas ir nediskutuoja“, – teigė literatūrologė.
Stiliaus pojūtį, gebėjimą pažvelgti ir įsiklausyti į gamtą, aplinką, žmogų P.Cvirka išlaikė ir vėlesnėje savo kūryboje, užtenka tik atsiversti jo to meto apsakymus.
„Skaitydama lenkų poeto ir eseisto Adamo Zagajewskio esė apie Josifą Brodskį (jiedu draugavo), pamaniau, kaip svarbu yra tai, kad čia įvardijami J.Brodskio asmens ir kūrybos privalumai, tačiau paminimi ir netikę ar net niekšiški jo poelgiai ar kūriniai. Tačiau akivaizdžiai supranti: J. Brodskis – didis poetas. Viliuosi, kad kada nors mes išmoksime taip žvelgti ir į savo rašytojus: neneigsime jų klaidų ar paslydimų, tačiau kūrybą vertinsime pagal geriausius jų parašytus kūrinius“, – teigė D.Mitaitė.
