– Ar galėtumėte įvardinti tris didžiausias, labiausiai įsisenėjusias sistemines problemas lietuvių kalbos ir literatūros programoje? Apie ką garsiai nekalbame?
– Gal pradėti reikėtų nuo to, kad yra dvi programos: dabar galiojanti ir atnaujinta, kuri įsigalios nuo 2023–2024 mokslo metų. Prieš kelerius metus Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ėmėsi atnaujinti visų mokyklinių disciplinų programas, taip pat lietuvių kalbos ir literatūros.
Pagal dabar galiojančią programą dirbantys mokytojai skundėsi, kad vidurinio ugdymo, t. y. 11 ir 12 klasės, programa yra per plati, kad jie nespėja tinkamai išdėstyti visos medžiagos, tenka skubėti, nelieka laiko įsigilinti. Todėl ir vienas iš uždavinių, kurie buvo keliami atnaujintai programai – mažinti literatūros kūrinių skaičių programoje.
2021 m. rudenį, kai visuomenei buvo pristatytas atnaujintos lietuvių kalbos ir literatūros programos projektas, kilo nemenkas pasipiktinimas. Paaiškėjo, kad, siekdama sumažinti kūrinių skaičių 11–12 klasėse, programą rengusi grupė atsisakė privalomų pasaulio literatūros kūrinių (privalomi liko tik lietuvių literatūros kūriniai). Po viešo skandalo ministrė inicijavo naujos programos atnaujinimo grupės sudarymą. Šiai grupei (aš buvau viena iš jos narių) teko pradėti darbą nuo pradžių tuo metu, kai visų kitų disciplinų programos projektai jau buvo parengti.
– Minite senąją ir naująją programą. Kokios problemos, be ugdymo turinio skaičiaus sumažinimo, buvo ištaisytos? Ko galbūt nepavyko sutvarkyti dėl švietimo sistemos plačiąja prasme problemų?
– Daliai lituanistų – ir man taip pat – atrodė, kad vienas iš dabar galiojančios programos trūkumų yra jos normatyvumas, itin griežtai reglamentuotas autorių ir kūrinių sąrašas. Kodėl tai laikytina problema?
Visų pirma, jis užkerta kelią mokytojui taikytis prie regiono, mokyklos, konkrečios klasės specifikos, individualių mokinių gebėjimų ir poreikių. Antra, jis riboja mokytojo iniciatyvą, kūrybiškumą, galimybę lanksčiai reaguoti į tai, kas vyksta čia ir dabar. Trečia, griežti mokyklinės lektūros sąrašai yra autoritarinių ir totalitarinių visuomenių bruožas. Būtent tokiose visuomenėse valdžia yra linkusi griežtai kontroliuoti švietimo sistemą, idant ji transliuotų vienintelį „teisingą“ praeities naratyvą ir šiandienos procesų vertinimą. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių – Rusijos švietimo sistema yra puikus tokio centralizuoto, unifikuoto švietimo pavyzdys.
Bet visą kitą ugdymo turinį siekėme kuo labiau išlaisvinti palikdami mokytojams tik nuorodas į tam tikras temines arba žanrines kūrinių grupes.
Didžiausias pokytis, kurį pavyko pasiekti atnaujintoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje (neskaitant bendro kūrinių skaičiaus sumažinimo) – tai mokytojui suteikta pasirinkimo laisvė. Privalomos lektūros liko 10–11 klasėje, kur mokomasi lietuvių ir pasaulio literatūros klasika. Bet visą kitą ugdymo turinį siekėme kuo labiau išlaisvinti palikdami mokytojams tik nuorodas į tam tikras temines arba žanrines kūrinių grupes. Pavyzdžiui, 8 klasėje yra tema „Jauno žmogaus savivoką ir jausmų pasaulį atskleidžiantys įvairių laikotarpių lietuvių ir verstiniai literatūros kūriniai“. Čia mokytojas yra laisvas pasirinkti tokį kūrinį, kuris, jo manymu, labiausiai tinka jo mokiniams. Tiesa, jis privalo paisyti kelių kriterijų: meninės kokybės ir tinkamumo pagal amžiaus grupės psichologiją. Tiems, kam atrodo sunku apsispręsti patiems, siūlome rekomendacijų sąrašą. Bet ir jis nėra baigtinis.
Dar viena neretai minėta dabartinės mokyklinės lituanistikos problema – tai jos akademiškumas. Tik nedidelė mažuma baigę mokyklas pasirinks filologiją, užtat visiems teks skaityti ir rašyti įvairaus pobūdžio tekstus (nuo socialinių tinklų naujienų iki sudėtingų dalykinių tekstų). Todėl orientavomės į tekstų įvairovę ir jų skaitymo bei rašymo kompetencijų ugdymą.
Žinoma, pasaulio ir lietuvių literatūros kanono branduolys niekur nedingo.
Žinoma, pasaulio ir lietuvių literatūros kanono branduolys niekur nedingo. Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko, Maironio ir kitų lietuvių klasikos kūrinių skaitymo patirtis sudaro svarbų mūsų kolektyvinės tapatybės dėmenį. Ji būtina ir norint į Lietuvos visuomenę integruoti kitataučius mokinius. Bendrai kultūrinei kompetencijai ugdyti svarbus ir Vakarų klasikos išmanymas. Bet tokių privalomų klasikos pozicijų programoje, kaip jau minėjau, yra minimumas (iš Lietuvos literatūros 8, pasaulio – 6), visą kitą mokykloje skaitomų kūrinių korpusą leidome mokytojams rinktis patiems.
Į klausimą, ko sutvarkyti mums nepavyko, atsakyčiau, kad mums nepavyko įveikti švietimo sistemos biurokratizmo. Programos atnaujinimo grupei buvo iš anksto pateikta forma, kaip turi atrodyti programa. Paisydami tos formos reikalavimų tegalėjome programą pateikti 200 puslapių dokumento pavidalu. Tai gremėzdiškas ir visomis prasmėmis nepatogus naudoti tekstas. Liūdna darosi jį lyginant su skandinavų ir netgi tarpukario Lietuvos mokyklinėmis gimtosios kalbos ir literatūros programomis, kurios be vargo sutelpa į kelis lapus.
– Minite senųjų demokratijų sistemas. Kokių idėjų teko iš ten pasisemti?
– Esama įvairių kelių, kurie pasirenkami mokyti literatūros Europoje. Mums atrodė priimtina švietimo srityje lyderiaujančių Šiaurės Europos šalių, Nyderlandų, Vokietijos pavydžiai, nors nė vienu jų nesekėme aklai, nesistengėme ką nors kopijuoti. Mums atrodė svarbu artinti kalbinį ir literatūrinį ugdymą prie šiandienos pasaulio situacijos. Pasaulio, kuriame literatūra nebėra dominuojanti medija, kokia ji buvo XIX amžiuje. Todėl literatūrinį ugdymą siekėme artinti prie šiuolaikinio mokinio įtraukdami į programą ne tik tradicinį folklorą, bet ir įvairiausias šiuolaikines jo apraiškas, taip pat esė, (ego)dokumentinę literatūrą, iliustruotas knygas (aptariant vaizdo ir teksto santykį jose), grafinę literatūrą, literatūros ekranizaciją ir kt. Nesu kompetentinga kalbėti apie kalbinį ugdymą (esu literatūrologė), bet žinau, kad kolegės kalbininkės daug dėmesio programoje skyrė komunikacinių situacijų įvairovei.
Mes sąmoningai atsisakėme pateikti privalomų kūrinių nagrinėjimo aspektus.
Dar vienas, mano nuomone, svarbus atnaujintos programos pokytis yra tas, kad mes sąmoningai atsisakėme pateikti privalomų kūrinių nagrinėjimo aspektus. Mums atrodė svarbu į pirmą vietą kelti autentišką skaitančiojo santykį su tekstu atsisakant primesti jam tam tikrą skaitymo tinklelį. Taigi palikome mokytojo ir mokinio nuožiūrai, ką jis ar ji bus linkę akcentuoti viename ar kitame literatūros kūrinyje.
Trečias dalykas, kurį norėčiau akcentuoti, tai kritinio mąstymo skatinimas. Programoje daug dėmesio skiriama mokinio įgūdžiams kritiškai atsirinkti, analizuoti ir vertinti informaciją. Be to, ir mes formuluodami temas, atrinkdami rekomenduojamą lektūrą stengėmės paisyti nuomonių, pasaulėžiūrinės įvairovės, neprimesti savo vertybinės pozicijos vienu ar kitu klausimu. Užuot mokę vaikus paklusniai atkartoti vadovėlines tezes, norėtume juos įpratinti analizuoti įvairaus pobūdžio tekstus, susidaryti savo nuomonę ir gebėti ją pagrįsti, pagarbiai ir konstruktyviai diskutuoti.
– Kęstutis Urba kritikavo, kad dalis literatūros kūrinių – sudėti ne pagal amžių. Kaip atsakytumėte į šį jo teiginį?
– Gerbiu Kęstučio Urbos nuomonę, jis tikrai turi daug patirties vaikų ir jaunimo literatūros srityje. Labai gaila, kad neišgirdome jo nuomonės prieš metus, kai programos projektas buvo paskelbtas viešai ir visi suinteresuoti asmenys bei institucijos buvo kviečiami teikti pastabas ir siūlymus. Tąsyk gavome jų išties daug, visas svarstėme, į daugumą vėliau atsižvelgėme taisydami programos projektą.
Taigi Urbos nuomonė, nors ir labai svarbi, tėra jo individuali, o ne kolektyvinė visų vaikų ir jaunimo literatūros ekspertų pozicija.
Programos rengėjų grupėje, be mokytojų praktikų, literatūros ir kalbos didaktikos specialistų, dirbo taip pat Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. Parengę projektą, papildomai išsiuntėme visus pagrindinio ugdymo rekomenduojamų kūrinių sąrašus peržiūrėti IBBY Lietuvos skyriaus vadovei Ingai Mitunevičiūtei. Esame labai dėkingi jai už patarimus. Taigi Urbos nuomonė, nors ir labai svarbi, tėra jo individuali, o ne kolektyvinė visų vaikų ir jaunimo literatūros ekspertų pozicija.
Kalbant apie rekomenduojamų kūrinių tinkamumą konkrečiai mokinių amžiaus grupei, labai griežto priskyrimo, ko gero, ir negali būti, mat to paties amžiaus mokinių gebėjimai įvairuoja. Būtent mokytojas geriausiai pažįsta savo mokinius ir gali parinkti jiems tinkamiausią kūrinį. Todėl, kaip minėjau, pagrindinio ugdymo programoje visi kūriniai yra tik rekomenduojami, o sąrašai atviri. Taigi mokytojas gali lanksčiai taikyti tas rekomendacijas arba rinktis kūrinius savo nuožiūra.
– Sakote, kad orientavotės ir į skaitymo bei rašymo kompetencijų ugdymą. Kaip keisis rašymo užduotys? Ir apskritai kokios rašymo užduotys turėtų būti skiriamos šiandieniniams mokiniams, jeigu jų neribotų biurokratija, reglamentai ir egzaminų sistema?
– Programoje egzamino rašto darbo pobūdis tėra įvardytas labai abstrakčiai: teksto analizė arba samprotavimo rašinys. Kaip konkrečiai atrodys ši užduotis, paaiškės, kai savo darbo rezultatus pateiks speciali darbo grupė, kuriai aš nepriklausau ir todėl jos darbo komentuoti negalėčiau.
Mano požiūriu, toks atminties lavinimas neturi nieko bendra su literatūriniu ugdymu.
Man atrodytų, kad egzamino siekiamybė turėtų būti patikrinti mokinio gebėjimus savarankiškai nagrinėti įvairaus pobūdžio kūrinius ir argumentuotai, sklandžiai svarstyti konkrečią problemą ar klausimą. Šiandieninė egzamino forma sukuria prielaidas gauti gerą įvertinimą tiesiog išmokus mintinai atitinkamas literatūros vadovėlio pastraipas. Kitaip tariant, pakanka pakartoti vadovėlio autorių ar mokytojo(s) mintis apie vieną ar kitą programinį kūrinį. Todėl ir dalis mokytojų neugdo savarankiškos teksto analizės gebėjimų, o tiesiog padiktuoja „tinkamą interpretaciją“, kurią mokinys vėliau iš atminties atkartoja rašinyje. Mano požiūriu, toks atminties lavinimas neturi nieko bendra su literatūriniu ugdymu.
– Ilgą laiką lituanistikos programa mokiniams buvo kritikuojama dėl nacionalistiškumo, visgi ir naujoje programoje išliko tautinės savimonės bei pilietiškumo ugdymas. Kokią dalį visos programos sudaro ši dalis? Kodėl jos mokymo reikia per literatūrą?
– Tautiškumas ir pilietiškumas yra asmens tapatybės dalis. Visos mokyklinės disciplinos vienaip ar kitaip ugdo mokinių tapatybę. Vis dėlto dabar galiojanti lietuvių kalbos ir literatūros programa susilaukė kritikos, kad literatūra čia instrumentalizuota tautiškumui ir pilietiškumui ugdyti. Kitaip tariant, neišlaikytas balansas tarp įvairių literatūros pamokose ugdomų kompetencijų. Atnaujintoje programoje siekėme atkurti šią pusiausvyrą, literatūros tekstą skaityti kaip meno kūrinį, kuris padeda mokiniams geriau suprasti save ir supantį pasaulį, pažinti lietuvių ir kitų kultūrų įvairovę, ugdytis etines nuostatas, empatiją, taip pat formuotis savąją tapatybę – kultūrinę, socialinę, tautinę, regioninę, pilietinę.
Gali be perstojo kartoti mokiniams, kad jie turi būti patriotai, bet jeigu pats tuo netiki, jeigu tavo veikla to nerodo, vargu, ar ką nors įtikins vien plikos deklaracijos. Čia ir Maironis nepadės.
Man sunku būtų atsakyti į klausimą, kokią programos dalį sudaro tautiškumo ar pilietiškumo ugdymas. Visų pirma todėl, kad asmens nuostatos paprastai ugdomos netiesiogiai. Tarkim, vienas iš privalomų skaityti autorių yra Maironis. Didžioji dalis jo klasikinių eilių yra tautiškos ir patriotiškos. Lygiai kaip ir jo biografija. Programoje nėra nurodyta, kad mokytojas turi ugdyti mokinių tautinę tapatybę būtent šiam poetui skirtose pamokose. Bet juk akivaizdu, kad mokiniai susimąstys ir apie save, kai diskutuos apie Maironio gyvenimo pasirinkimus ar nagrinės jo kūrybą.
Mokykla yra tas amžiaus tarpsnis, kai vaikas, jaunuolis dar tik formuojasi kaip asmenybė. Jam kyla daug klausimų, įskaitant ir jo tapatybę. Literatūra gali padėti ieškoti atsakymų. Būtent ieškoti, jokiu būdu ne primesti, ne nurodyti. Žinoma, čia esminį vaidmenį atlieka mokytojas: jo pavyzdys, jo autoritetas, jo atvirumas diskusijai. Gali be perstojo kartoti mokiniams, kad jie turi būti patriotai, bet jeigu pats tuo netiki, jeigu tavo veikla to nerodo, vargu, ar ką nors įtikins vien plikos deklaracijos. Čia ir Maironis nepadės.
– Ekspertai dažnai pažeria kritikos švietimo sistemai, mat per literatūros pamokas vaikai ir paaugliai dažnai skaito ištraukas, o ne visą tekstą. Ar dabar pavyks nuodugniai ir kokybiškai analizuoti vieną kūrinį?
– Iš tikrųjų mokytojai jau dešimtmetį bando įtikinti švietimo politikus, kad dabar galiojančios vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos yra perteklinės. Mokiniai nespėja įsigilinti į vieną kūrinį, o programa jau verčia juos judėti tolyn, kad laiku būtų suspėta perskaityti visus programoje nurodytus kūrinius. Atnaujindami programą mes orientavomės į kokybišką, lėtą ir gilų literatūros kūrinių skaitymą. Tuo tikslu trečdaliu sumažinome kūrinių skaičių vidurinio ugdymo programoje, o išplėstiniam kursui savaitinių pamokų skaičius išaugo nuo penkių iki šešių. Taigi drąsiai galiu pasakyti, kad mokytojui nebereikės skubėti. Bet ar mokiniai perskaitys visą kūrinį, tai jau kitas klausimas. Šiandienos kultūra orientuota į mažos apimties tekstus. Ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės sunkiai sutelkia dėmesį ilgam, lėtam skaitymui. Taigi mokytojams tenka lavinti mokinių lėto skaitymo įgūdžius. Būtų gerai, jeigu šiame procese jiems talkintų ir tėvai, nuo mažens kartu su vaiku skaitantys knygas, rodantys tokio laisvalaikio būdo pavyzdį.